– Kol kas dar nesi itin pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Tikriausiai ir dėl to, kad daugelį metų gyveni ne Lietuvoje. Kodėl buvo svarbu dalyvauti šioje parodoje ir kaip menininkui prisistatyti Lietuvoje?
– Manau, kad visiškai nėra svarbu, jog šiuo metu negyvenu Lietuvoje. Nesvarbu kur begyvenčiau, esu lietuvis ir Lietuvos menininkas. Nors gimiau JAV, bet buvau auginamas lietuviškoje šeimoje ir lietuviškoje aplinkoje. Visada galvojau, kad norėčiau savo kūrybą pristatyti ir čia. Todėl būtent šio kūrinio, kurio temos glaudžiai susijusios su lietuviškumu, pasirinkimas parodai atrodė labai logiškas. Lietuvoje baigiau vidurinę mokyklą, čia praleidau paauglystės metus ir šis svarbus asmenybės formavimosi laikas darė ir daro man didžiulę įtaką. Taip pat jis veikia ir temų, apie kurias noriu šnekėti savo darbuose, pasirinkimą. Apie „JCDecaux premiją“ žinojau nuo pirmosios parodos ir buvau nusprendęs, kad kai tam busiu pasirengęs, pabandysiu sudalyvauti atrankoje. Esu labai patenkintas, nes netikėtai pavyko pakliūti iš pirmo karto.
– Iš pat pradžių pasirinkai mokytis kiną, o magistro studijoms – platesnę menų specialybę. Kuo tave atbaidė kino studijos, nors parodoje pristatai būtent judančių vaizdų kūrinį?
– Lietuvoje jaučiamas ganėtinai didelis spaudimas po mokyklos iškart stoti į bakalaurą. Galbūt tai ir nėra blogas žingsnis jeigu aiškiai žinai, ką nori studijuoti. Pavyzdžiui, mediciną ar teisę. Imi, varai ir darai, o entuziazmas nėra būtinas. Manau, kad pasirinkti konkrečią meno specialybę yra kiek sudėtingiau. Turėjau susidaręs tam tikrą viso studijų proceso ir pačios kino industrijos įsivaizdavimą, bet studijuodamas pamačiau, kad viskas yra kiek kitaip. Šiame gyvenimo etape kinas man pasirodė per daug limituojantis. Turi projekto idėją, bet ji iškrenta tau iš rankų, nes pats neturi daug kontrolės – labai daug kas priklauso nuo kitų didelės komandos narių atsakomybių.
Be to, yra gana sudėtinga rasti komandą, kuri pilnai suprastų tave ir tavo idėją, o dar ir norėtų padėti tau ją įgyvendinti. Norėjau pasakoti labiau intymias istorijas, paliesti itin asmeniškas temas. Atrodė, kad tai ko mokomės, visiškai netinka mano vizijai įgyvendinti. Dar supratau, kad bent jau dabar nenoriu kurti ilgametražio filmo. Noriu ir toliau kurti trumpametražius videodarbus. Smarkus lūžis ir persigalvojimas įvyko atradus platesnes meno studijas apjungiančias daug skirtingų meno šakų ir sričių. Žinoma, nesigailiu, kad studijavau kiną. Šios studijos man suteikė reikalingus įgūdžius, kurie dabar leidžia suprasti kaip ir ką galiu kurti. Ir kad tikrai mane domina judantys vaizdai.
– Minėjai, kad tavo kūrybos tematikai didžiulę įtaką darė gyvenimo Lietuvoje patirtis. Gal gali pristatyti kokios yra pagrindinės tavo kūrybos temos ir kaip jos kinta?
– Anksčiau, dar mokydamasis kino, net nelabai pastebėjau, kad yra kažkokia visą mano kūrybos srautą surišanti tematinė linija. Dažniausiai kūrinių centre yra itin asmeniškos istorijos perteikiančios queer ir kitų marginalizuotų bendruomenių patirtis heteronormatyvioje aplinkoje. Taip pat galiu išskirti, kad atsikartojančios temos yra religija, tikėjimas, dvasingumas ir erotiškumas. Tai ką išvardinau turėjo didelę įtaką mano paties formavimuisi, o savo darbais stengiuosi būti kuo atviresnis. Pagalvojus apie atsikartojančias temas išryškėjo dar vienas dalykas – noras filmuose ieškoti pusiausvyros tarp intymumo ir smurto.
– Paroje pristatytame ir geriausiame parodos darbu pripažintame kūrinyje „Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai“ siekei pristatyti kolektyvinį queer patirties archyvą. Vis daugėja tokį siekį turinčių menininkų darbų. Kaip manai, kodėl tai reikalinga kultūriniame lauke ir kaip tau tai sekėsi užfiksuoti kol pasiekei galutinį rezultatą?
– Queer patirčių archyvas, paprastai pasakius, man yra bandymas pasakoti istorijas, kurios visuomenei yra perteikiamos itin vienapusiškai. Konservatyviose visuomenėse queer bendruomenės nariai yra laikomi Kitais. Puiku, jog norinčių fiksuoti queer patirtis daugėja – pristatydami šias istorijas viešumoje keisime ir praplėsime neteisingą, vienpusišką vaizdą. Augant Lietuvoj, man trūko teisingesnės reprezentacijos ir pavyzdžių. Tiesiog nieko nebuvo su kuo galėčiau susitapatinti, todėl jaučiausi marginalizuotas ir atstumtas.
Pirminė parodos kūrinio idėja buvo imti interviu iš Lietuvos queer bendruomenės narių ir šiuos tekstus jungti su idėjomis ateinančiomis iš lyčių studijų. Bet po kelių interviu supratau, kad nenoriu koncentruotis tik į negatyvias represijos patirtis ir kad nereikia informatyvumo, o svarbiau pasiekti žiūrovą emociškai. Juk tokios patirtys nėra susijusios tik su queer bendruomene, konservatyvioje visuomenėje taip jaučiasi ir daugelis kitų mažumų. Mane domina sukonstruotų socialinių standartų laužymas. Šie standartai kaip galingas mechanizmas daro įtaką mūsų visų gyvenimams, todėl svarbu į tai atkreipti dėmesį. Kuo daugiau žmonių supras, kad heteronormatyvios visuomenės standartai yra galingi sistemingai socialiniai konstruktai, tuo daugiau žmonių geriau jausis būdami savimi.
Mane domina sukonstruotų socialinių standartų laužymas.
– Ar galėtum plačiau paaiškinti kūrinio pavadinimą „Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai“?
– Kūrinio veikėjus gniaužia įvairios struktūros, tačiau dažnai būtent būdami suvaržyti mes jaučiamės saugūs. Nežinomybė ir laisvės forma gali gąsdinti. Ir pats gniaužiamas tvirtai jaučiuosi saugiau. Tačiau geriau negniaužti ir nevaržyti, o save paleisti. Filmo personažai apriša save ir vieni kitus virvėmis, tai tam tikra visuomenės, o ir sau pačiam primesta kontrolė ir bausmė. Man įdomu kaip iš šito konstrukto ištrūkti. Beje, filmo personažai yra tarsi monstrai, mutantai, tai yra – priešai, nusidėjėliai nepritampantys prie heteroseksualių žmonių primestų standartų. Būtent monstras ir siekia šių standartų atsisakyti. Mano darbas nėra dokumentinis, juo kuriu tiek personažus ir tiek pačią aplinką, kuri, žinoma, yra struktūruota, tačiau neatsiejama nuo mūsų dabarties. Darbas archyvuoja emocijas ir jausmus, o tai priklauso nuo mūsų dabartinės socialinės ir politinės aplinkos. Būtent dėl to taip ir jaučiasi kūrinio herojai, ką ir simbolizuoja video pavadinimas.
– Tavo kūrinys buvo pristatytas ne reprezentacinėje Kompozitorių namų erdvėje – rūsyje. Dar įdomu tai, kad seniau šiame rūsyje buvo šilumos katilai, teikę šilumą Žvėryno rajonui. Kodėl ši vieta labiausiai tiko videoinstaliacijai?
– Visas filmas yra apie vidinių jausmų ir troškimų galią. Rūsys, pagal mane, yra viso pastato epicentras, nors paslėptas ir nematomas lankytojų. Rūsys labai gražiai atitiko visą kūrinio idėją – atstumta, paslėpta erdvė susišaukė su giliai viduje tūnančiais jausmais. Taip pat norėjau lankytojams ne tik parodyti video, o sukurti patyriminę instaliaciją, kuri egzistuoja kaip alternatyvi erdvė, atsiskyrusi nuo mūsų kasdieninės realybės. Tamsi, niūri ir atribota aplinka padeda lankytojams susikoncentruoti į kūrinį, taigi rūsys buvo tobula vieta šiam projektui.
– Ar manai, kad tokį darbą rodyti aktualiau Lietuvoje nei Londone, kur dabar gyveni?
– Londone žmonės yra atviresni ir mažiau susivaržę, vien pastebėjus viešas erdves galima suprasti jog baimės būti savimi čia tikrai mažiau, žmonės akivaizdžiai jaučiasi laisvesni. Žinoma, kad ne tik Lietuvoje aktuali queer tapatybių tematika, tačiau darbe kalbu ir apie savo asmeninę patirtį. Džiaugiuosi turėdamas galimybe queer tematikos kūrinį pristatyti Lietuvoje, kadangi tokios tematikos darbai itin aktualūs heteronormatyviose visuomenėse.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai?
– Noriu toliau tęsti queer patirčių archyvavimą, toliau dirbti su tekstų rašymu, su video, su garsu. Noriu vėl sukurti instaliaciją ir pamėginti sukurti performansą, ko dar nesu daręs. Patirtis įgyta dalyvaujant „JCDecaux premijos“ parodoje praplėtė mano įsivaizdavimą koks aš galiu būti kaip menininkas, ką ir kaip galiu kurti bei kam visa tai gali būti įdomu. Mano filmas nėra tobulas, bet jis ir nebando būti tobulas. Aš džiaugiuosi, kad turėjau progą sukurti tokį projektą su savo draugais ir pristatyti jį Lietuvoje.
