Menininkai, kurie kūryboje tiesmukai, netgi grubiai juokauja ir šaiposi, nejučia sukrenta į tam tikrą autsaiderių kategoriją, priimtiną toli gražu ne kiekvienam kuratoriui ar galerijai (Lietuvoje tokie visiems žinomi „stačiokai“ yra, pavyzdžiui, Marta Vosyliūtė, Kęstutis Šapoka ar Česlovas Lukenskas).
Menininkai, kurie kūryboje tiesmukai, netgi grubiai juokauja ir šaiposi, nejučia sukrenta į tam tikrą autsaiderių kategoriją, priimtiną toli gražu ne kiekvienam kuratoriui ar galerijai.
Vis dėlto net ir jautrieji kuratoriai ir galerijos nėra pasmerkti beviltiškam rimtumui, kadangi egzistuoja ir kitokia humoro vizualiajame mene forma – estetiškesnė, elegantiškesnė, saugesnė. Galerijoje „Vartai“ atsidariusios latvio Krišo Salmanio ir lietuvio Julijono Urbono parodos yra tokio sąmojo pavyzdys.
„Vartų“ kuratoriniai sprendimai parenkant menininkų poras ir pati duetinio šou – kažko tarp solo ir grupinių parodų – idėja (pradėta eksploatuoti 2009 m. projekto „ARTscape“ metu ir reguliariai panaudojama iki šiol) verta atskiros analizės. Pagrįstai ir sėkmingai sugretinus du menininkus neretai atsiskleidžia kai kurios jų kūrybos ypatybės, kurios didelėje grupinėje parodoje būtų pernelyg nereikšmingos, o asmeninėje parodoje jas užgožtų pagrindinis parodos „pranešimas“.
Techniškai žiūrint, Salmanis savo kūryboje redukuoja, išardo, supaprastina; Urbonas – sofistikuoja, komplikuoja, technologizuoja.
Salmanis ir Urbonas atskirai žiūrint atrodo pakankamai nepanašūs menininkai, tyrinėjantys labai skirtingas temas. Salmanis su struktūralisto kruopštumu analizuoja savo kūną, kalbą, daiktus, aplinkos detales, bandydamas atrasti kitas jų formas ir reikšmes. Urbono dėmesio objektas yra žmogaus ir technologijų simbiozė vardan sutirštintų patirčių. Techniškai žiūrint, Salmanis savo kūryboje redukuoja, išardo, supaprastina; Urbonas – sofistikuoja, komplikuoja, technologizuoja.
Nesu tikra, ar meniniai pajuokavimai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios galerija sutalpino šiuos du menininkus į vieną parodos laiką. Vis dėlto gebėjimas savo darbą atlikti su atsipalaidavimu ir lengva pašaipa (sunkiasvorės ironijos čia nerasite) man regisi viena iš juos jungiančių grandžių.
Salmanio parodos pavadinimas „Eilėraščiai ir daiktai“ primena Michelio Foucault veikalo pavadinimą „Žodžiai ir daiktai“. Jį filosofas prancūziškam leidimui parinko vietoj pirmiau sugalvoto „Daiktų tvarka“ (pastarasis liko angliškam vertimui), nes keletas ano meto prancūzų struktūralistų suskubo šį panaudoti savo veikalams anksčiau už Foucault. „Tikroji“ daiktų tvarka rūpi ir Salmaniui: štai jis, it koks prisiekęs struktūralistas ar reikšmių kvadratus braižantis semiotikas, išnarsto būdingus mūsų platumų paukštelius į spalvines paletes. Čia paaiškėja, kad iš penkių paukštelių „spalvingiausia“ yra gervė, savo pilkų atspalvių gausa pralenkianti juodagalvę sniegeną, kikilį, mėlynąją zylę ir kukutį! (Štai kaip struktūralistinė tiesa nuvainikuoja mūsų regimą tikrovę.)
Atskirti, kas šioje parodoje yra eilėraštis, o kas daiktas, neįmanoma. Rimus ir garsus čia kuria daiktai, o žodžiai virsta daiktais.
Atskirti, kas šioje parodoje yra eilėraštis, o kas daiktas, neįmanoma. Rimus ir garsus čia kuria daiktai, o žodžiai virsta daiktais. Du laidu ir skridiniu sujungti medžiai lenkdami vienas kitą piešia raidę V. Gauruota vašku nudepiliuotų krūtinės plaukų skulptūra skausmingai klykia „Nooooo“. Švininis raštelis rimuoja skaitmenis nuo 9 atgaliop iki begalybės ir reikalauja skaityti jį balsu.
Salmanis priverčia daiktus elgtis ne taip, kaip jiems įprasta arba apsimesti tuo, kuo jie iš tikrųjų nėra. Salotinis švino gabalėlis, pavadintas „Skaitmenine poema“, iš pažiūros primena atsainų lipnų raštelį (parodos instaliuotojų pamirštą nuplėšti prieš atidarymą?). Iš šaknų išverstas beržas-DJus liauna šaknele įtaigiai „suka“ meditaciškai zyziančią plokštelę. Mažulytė akrilinių dažų kalva („Peizažas“) atrodo lyg nukrapštyta nagu nuo kokio paveikslo. Miniatiūrinė amfora, negrabiai sulipinta iš plastilino, pavadinta „Um“ – lietuviškai „hmm“ arba „eee“ – daiktas-pertaras, atsiradęs tiesiog iš neturėjimo ką pasakyti?
Nedidelės Salmanio apgaulės lengvai pasijuokia iš amžino menininko siekio sukurti ką nors reikšmingo. Nuo rimtų kūrybinių pastangų išsekęs ir pritrūkęs priemonių (dažų, žodžių, ištvermės, įkvėpimo), menininkas išsteni blunkantį grafitį-eilėraštį-kocepciją: COMPLETING THIS POEM WOULD NEED MORE PAI(N)(T) („Užbaigti šiam eilėraščiui reikėtų daugiau kančios / dažų“).
Nutraukę nuo tokių perdėm kūniškų veiklų gėdos skraistę, Julijono Urbono modeliai ir objektai tiesiog leidžia pasijuokti iš nepaliaujamo žmogaus išradingumo spaudžiant malonumą iš bet kokios kūno funkcijos.
Julijono Urbono instaliacija „Orgazmo karuselė“ („Cumspin“) – tai (mergaitiškai, disnėjiškai, optimistiškai, seksualiai?) rožinis maketas suaugusiųjų atrakcionui, kintančios gravitacinės jėgos pagalba sustiprinantis seksualinius išgyvenimus. Lyginant su kai kuriais interaktyviais, veikiančiais Urbono projektais (pvz., „Sapnų viešbučiu“, „Kalbančiomis durimis“ ar Milano trienalėje eksponuotomis judančiomis grindimis „Airtime“), šis iš pirmo žvilgsnio nuvilia, nes tėra viso labo prototipas. Žiūrovas gali tik įsivaizduoti save išcentrinės jėgos maloniai prispaustą prie kapsulės sienelės rožiniame atrakcione. Šis projektas, taip pat kaip ir pagarsėję „Eutanazijos kalneliai“, liečia pernelyg kraštutines ir privačias patirtis (ir remiasi, beje, tuo pačiu principu – gravitacijos sukeliama deguonies stoka smegenyse), kad būtų (bent kol kas) įgyvendintas kitu pavidalu nei maketas, scenarijus ar vizualizacija.
Apie Julijono Urbono projektus galima kalbėti labai rimtai. Pavyzdžiui, Jurijus Dobriakovas yra teigęs, kad Urbono kuriamos fantastinės alternatyvios realybės yra „giliai distopinės“, nes jos kalba apie prie adrenalino ir endorfinų pernelyg pripratusią visuomenę, kuri nebesugeba pajusti malonumo be mechaninės pagalbos.
Vis dėlto kraštutiniai malonumai, kuriems skirti Urbono instrumentai ir atrakcionai, nėra technoamžiaus „pasileidimas“. Erotinė (auto)asfiksija – savęs ar partnerio dusinimas dėl lytinio malonumo – dokumentuojama nuo XVII a. pradžios, kai buvo imta naudoti impotencijos gydymui (už medicinos praktikos ribų ji, ko gero, egzistavo ir gerokai anksčiau). Naminiai dusinimosi metodai ir su jais susiję nelaimingi atsitikimai dažnai būna absurdiškai juokingi.
Urbono dizainas ištempia šias praktikas iš tamsių pakampių ir pasiūlo joms gerokai elegantiškesnę formą. Tam net nereikia sudėtingų technologijų: štai kitas Urbono projektas „Emancipacijos rinkinys“ – prabangiai blizgus ir higieniškas vimdymo instrumentas, atstojantis dar romėniškose simpoziumuose populiarią plunksną, kuri pagelbėdavo ištuštinti perpildytą skrandį ir puotauti toliau. Nutraukę nuo tokių perdėm kūniškų veiklų gėdos skraistę, Julijono Urbono modeliai ir objektai tiesiog leidžia pasijuokti iš nepaliaujamo žmogaus išradingumo spaudžiant malonumą iš bet kokios kūno funkcijos.
