Interviu 15min „F-O-N-T-S“ autorė išsamiai pasakoja, kodėl reikėjo išleisti knygą, kuo jos, kaip tipografės, darbas panašus į lingvistės.
Visą knygą galima pavartyti internete nemokamai čia.
– Žmonės, kuriems skiriamos knygos, skaitytojui gali sukelti intrigą. Taviškė dedikuota Mislavui Žugai.
– Mislavas yra mano geriausias draugas. Jis negyvena Lietuvoje, tačiau skyriau šią knygą, nes esame kartu nemažai sukūrę. Aš visada siunčiu jam savo kūrybą, ir jis sutinka teigiamai pakritikuoti. Tokiu būdu jis mane skatina judėti į priekį. Pagalvojau, kad būtų geriau ne vien padėkoti, bet ir skirti visą knygą, kaip tą daro kažką parašę žmonės.
Sukurtos raidės visiškai dekonstravo figūras – kai kurios turi daugiau kojų arba rankų.
– Sudėtinga suvokti, koks šios knygos tikslas. Vartant pirmąjį kartą, kilo estetinis pasitenkinimas. Vėliau pačios pristatyme teigei, kad tai – pastarųjų metų kūrybos portfolio.
– Dažniausiai šriftai būna tiesiogiai susiję su konkrečiais projektais ir panaudojami labai skirtinguose kontekstuose. Manau, jog atėjo laikas sudaryti kolekciją, kurioje viskas sugultų į vieną vietą. Kartais būna, kad žmonės, matydami šriftus plakatuose, susidaro vienokį įspūdį, todėl norėjosi sukurti erdvę, kurioje galima būtų į juos įsigilinti.
– Niekada nesu susimąsčiusi, koks svarbus yra šriftas. Netgi esama juos kuriančių specialistų. Štai vienas iš tavo kurtųjų vadinasi „Figures“ ir yra sudarytas iš šokėjų kūno dalių. Ar tai buvo tam tikri šablonai, ar tikrų menininkų kūno dalys?
– Šį šriftą kartu su Mislavu sukūrėme 2019 metų kino stovyklai, kurios tema buvo „Įelektrintos tapatybės“. Figūrų ieškojome įvairiuose šaltiniuose – aštuntojo ir devintojo dešimtmečio šokio vaizdo įrašuose, bet vėliau pasinaudojome stopkadrais iš kompiuterinio žaidimo. Sukurtos raidės visiškai dekonstravo figūras – kai kurios turi daugiau kojų arba rankų. Kadangi temos pavadinimas „Įelektrintos tapatybės“, šriftu norėjosi perteikti judesį.
– Figūros iš stopkadrų, tekstai, kuriuos įformina šriftai, paimti iš socialinio tinklo „Reddit“. Ar tai galima būtų vadinti žaidimu su autorinėmis teisėmis?
– Taip, dažnai savo praktikoje noriu akcentuoti klimato kaitą, bet nežinau, ar visada man tai pavyksta. Mano knygai reikėjo kažkokio prasmingo teksto, tačiau vengiau poezijos ar prozos, nes nenorėjau šrifto susieti su vienu arba keliais žmonėmis.
„Reddit“ yra anoniminis forumas, kuriame žmonės kartais diskutuoja labai nuoširdžiai, tad pasirėmiau diskusijos ištrauka apie tai, kiek reikėtų pasodintų medžių, kad iš planetos būtų išsiurbtas CO2. Knygoje kai kurie sakiniai iš čia kartojasi, nes formaliai ir estetiškai jie tam tinkami. Kai su jais žaidžiu, vyksta kitas, į poeziją pereinantis etapas. Galbūt todėl nesirinkau kažko kito, nes nenorėjau, kad tekstas būtų karpomas ar vietomis neįskaitomas.
Mano kūryboje yra nemažai internetinių nuorodų, nes, mano manymu, tai aktualu daugeliui. Pradėjus kurti, pereinama per daug sluoksnių. Kai pasineriama į estetiką, šaltinis tampa nebesvarbus.
– Kuo tave, kaip menininkę, domina internetas?
– Turbūt viskuo. Esu iš tų žmonių, kurie pirmąjį kompiuterį gavo aštuonerių-devynerių metų. O gal ir vėliau... Todėl buvo labai įdomu stebėti, kaip vystėsi internetas. Pavyzdžiui, nuo anoniminių muzikos, subkultūrų forumų iki interneto, kurį turime dabar. Šiandien jis tapo labai komerciniu.
Jis taip pat įdomus tuo, kad lengvai pereina į ekstremalias puses. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais stebimas radikaliosios dešinės suaktyvėjimas, nors juk pirmieji interneto hakeriai buvo labai kairuoliški. Vyraudavo utopiškas požiūris, laisvas dalijimasis informacija, nemokamas priėjimas prie begalinių žinių klodų. Tačiau atsirado tokių bendruomenių, kurios dalijasi ne faktais paremta informacija, o konspiracijos teorijomis, visiškai neparemtomis mokslu. Tokiu būdu radikalizuojami žmones. Taigi internetas tapo erdvė, kurioje daug kūrybinės laisvės, žinių, tačiau yra ir labai tamsių jo užkampių.
– Pati internete naršai forumuose, kuriuose diskutuojama apie klimato kaitos problemas. Kokioms bendruomenėms pati priklausai?
– Nežinau, ar labai konkrečiai priklausau kažkokioms bendruomenėms! Galbūt priklausau nelabai didelei Vilniaus kultūrinei bendruomenei. Kažkada domėjausi „Extinction Rebellion“, tačiau nenorėjau prisijungti prie šio judėjimo. Turbūt norėčiau užsiimti savo asmenine praktika ir žinutę apie klimato kaitą skleisti savaip. Jeigu vyksta protestai (ir ne vien Vilniuje), visada stengiuosi į juos nueiti.
Mane įkvėpė Tedo Chiango knygos motyvais paremtas Deniso Villeneuvo filmas „Atvykimas“.
– Tęsiant kalbą apie klimato kaitą, įdomus pasirodė šriftas, kuriame tekstas išverstas į bakterijų kalbą. Kaip bendrauja šis organizmas?
– Tai buvo spekuliacija, kaip galbūt galėtų bendrauti šis organizmas. Ieškodama formų, žiūrėjau į Petri lėkšteles (angl. Petri dish), indelius, kuriuos biologai naudoja mikroorganizmų stebėjimui per mikroskopą. Bandžiau išskirti formas, kurios atsiranda bakterijoms judant ir jungiantis. Įsivaizdavau, kad galbūt bakterijų judėjimas ir jungimasis atspindi šių organizmų komunikaciją. Tačiau šriftas vis tiek paremtas lotynų abėcėlės sistema – kiekvienai raidei priskirtas ženklas, dalis formos. Jos, užeidamos už ženklui įprastai skirtų paraščių, įvairiais būdais jungiasi.
Kaip galėtų atrodyti ši raidžių sistema, įsivaizdavau labai spekuliatyviai. Mane įkvėpė Tedo Chiango knygos motyvais paremtas Deniso Villeneuvo filmas „Atvykimas“. Jame veikia truputį aštuonkojiški ateiviai, kurie, pūsdami dūmus, kuria ženklus. O juos bandė išversti atvykusi vertėja. Šiek tiek domėjausi šia kalbos sistema, nes ji buvo sukurta šiai istorijai. Ji įspūdinga tuo, kad absoliučiai neprimena jokios žmonių naudojamos kalbos sistemos.
Beje, „F-O-N-T-S“ yra ne vien bakterijų, bet ir skruzdėlių paliekamais takais, vadinamais „Ant Trails“, besiremiantis šriftas. Čia perpiešiau mažus brūkšniukus, kuriuos palieka skruzdėlės kažkur keliaudamos. Juos maišiau su stipriai išdidintomis formomis. Įsivaizdavau, kad galbūt šis skalių, dydžių skirtumas skruzdėlėms galėtų būti komunikacijos priemonė, nes jos, būdamos mažos, gali pastatyti gan didelius statinius. Galiausiai procesas itin selektyvus, nes sukūrus abėcėlę bei išsirinkus tam tikrus įkvepiančius aspektus – šiuo atveju kelių tipų brūkšniukus ir formas – ji tampa fiksuota. Nors galbūt yra begalė variantų, kaip galėtų atrodyti skruzdėlių kalba.
– Šis darbas skamba panašiai kaip lingvisto, kuriančio dirbtines kalbas.
– Galbūt, bet šiuo atveju jis labiau spekuliatyvus. Šie šriftai buvo sukurti viename muziejuje „Het Nieuwe Instituut“ projektui „More-than-human Knowledge“. Jie buvo reikalingi, kad parodos komunikacijoje atsirastų kitų gyvybių kalbos vertimai. Save laikau dizainere. Pasigilindama į situaciją, sukuriu kažką iš asmeninės perspektyvos. Jeigu manęs lingvistas paklaustų, kaip sukonstravau šį šriftą, ne viską galėčiau paaiškinti. Į šį kūrybos procesą aš žiūriu iš estetinės pusės. Man svarbu, kokį įspūdį galėtų sukurti galutinis rezultatas.
– Su kokiais įdomiausiais projektais esi dirbusi?
– Kartais tenka dirbti su mažais, bet itin įdomiais projektas. Nebūtinai į mane kreipiasi didelės institucijos. Žinoma, šis „Het Nieuwe Instituut“ buvo stambus projektas, kuriame tikrai nemažai išmokau. Taip pat labai džiaugiuosi, kai tenka dirbti su Nomeda ir Gediminu Urbonais, kurie kartais kuria schemas. Jų temos, susijusios su pelkėmis ir grybais, man visada būna labai įdomios. Tačiau darbo procesas būna sudėtingas.
Man taip pat patinka bendrauti su filmų kūrėjais, instaliacijų autoriais Zacku and Adamu Khalilais, nes jie patys sukuria vizualinį turinį, o aš jiems padarau reikalingų elementų – vėliavą, langų lipdukus ir t.t. Mėgstu ir Valento Klimašausko tekstus, kuriems, kurdama dizainą, jaučiuosi labai gerai. Vis dėlto, nenorėčiau išskirti vien menininkų. Neseniai Architektūros fondui padėjau įgyvendinti nedidelį, bet įdomų projektą.
– Dažnai menininkai skundžiasi, kad nėra iš ko gyventi. Kaži, ar kurti šriftus – pelninga veikla?
– Savo šriftų nepardavinėju, nes juos kuriu dalyvaudama projektuose. Tačiau mano, kaip dizainerės, darbas yra ne vien šriftų kūrimas. Nepasakyčiau, kad tai aukso kasykla, bet pastaraisiais metais pernelyg nereikėjo nerimauti dėl ateities. Esu nusiteikusi optimistiškai.
– Kaip reaguoja žmonės, kai sužino, jog esi ir šriftų kūrėja? Dažnai žinios apie šriftus pasibaigia „Microsoft Word“ dokumente esančiais „Times New Roman“ bei „Arial“. O juos taip pat kažkas sukūrė.
– Kažkas juos taip pat skaitmenizavo. Beje, „Arial“ buvo sukurtas specialiai kompiuteriams, o „Times New Roman“ – kaip metalinės raidės.
Neretai žmonės dėl to nustemba, bet visada pabrėžiu, jog kuriu eksperimentinius šriftus. Nors žaviuosi tradiciniais, pavyzdžiui, senais šveicariškais šriftais, kuriuos naudoju, kai man prireikia kažko solidaus. Tačiau noras užsiimti šia veikla kilo iš supratimo, jog šriftas dizaine yra bazinis dalykas, nesvarbu, ar tai plakatas, knyga. Bent jau man atrodo, jog raidės ir tai, kaip jos atrodo, yra svarbiausias elementas. Galbūt šios veiklos ėmiausi ir iš savotiško nuobodulio – visi šriftai labai gražūs, tačiau turi ribotas panaudojimo galimybes. O kai pats parašai teksto paragrafą su savo kurtomis raidėmis, pamatai, kaip viskas pasikeičia.
– Tau pasakojant, kodėl ėmeisi šios veiklos, pagalvojau apie tą aštuonerių-devynerių metų mergaitę, kuri pirmą kartą atsisėdo prie kompiuterio ir „Paint“ programėle ėmė piešti dalykus. Gal atsimeni, kuo užsiėmei pirmą kartą atsisėdusi prie kompiuterio?
– Atsimenu, kad dar seniau ateidavau į mamos darbą ir ten žiūrėdavau kompiuterinių žaidimų puslapius, skaitydavau, žinoma, naudojausi ir „Paintu“. Paskui atsirado IRC ir mIRC.
