Žemiau – interviu su G.Adomaityte apie jos kūrybą, dominančias temas bei pasiruošimą šių metų parodai.
– Gabriele, papasakok apie savo projektą šių metų „JCDecaux premijos“ parodai: ko galime tikėtis, kokius tikslus sau išsikėlei parodoje?
– Mano projektas glaudžiai susijęs su asmeninėmis patirtimis, stipriais išgyvenimais. Kuriu dvigubą tėvų portretą, vizualizuodama būtąjį laiką, gyvybės užsimezgimą ir tęstinumą, ryšius tarp mamos, tėčio, dukters, bei tėčio netektį. Dažniausiai dirbu su vaizdus konstruojančiais laiko registrais. Kiekvienam projektui vaizdinę medžiagą renku iš įvairių šaltinių, o šįkart daug dėmesio skiriu ir savo pačios rašytiems tekstams, bandydama iššaukti neįsisąmonintas praeities detales. Mano tikslas – perkeliant istorijos nuotrupas į naują tapybos schemą, iš įkūnytos atminties atkurti arba iš naujo sukurti šeimos portretą.
Kūrybiniame procese remiuosi faktine medžiaga: dokumentais, fotografijomis, tikrais įvykiais, prisiminimais. Man įdomu leistis į tokią, kone lauko tyrimo, sferą, leisti sau rinkti duomenis nešališkai. Kalbant filosofiniais terminais, kol renku medžiagą, esu stebėtoja, bandanti įžvelgti daiktų esmes. Vėliau jas aktualizuoju tapybine kalba. Tarp daugybės artefaktų, su kuriais dirbu, yra mamos širdies echoskopijos ir tėčio vaizdajuostės – viena iš jų ir padiktavo projekto pavadinimą „Svajonės ir norai“.
Nuo pat pradžių žinojau, jog „JCDecaux premijos“ parodai paraišką pateiksiu, jei tvirtai tikėsiu projektu. Šiuo metu esu visiškai atvira tam, kur nuves tyrimo medžiaga ir kūrybinis procesas. Tai iššūkius keliantis projektas, nes tema, vaizdų kolekcija ir tapyba savaime transformuoja proceso eigą. Man svarbu, kaip kūrinys integruosis į parodos architektūrinę erdvę, kaip jis pasikeis iškeliavęs iš studijos ir atsiradęs parodos kontekste. Savo darbus visuomet matau santykyje su erdve ir daug galvoju apie tai, kaip materija veikia žmogų.
– Minėjai, jog kurdama naudojiesi savo tekstais. Kaip rašymas papildo tavo tapybą?
– Pagrindinis mano darbas studijoje orientuotas į vaizdus, jų kolekcionavimą, analizę ir interpretaciją. Verbalizacija man svarbi kaip refleksijos metodas. Savo tekstus skirstau į dvi rūšis: kūrybinį ir tiriamojo pobūdžio rašymą. Tai tarsi visos sekos, kuri prasideda vaizdu, garsu ar įvykiu, ir tęsiama tapyboje, finalinis etapas. Ir tapyba, ir tekstų rašymas man yra mąstymo priemonės, tačiau nėra lengva šokinėti nuo vieno prie kito. Tapybos procesas reikalauja daug energijos, neriboto laiko darbui, visiško atsidavimo. Pagrindinis stimulas kurti dažniausiai kyla iš vaizdinės medžiagos, tačiau tapyba ir rašymas yra vienas kitą keičiantys tęstiniai procesai, dinamika tarp abiejų yra labai naudinga kūrybai.
Tapybos procesas reikalauja daug energijos, neriboto laiko darbui, visiško atsidavimo.
– Savo kūriniuose aktyviai apmąstai tapybos potencialą. Kokiais, tavo nuomone, bruožais pasižymi šiuolaikinė tapyba? Koks yra jos santykis su kitomis šiuolaikinio meno sritimis?
– Nors vaizduojamasis menas neturi tokių aiškių ribų kaip anksčiau, o tapyba stipriai asimiliavosi ir šiuo metu neužima dominuojančios pozicijos, manau, atsakymas slypi klausime, ar ji gali išlaikyti savo specifiškumą. Cituojant meno kritikės Isabelle Graw žodžius, tapyba vis dar egzistuoja kaip „sėkminga medija“, tai yra, geba išlaikyti savo autonomiją ir skatina vaizduotės gyvybingumą skaitmeninės ekonomikos laikais. XX amžiuje tapyba atrado naujas jungtis su skulptūra, fotografija, performansu, tačiau kartu stengėsi įsitvirtinti ir savo grynąja forma. Tos pastangos buvo reikalingos permąstant, kas yra ir nėra tapyba. Ir dabar, bandant apibūdinti šiuolaikinius tapybos virsmus, prieinama prie lakoniško sutarimo, jog ant paviršiaus naudojami pigmentai jau gali būti laikomi tapyba. Nors ir nesu sentimentali grynumo atžvilgiu, tikiu tapybos potencialu likti savarankiška meno forma.
Kalbant apie kolektyvinį supratimą, kas yra tapyba – daugeliu atveju vis dar įžvelgiu modernizmo įtaką. Taip pat jaučiu pasipriešinimą, kai norima nustatyti aiškias tapybos ribas. Davidas Hockney matyt mąstė tą patį rašydamas knygą „Secret Knowledge. Rediscovering the Lost Techniques of the Old Masters“ (liet. „Slaptas žinojimas. Atrandant pamirštas senųjų meistrų technikas“), kurioje analizuojama tapybos raida nuo XV amžiaus antrosios pusės. Formuojant savo požiūrį negalima ignoruoti istorijos akcentų. Šiuolaikinėje tapyboje taip pat neišvengiamai integruojama vis daugiau nebūdingų technologinių priemonių, ieškoma naujų, netikėtų jungčių – ir tai puiku. Taip ji, kaip meninė praktika, gali būti plėtojama kaip bet kuri kita kūrybos forma. Manau, norint suprasti, ką šiuo metu galime vadinti tapyba, taip pat reikėtų lankytis parodose, kurių kuratoriai siekia įžvelgti artėjančias tendencijas.
Tapyba yra ilgas mąstymo ir vizualizavimo procesas laike, stebint savo santykį su šiuolaikiniu tempu ir informacijos gausa.
Daugelis menininkų eksperimentuoja ieškodami kompleksiškų darinių, kurie keičia juslinį vaizdo patyrimą. Nors tai ne visais atvejais yra siekiamybė. Tapyba yra ilgas mąstymo ir vizualizavimo procesas laike, stebint savo santykį su šiuolaikiniu tempu ir informacijos gausa. Būtent tai, kas tapyboje kinta mažiausiai – vaizdo statiškumas – yra savaime didelis iššūkis ir reikalauja vaizdų atrankos, ar, kaip tik, jų gausos.
Man pačiai vienas įdomiausių dalykų yra santykio tarp tapybos ir kitų meno formų užmezgimas. Dar daugiau man reiškia kontrolės ir iracionalumo susidūrimas tapyboje.
Tapydama nesistengiu tiesiog įvykdyti pirminės idėjos ar vadovautis išankstine vizija kaip tikslu. Mano siekiamybė – grįžti prie proceso ištakų, nedangstyti klaidų ir užčiuopti akimirkos trapumą. Kiekvienas tapybinis gestas yra konceptualus, tai sprendimų erdvė, kurioje atsitiktinumai atveria atradimus.
– Šiuo metu atlieki dvejų metų rezidenciją De Ateliers, Amsterdame, prieš tai studijavai Vilniaus dailės akademijoje. Kaip manai, kokie kūrybos principai būdingi tavo kartos menininkams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje?
– Nedrįstu apibendrinti skirtingų meno lauko atmosferų Lietuvoje ir Nyderlanduose, bet keli skirtumai man pamažu aiškėja. Šiuo metu esu rezidencijoje, kurioje glaudžiai bendraudama su kolegomis ir stebėdama jų meninių praktikų įvairovę susidariau vaizdą apie vyraujančias temas, rūpimus klausimus ir menininkų pozicijas. Čia menininkai nebijo komentuoti politinius reiškinius, kalbėti apie pokyčius, intensyviai gilinasi į dekolonizacijos, Afrikos diasporos, skaitmeninės ekonomikos, lyčių lygybės ir feminizmo klausimus, nors tai ir nėra naujos temos. Daugelis mano kartos kūrėjų trokšta perleisti patirtis per save. Kitaip tariant, atsidurti ne stebėtojo, bet dalyvio pusėje. Taip pat jaučiamas stiprus individualumas, bandymas rasti savo požiūrio taškus ar atsakyti į paprastus, bet svarbius etikos, moralės klausimus, grįžti prie gyvenimiškų problemų ir atitolti nuo kolektyvinio netikrumo, neretai jį pabrėžiant.
Esu per daug nutolusi nuo Lietuvoje vykstančių reiškinių, todėl apie skirtumus sprendžiu tik iš to, ką žinojau ir jutau studijuodama Vilniuje. Tuo metu mane trikdė klausimai, kaip jaunai menininkei save pozicionuoti visuomenėje, ką apskritai reiškia būti menininke. Tokie klausimai kyla dar neturint aiškios krypties, neturint konkretesnių planų. Tada atrodė, jog kūrybai reikiamą atramą rasti sunku. Nyderlanduose pajutau visai kitokią dinamiką: kūrėjai čia jaučiasi saugesni, galerijos reprezentuoja daugiau jaunų menininkų, egzistuoja aktyvi meno rinka. Daugelis mane supančių žmonių gali pragyventi iš kūrybos neturėdami papildomo darbo. Čia vyksta daug iniciatyvų, patys menininkai buriasi, organizuoja ir patys kuruoja parodas. Tokios iniciatyvos labai svarbios, bendravimas ir yra pagrindinis idėjų katalizatorius.
Kalbant būtent apie tapybos sferą ir skirtumus Lietuvoje ir užsienyje, pastebiu, jog Lietuvoje akademinis mąstymas stingdo eksperimentinę nuotaiką. Požiūris yra hierarchiškas, todėl procesas orientuotas į rezultatą. Tapyba yra jautri ir asmeniška veikla, galbūt todėl daugelį tapytojų gaubia savotiška bendrumo idėja. Tai iššaukia baimę eiti prieš srovę, ypač turint iš aukščiau primestus autoritetus. Manau, bet kuriuo atveju svarbu neapsiriboti tik vietiniu kontekstu.
– Ko tikiesi iš šių metų parodos?
Iš parodos kaip įvykio tikiuosi nenuspėjamos atmosferos ar netikėtų ryšių tarp visų dalyvių projektų.
– Tai, ko nuo pat pradžių tikėjausi iš proceso, jau vyksta: tai bendradarbiavimas, intensyvus darbas studijoje ir stipri parodos kuratorių bei architekto pagalba gryninant kūrinio atsiradimą. Iš parodos kaip įvykio tikiuosi nenuspėjamos atmosferos ar netikėtų ryšių tarp visų dalyvių projektų. Iš savęs tikiuosi tiesiog susitelkimo išlaikymo. Ruošimasis iš tiesų nokina nemažus lūkesčius. Nekantrauju pamatyti, kaip paroda susiformuos.
Trečioji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų pabaigoje.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be G.Adomaitytės šiais metais konkurso būdu dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai ir kolektyvai – Matas Janušonis, Goda Palekaitė, Anastasija Sosunova ir kūrėjų kolektyvas Pinigų Uostas.
