– Galima sakyti, kad Nancie Naive yra net ne alter, o super ego, kurį pati ir įkūniji. Kaip ji atsirado? Iš kokių įvaizdžių ją sulipdei? Kas ji?
– Aš – Nancie – menininkė superžvaigždė, gal influencerė, gal dainininkė. Šis įvaizdis atsirado, kai pagalvojau, jog norėčiau sukurti ką nors labai pretenzingo. Kad tai būtų ir labai faina, ir nefaina vienu metu. Siekiau, kad tai virstų ir savotišku flirtu, ir kritika tiek meno, tiek popkultūros laukams, tiek pačiai sau. Pasitelkiau savo kūną kaip įrankį.
Ilgai galvojau ir sceninį vardą. Nancie sukuria saldų ir mergaitišką įspūdį, o Naive reiškia akivaizdų naivumą. Paruošiu žiūrovą kuriamam turiniui, o tuomet iškyla sąmoningumo klausimas – ar Nancie Naive suvokia ką daro? Kai varde akivaizdžiai nurodomas naivumas – gal tai nebėra taip naivu? Atsiranda atstumas ir savivoka.
– Išorę konstruoji iš gana stereotipinių dirbtinio grožio atributų – šviesių plaukų, priklijuojamų ilgų blakstienų ir nagų, specifinio aprangos kodo. Ar šiame projekte nori kelti klausimus apie vadinamąjį grožio etaloną ir grožio sampratą apskritai?
– Kalbant apie dirbtinį grožį, net plastinė chirurgija darosi tokia pati elementari kaip kad ėjimas į kirpyklą. Tad visas šis savo išorės tobulinimas man labai įdomus reiškinys. Atrodo, kad visi pridėtiniai atributai gali daug daugiau papasakoti apie asmenį, kaip tai daro randai.
Mane domina, kas yra grožis, kokie yra grožio archetipai ir nusistovėję įvaizdžiai. Galvoju apie krikščioniško meno kanoną, kūno dieviškumą, šventumą. Superžvaigždė yra labai koncentruotas įvaizdis, galintis atspindėti daug temų. Čia telpa nemažai mane dominančių sričių – nuo populiariosios kultūros, Holivudo filmų bei socialinių tinklų iki šventųjų paveikslų ar liaudies pasakų.
Sulaukiu klausimų, ar esu drag kultūros atstovė. Dragui taip pat svarbus ryškus makiažas, perukai, kostiumai ir suknelės. Manau, kad tai yra tam tikra atmaina, bet šiuo atveju laikau tai menine praktika ir savotiška medija. Nors ši kultūra man artima, nesu drag atstovė. Ekstravagancija XXI amžiuje tapo tokiu įprastu dalyku, ypač kai nuolatos matome tobulus, nupoliruotus įvaizdžius, kai esame skatinami sportuoti ir būti susitvarkę, kai telefonas veikia kaip akinių stiklas ar kameros lęšis, kai kaip niekad dažnai kalbame su atspindžiais ir veidrodžiais.
– Užsiminei apie stereotipiškai mergaitišką įspūdį sudarantį vardą, pabrėžtinai moterišką konstruojamą išvaizdą. Kiek šiuo projektu nori ir sieki paliesti feministinę problematiką ir kelti klausimus apie moters (menininkės) padėtį visuomenėje?
– Feminizmas – labai komplikuotas terminas. Visi jį labai skirtingai supranta. Šis kūrinys mažiau kalba šiomis temomis, tačiau bendrai Nancie Naive buvimas – labai feministinis. Esu feministė, bet tikriausiai ne taip, kaip įprasta apie jas galvoti. Iš meno lauko pusės galiu pasakyti, jog moterimi meno pasaulyje būti labai sunku dėl kitų moterų ir tikrai ne dėl vyrų. Moterų atveju daugiau testosterono ir galios pozicijų demonstravimo, o vyrai labiau sukti ir bando lįsti po oda – aš bandau išlaikyti savo budrumą ir aštrumą. Tokia yra realybė, su kuria man tenka susidurti. Svarbiausia save ir savo komandą apsiausti gerais žmonėmis. Naivumą reikia išlaikyti, bet protingai – jausti socialinę situaciją ir širdį parodyti tam, kam nori pati, o ne tam, kas jos nori iš tavęs.
– Tavo projekte daug sąmoningo kičo ir eklektikos. Ar tai savotiškas maištas prieš meno edukacijos pastangas suformuoti „gerą skonį“?
– Baigiau nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, užaugau menininkų šeimoje, studijuoju skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje – galiu atskirti spalvas, galiu nupiešti perspektyvą. Taip, atrodo, kad visa ši aplinka mane mokė, kas yra „geras skonis“, tačiau man tai labai keista sąvoka. Buvau mokyta būti kritiška visos popkultūros atžvilgiu. Tačiau vadinamasis „blogas skonis“ ir plona riba, žaidimas tarp to, kas yra „gražu“ ir „negražu“ gali ir dirginti, ir erzinti, ir įkvėpti vienu metu.
– Užsiminei apie ugdomą kritišką požiūrį į popkultūrą, tačiau galbūt tavo projekto tikslas ir yra šį lauką sukritikuoti tapus jo dalimi? Ar galima tai pavadinti komentaru apie tobulos išvaizdos ir tobulo gyvenimo kultūrą?
– Man atrodo, kad visi nori ir siekia tobulo gyvenimo. Nežinau, ar kritikuoju tą lauką. Šis superžvaigždžių amžius yra atspindžio amžius, kai sunku suprasti, kas yra tikra, o kas ne. Viskas yra paremta vaizdu ir įvaizdžiu. Nenuostabu, kad šiandien net ir žiūrint į erdvės interjerą – kažką visiškai patyriminio, kur kas labiau įprasta galvoti, kaip tai atrodys nuotraukoje, nei kaip tai funkcionuoja realybėje.
– Dažnai atlieki muzikinius performansus, tačiau tavo išgarsėjimo priežastis taip ir lieka neaiški. Ar ir neketini pagrįsti formuojamo žinomumo?
– Su vienu dėstytoju kalbėjome apie mano projektą ir jis manęs paklausė, ką bandau pasiekti? Atsakiau jam, kad mes visi bandome kažką pasiekti, tačiau kam gaminti papildomą produktą ir stengtis kažką pasiekti per jį, jei galima bandyti pasiekti tiesiogiai, pačiu siekimu?
Žiemą parašiau dainą, kurioje yra žodžiai „Superstar with ambitions, glamour and success are precious“ (liet. „Superžvaigždė su ambicijomis / Spindesys ir sėkmė turi savo kainą“). Ją parašiau specialiai performansui, kuris vyksta meno lauke – akademijoje, parodinėse erdvėse ir pan. Tai – pasirodymas ir apie meno lauką, ir apie jaunystę, ir apie troškimus, ir apie ambicijas. Norėjau parodyti meno lauką kaip ambicingą ir pretenzingą – kokį jį matau. Tačiau kartu norėjau pasakyti, kad galbūt nereikia žūtbūt į viską kibtis nagais.
– Bet ar tu, Nancie, nesi tokia, kuri ir naudojasi čia paminėtais nagais bet kokia kaina siekdama dėmesio?
– Ilgi plastikiniai nagai tikrai kažką panašaus gali reprezentuoti (juokiasi). Nancie vienu metu yra ir grubi, ir labai subtili. Čia tikrai ryškus drąskymosi momentas, perdėto noro kažką, net neaišku ką pasiekti – šlovę, pinigus, kol galiausiai galėsi gyventi „svajonių gyvenimą“, nors net nežinai, kas tave džiugina.
Nors Nancie Naive yra tam tikro brand’o, prekės ženklo kūrimas, palyginus mane su kitomis socialinių tinklų žvaigždėmis, esu gana paprasta, žemiška ir net skurdi. Noriu, kad šis projektas ir performansai nebūtų per daug „meniški“, o viešas įvaizdis – pernelyg išvalytas, norisi paklaidos. Stengiuosi juos apjungti ir žaisti ne tik meno, bet ir platesniu lauku. Bandau kalbėti kalba, kuria kalba daugiau žmonių.
– Šiandien žinomu gali tapti net neišeidamas iš namų, o mitą apie save konstruoti paprasta tiesiog sėdint prie ekrano. Kodėl Nancie nepakanka egzistavimo internete?
– Internetą naudoju plačiai. Turiu omenyje, kad turiu ne tik socialinių tinklų paskyras, bet ir tai, kad jis man padeda surežisuoti mano atvaizdą. Galiu nesidažyti, bet nusifotografavusi per pusvalandį viską pakoreguoti ekrane, pakeisti aplinką, kurioje esu. Tuomet netgi vaizduotė pradeda kitaip veikti.
Vis dėlto, virtuali zona lieka labai saugi. Joje nesvarbu ar pateikiama informacija tikra ar ne, kol ji egzistuoja virtualybėje, „vaizduotės pasaulyje“. Kalbant apie vaizduotę – išėjimas už ekrano ribų reikalingas tam, kad tą fikciją perkeltume į realybę, išgrynintume vaizduotę, svajonę ir realybę – pamatytume jų kontrastus.
– Kaip ruošiesi šių metų „JCDecaux premijos“ parodai? Ar lauko reklamų stendai su Nancie Naive nuotraukomis yra dalis pristatomo projekto?
– Taip, pagrindinis projekto tikslas yra naudotis lauko reklamos įmonės teikiamomis paslaugomis ir reklamuoti save. Taip pat darau tai savo feisbuko ir instagramo paskyrose. O parodoje eksponuojama instaliacija mirgės, apšvies mane ir žiūrovus – tai bus mūsų susitikimas kovos lauke. Tikiuosi, kovosime toje pačioje barikadų pusėje.
– Galima sakyti, kad tuo pačiu darai tyrimą ir apie tai, kaip veikia lauko reklama. Ar pastebėjai didesnį susidomėjimą savo paskyrose, kai mieste pasirodė stendai su tavo atvaizdu? Galbūt sulaukei kokių nors reakcijų ar klausimų?
– Taip, susidomėjimo tikrai buvo, nesakyčiau, kad daug, bet sulaukiau ir vadinamojo hatemailo, su „ko čia reklamuojies“ turiniu. Keista pagalvojus, kad žmogus eina gatve, pamato plakatą, pamato raideles, nukreipiančias į socialinių tinklų paskyrą, apsilanko, pasipiktina ir praneša apie tai garsiai. Dar ne iki galo suprantu kaip tai veikia...
– Savo projekte užčiuopi įdomią vadinamųjų trendų, tendencijų ir trumpalaikių madų problematiką. Ar kurdama savo kūrinius stengiesi, kad jie taip pat atlieptų tam tikras madas?
– Mada kaip menas veikia, tačiau menas kaip mada – ne. Pastebėjau, kad pastaruoju metu menas po truputį tampa mada. Kalbant, kas madinga tarp mano bendraamžių menininkų, tai būtų žvilgsnis į ateitį per praeitį, retrofuturizmas. Vis dažniau atsigręžiama į 2000-uosius, nes tuo metu buvome vaikai, augome su Britney Spears muzika, o popsas tuo metu buvo popsas. Ši estetika dažnai nukreipiama į utopinius ateities scenarijus. Savo projekte taip pat stengiuosi atsargiai naudoti šiuos įvaizdžius.
Man patinka pasitelkti mados elementus ir norisi daryti sąmoningai madingus, trendy kūrinius, pasinaudoti populiariomis ir aktualiomis bangomis bei stebėti, kaip kūriniai gyvens kai mada baigsis, ar naudojant laikinus elementus, laikui bėgant jie praras aktualumą?
– Kiek nuvalkiota Andžio Warholo frazė, kad „ateityje kiekvienas bus garsus penkiolikai minučių“ šio interviu atžvilgiu tikrai pasiteisina. Tačiau kas Nancie Naive yra pripažinimo ir viešumo siekiamybė? Ar vystysi šį projektą ir po „JCDecaux premijos“ parodos?
– Aš esu nesibaigiantis projektas – mano tikslas yra išvykti į Los Andželą ir tapti pasaulinio garso A-list žvaigžde.
Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 d.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be Nancie Naive šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti dar trys Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Arvydas Umbrasas, Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė ir kūrybinis Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio duetas.
