Žemiau – Kotrynos Markevičiūtės pokalbis su Anastasija apie jos kūrybą, dominančias temas bei pasiruošimą šių metų parodai.
– Kūrinyje giliniesi į tikėjimo klausimą šiuolaikinėje visuomenėje, konkrečiai – į Lietuvos stačiatikių bažnyčios ir aplink ją susibūrusių bendruomenių padėtį ir veidą šiuolaikiniame šalies kontekste, tiri savo pačios santykį su šia bendruomene. Papasakok, kuo tau įdomi ši tema, ko galime tikėtis parodoje?
– Apie šią temą kūriniui mąsčiau gan ilgai. Projekte, skirtame konkursui, norėjau kalbėti apie tai, ką žinau. Neteigiu išmananti stačiatikybės istoriją, kultūrą ar teologiją, bet tai yra mano gyvenimo aplinkos dalis – turiu asmeninį, nesuvaidintą santykį su šia tema. Tad nusprendžiau šiam santykiui suteikti dialogo su stačiatikybę išpažįstančiais žmonėmis formą. Taip pat imtis tokios sudėtingos temos paskatino prieš pusę metų atėjęs suvokimas, kiek daug aplink mane yra religijos, pokalbių apie Dievą, diskusijų apie religinę moralę ir jos supriešinimą su šiuolaikinėmis liberaliomis vertybėmis.
Mano kūrinys įgaus video instaliacijos formatą. Svarbia jo dalimi taps stačiatikybės išpažinėjų pasakojimai: kaip jie atėjo į išpažinimą, kaip surado savo bendruomenę, taip pat pokalbiai skirtingomis temomis, susijusiomis su stačiatikybe, vietine kultūra ir religinėmis praktikomis, sakramento tema. Man be galo įdomu projekte gilintis, kaip žmogus šiuolaikiniame pasaulyje ateina į tikėjimą. Vis dėlto pati video darbo forma nebus grynai dokumentinė.
– Projekte taip pat palieti temas, susijusias su mažumų identiteto klausimais Lietuvoje. Pavyzdžiui, stačiatikių bažnyčia šiuo atveju tampa vieta, kuri apsprendžia ir įprasmina bendruomenės išskirtinumą ne tik religiniu, bet ir tautiniu pagrindu. Gal gali paplėtoti šį bendruomenės, tapatumo ir atskirties momentą? Kuo tau apskritai įdomi yra bendruomenės tema?
– Vengčiau sąvokos „tautiniu“, tačiau įprasminimas įvyksta kalbiniu ar kultūriniu pagrindu. Lietuvos stačiatikių bendruomenei yra svarbus rusų kalbos ir kultūros išsaugojimas, tokiu būdu ji daugeliui tampa ir kultūros židiniu, ir diasporos centru, ir tam tikru vertybiniu stuburu – pavyzdžiui, auginant šeimą. Stačiatikių bendruomenė, kad ir kokia ji bebūtų skirtinguose Lietuvos miestuose, yra gana vieninga. Ją sunkiai galima būtų lyginti su, sakykim, Lietuvos katalikais, kuriems lietuvių kalbos išsaugojimas ar jos naudojimas mišių metu tikriausiai nėra tokie svarbūs klausimai kaip stačiatikiams ar sentikiams.
Man taip pat yra įdomu tyrinėti nematomas ribas, kurios nustato tą „mes-kiti“ santykį. Ribas, kurios skaldo ir kartu apsaugo glaudžias grupes, užtikrina jų suverenumą, vientisumą, stiprumą. Stačiatikių bendruomenė yra labai didelė atrama ir parama savo nariams, tai matau kaip jos svarbią stiprybę. Yra nemažai „įsivaizduojamų“ bendruomenių, kurios nėra tokios stiprios, kuriose tik atrodo, jog tave ir kitus kažkas sieja – politinės pažiūros ar gyvenimo būdas – tačiau neretai lieki vienas, gindamas vertybes, kuriomis tiki. Atrodo, kad atėjimas į tikėjimą kartais apnuogina ir pabrėžia mūsų sekuliarios visuomenės trūkumus. Tad tam tikra prasme mes galime mokytis iš tikinčiųjų bendruomenių, kaip palaikyti ir suteikti pagalbą vieni kitiems.
Mes galime mokytis iš tikinčiųjų bendruomenių, kaip palaikyti ir suteikti pagalbą vieni kitiems.
– Projekto aprašyme labai vaizdžiai naudoji vaismedžio skiepijimo metaforą, kuri išreiškia identiteto daugialypiškumą. Ankstesniuose tavo darbuose taip pat būdingas kelių pradų (konceptualaus ir medžiagiškojo) suliejimas. Papasakok, kiek apskritai kūrybinėje praktikoje tau yra svarbus šis aspektas?
– Pastaruoju metu dažnai girdžiu apie žmonių poreikį ieškoti autentiškumo, kažkokio ideologinio grynumo – išgryninti miesto erdves iki tam tikro autentiško pavidalo ar prisikasti iki reiškinio pirminio šaltinio. Suprantu tą poreikį, tačiau man, atvirkščiai, yra daug įdomiau gilintis, kaip dalykai persidengia, susilieja, deformuojasi, sluoksniuojasi ir sugyvena paradokse. Vaismedžių skiepijimas, nors ir nenatūralus, prievartinis veiksmas prieš augalą, yra labai geras pavyzdys, kaip dvi skirtingos rūšys geba sugyventi viename kūne, priimti kažką iš išorės, kažką, kas sugriauna tavo vientisumą, ir paversti tai stiprybe, tam tikra prasme – išlošti iš dualumo. Ši savybė, paremta ne išgryninimo, o sugyvenimo taktikomis, man yra daug įdomesnė.
Skiepijimo metaforą esu anksčiau panaudojusi savo video kūrinyje „Demichovo šuo“, kurį netrukus pristatinėsiu meno festivalyje „Survival Kit“ Rygoje. Darbe trumpai rodau savo senelio sode priskiepytas naujas ir senas obelų šakas. Iš pradžių jos yra panašios į žaizdas, paskui tos naujos šakos užauga ir beveik iki galo uždengia medžių kamieną. Tame pačiame video darbe taip pat kalbu apie Vladimiro Demichovo transplantologijos eksperimentus, šiuolaikiniu požiūriu labai žiaurius, nes jiems naudojami buvo gyvi šunys. Vienas iš Demichovo eksperimentų buvo dvigalvio šuns sukūrimas, tai yra galvos transplantavimas kitam sveikam šuniui. Vienas iš šio eksperimento gyvūnų išgyveno visą mėnesį. Tos galvos lojo, mąstė, reagavo į aplinką kiekviena savaip. Galvojant apie prievartinius hibridizavimus, man labai įdomu tyrinėti šiuolaikines kultūrines chimeras. Tarkime, visas kultūrinis skiepijimas, kurį mūsų Lietuvos visuomenė yra išgyvenusi per istoriją, ir kaip visa tai galima išnaudoti savo naudai.
– Ar pastebi kokius dėsningumus, išskirtinumus, kokios temos, idėjos rūpi tavo kartos kūrėjams?
– Man atrodo, jog mūsų kūrybos pobūdį, kaip mes dirbame ir komunikuojame, stipriai veikia ir išoriniai veiksniai. Manau, jog ekonomiškai mūsų karta jaučiasi ganėtinai nesaugiai meno srityje. Taip pat dar yra socialiniai tinklai, padidėjęs viešumas – dėl to kūryboje kartais gali atsirasti daugiau atsargumo, bandymo užsiimti neutralitetą pasirinktos temos atžvilgiu. Savo kartos kūrėjų praktikoje kartais pastebiu nemažai internalizuotos kritikos, išankstinio pasirengimo viešumui.
Pastebiu, kad Lietuvoje vyrauja labai stiprus santykis su architektūra, erdve, medžiagomis, kūniška atmintimi.
Kalbant apie darbo metodus, pastebiu, kad Lietuvoje vyrauja labai stiprus santykis su architektūra, erdve, medžiagomis, kūniška atmintimi. Ypač man tas išryškėjo menininkų rezidencijoje Hildesheime, Vokietijoje, kur turėjau progą save išvysti kitų kontekste. Ten pajutau, kad iš Lietuvos meno scenos atsinešiau ypatingą santykį su architektūra, kuris kitų šalių menininkams nebuvo toks svarbus parodos konstravimo aspektas. Man pačiai tai buvo labai įdomus atradimas.
– Atrankos rezultatai jau paskelbti, papasakok, ko tikiesi iš šių metų parodos?
– Pirmiausia tikiuosi iš savęs, o ne iš kitų ar iš parodos. Kalbant apie parodos visumą, aš manau, kad tai bus stipri paroda, kuri konceptualiai ir sąmoningai „priims“ į save premijos aplinkybę ir taps dėl to tik stipresnė. Apskritai kompetetyvios situacijos mene man dažnai primena Iljos Kabakovo 1983 m. tekstą „Į ateitį paims ne visus“ . Jame Kabakovas lygina meno pasaulio procesus su savo vaikystės atsiminimais apie vaikų atranką į pionierių stovyklą. Vertinimas visada yra reliatyvus. Ateinanti paroda nusimato labai įvairi ir daugiasluoksnė – tai išbalansuoja konkurso formatą pačia geriausia prasme.
Trečioji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų pabaigoje.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be A.Sosunovos šiais metais konkurso būdu dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai ir kolektyvai – Gabrielė Adomaitytė, Matas Janušonis, Goda Palekaitė ir kūrėjų kolektyvas Pinigų Uostas.
