– Užaugote menininkų šeimoje. Kaip manote, ar aplinka uždeda kodą, nurodo kryptį? Ar buvo įmanoma netapti dailininku?
– Man nerūpi, kas ką veikė, kol manęs nebuvo, man rūpi, kodėl aš – čia. Iš to numanau, kad nesu socialinis gyvūnas. Širdis mano trokšta išeities atradimų, sakydamas kitaip, stovėčiau tamsiam kampe. Menininkai užauga, nes tinkamai, o daugeliu atvejų – netinkamai, įsiklauso į savo vidų. Menininkai nėra rūšis, jie yra atvejai. Skirtingi atvejai, ir jų yra labai nedaug. Šeima labiau nurodo pasaulėžiūros kryptį, nei ugdo profesiją.
Mano tėvas – Povilas Ričardas Vaitiekūnas į tapybą žengė, švelniai tariant, nepalankiu, socrealistinės dailės minų grimasų lauku. Jis oponavo savo darbais, sustatė į vietas fundamentalias tapybos vertes. Tapybą gražino tapybai, tuomet aš gi, adekvačiai žvelgiu į žmogiškosios kūrybos plotus, jų aukštumas ir dugnus, ekonomiškai pagrįsto meno diktato sąlygomis turinčiomis begalę daugiaveidžių šiuolaikinės konjunktūros pavidalų. Ir galiu teigti ką nors iš esmės. Retkarčiais parašau į kultūrinę spaudą. Rašau tik apie tai ką vertinu – apie savo mokytoją Vincą Kisarauską, ar Vlado Eidukevičiaus tapybą.
Mano mama audė gobelenus. Didingus gobelenus, jie buvo labiau erdviniai nei dekoratyvūs, priminė paveikslus ir pasakojo siužetus. Taip man atrodė vaikystėje, lygiai taip pat, gal net ryškiau matosi ir dabar. Juos itin vertinu.
Drauge su broliu Jonu nuo 1995-ųjų esame išvystę tęstinį, epinį, konceptualų, chrestomatinį meno veiksmą – „Varymas“. Man tada buvo 23-eji, pats amžius rimčiausiems pareiškimams mene ir gyvenime. „Varymą“ uždarėme po dvidešimties metų, 2015 – aisiais.
Mano gimtinė – Kauno Žaliakalnis, Aušros takas, pati gražiausia gatvelė pasaulyje. Kai man suėjo penkeri, tėvai išvežė į Vilnių, ir ne bet kur, o siaube, į šviežius blokinius Žirmūnus! Išvežimą tada supratau kaip didžiausią gyvenimo nelaimę, tremtį. Mano smulkų maištą – demonstratyviai nulaužtą naujo radijo aparato anteną užgožė kitas įvykis – kaimynystėje iš penkto, irgi blokinio namo aukšto, iššokęs vaikas. Dar gyvendavau Palangos gintaro muziejuje, grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose ir Pažaislio vienuolyne, nes ten dirbo tėvai. Turiu savą aplinkų visumos kapitalą. Šios vietos kultinės ne labiau, nei legendinis guminės avalynės fabrikas „Inkaras“, kuriame dirbo močiutė. Ne kur kitur, o būtent Inkaro didžiajame ceche esu beveik savarankiškai iškepęs kaliošą ir buco padą, kuom nepaprastai didžiuojuosi.
Kita močiutė siuvo apmušalus lengvųjų automobilių salonams. Pati projektavo smulkiausias dizaino detales ir viso salono puošybą. Atpažindavau jos šedevrus Kauno, Marijampolės – tuometinio Kapsuko, Jurbarko bei Vilniaus gatvėse. Verslas klestėjo, pasiekdavo net artimąjį užsienį, nors sovietmečiu buvo beveik neįmanomas.
Svarstau – gal dėl to dabar vykstantys meno socializacijos projektai, meno valkiojimai gatvėmis man regisi be galo naivūs, biurokratizuoti ir tuščiaviduriai. Jie priklauso tam reiškiniui, kai menininkai parsiduoda net nelabai turėdami, ką parduoti.
– Ar kada buvo laikas, kai suabejojote savo pasirinkimais?
– Yra begalė visokių mielų, viliojančių ir prasmingų veiklų. Tapytojui, žinia, jokie hobiai neegzistuoja. Vietoj tapybos – rašyčiau, prižiūrėčiau sodą, Girelę ir šienaučiau dalgiu. Bet gali būti dar kitaip: menas yra amžiaus tarpsnis ar tarpsniai. Gal kada veiksiu, ką nors visai kita, bet kol kas tapyboje yra begalė sumanymų kuriuos turiu atlikti autorine metodika.
– Man labai patinka jūsų pasakymas: viską reikia piešti tiksliai, kaip yra. O kaip yra?
– O yra taip: piešdami medį, turėtume jį piešti su šaknimis. Visomis šaknimis, jeigu tokios yra. Nesvarbu, kad nesimato. Taip pat jį piešti dar iki tol, kol jis išdygo. Gali atrodyti keistokai, tačiau portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju. Tapyba turi specifinį laiko matavimą, ji nėra vaizdų marinavimas dažais ant drobės.
Kuo labiau tapytojas gilinasi į natūrą, tuo labiau nuo jos tolsta, įvyksta didysis susitikimas su paslaptimi. Šioje vietoje tapybai nuolankiai tarnauja ištisos armijos, iki panagių apsikarsčiusios nepailstamai modernėjančia technologine vaizdų gamybos ir jų perdavimo įranga. Mano manymu tai yra įdomu, iš to dar kažkas bus.
– Jums klijuojama tapybos partizano etiketė. Ar sunku tapyti iš bunkerio? Kokie pavojai slypi kai išlendi į šviesą?
– Etiketes labai mėgdavau, rinkdavau. Vaikystėje jų gaudavau iš degtukų fabriko “Liepsna”. Tuo tarpu tapybos partizanas galėtų atsirasti, jeigu būtų Tapybos vyriausybė, o taip nėra. Tapybos partizano apibūdinimą sugalvojo Austėja Mikuckytė po mano parodos „Akademijos“ galerijoje prieš dvejus metus. Kiti autoriai irgi kai ką įžvelgė: „Lėtai ir užtikrintai juda prieš srovę“, „Sukilimas prieš šiandieną“. Tai etiketei neabejotinai turėjo įtakos mano parodos 2012 ir 2013 metais, Radviliškyje, per partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai skirtus renginius
– Esate sakęs, kad tapyba yra tikėjimo aktas. Kuo Jūs tikite? Į ką? Ar nesusvyruoja kartais Jūsų tikėjimas?
– Savaime suprantama, mene, panašiai kaip politikoje ar religijoje, pagrindinis veiksmas vyksta ten, kur mokslas nieko negali pasakyti – kovoje dėl vertybių. Natūrali menininko būsena yra jo meno nepakankamumas, paieška įžvalgų, turinčių tinkamą jo menui veikliosios medžiagos kiekį. Tai panašu į sąvoką – trokštu, kurią taiko tikintys žmonės. Po “Varymo“, kai išnagrinėjau meną, žmogiškosios kūrybos ribas, tapyba man reikalinga visiškai nauja prasme. Kalbant paprastai, viskas turi pradžias ir pabaigas, būtent „Varymas“ yra meno, kaip mes jį šiandien suprantame, pabaiga. Meno ir visų, su tuo susijusių reikalų pabaiga.
Kitaip tariant, žmonės stengiasi sukurti kažką patrauklaus ar paveikaus, nevengia įvertinimų nuo pat pirmojo piešinių konkurso kokioje nors eilinėje respublikinėje piešinių olimpiadoje iki labiausiai kontraversiškų, labiausiai rizikingų temų plėtotės tokioje pat eilinėje pasaulio meno bienalėje. Tai yra normali ir teisėta karjeros veikla, su savo atributika, medaliais, premijomis, apdovanojimais. „Varymas“ tuo tarpu praryja visus įmanomus, esamus, buvusius ir būsimus tokio tipo bandymus ir pasiekimus. Apnuogina, išdarinėja meną iš esmės. Gal ir gerai, kad kultūrinės institucijos turi, kad ir ne visai sąmoningus savisaugos instinktus. Tai iš tiesų kraupus kūrinys, kurio šiais laikais patariama nesuvokti. Tai pažinimo perdegimas. Net ir tiems, kurie kilę iš beždžionės, per didelis pažinimas dar niekada istorijoje nesibaigė be pasekmių, tarsi šiaip sau. Taip yra nuo Adomo ir Ievos.
– Beje, apie Ievas. Kokią vietą gyvenime skiriate moterims?
– Moterys gyvenime užima labai reikšmingą vietą. Bet atsakysiu paprastai: artimi ryšiai su moterimis anksčiau ar vėliau baigiasi fraze – tai ir gyvenk tu su ta savo Tapyba! Kadangi tokie atvejai buvo du ir žodis žodin vienodi, taigi, galima kurti taisyklę. Ir pasakyti jie buvo skirtingais dešimtmečiais, jos juk negalėjo būti susitarę! Visiškai teisios moterys, tapyba čia – niekuo dėta, kaltas mano bjaurus charakteris ir tas savo veiklos sureikšminimas kiekvienoje buities smulkmenoje. Negali moteris būti šalia ir tuo pačiu nebūti. Jei ji yra, tai visiškai ir užtikrintai, o ne kažkaip, pusėtinai.
– Laisvalaikiu sodinate mišką. Ar tam, kad turėtumėte ką piešti?
-Sodinu nuo pat šio tūkstantmečio pradžios. Po truputį, lėtai, po kelis, keliolika, keliasdešimt medžių per sezoną. Sodintų medžių visumą mieliau vadinu Girele, nes miškas suteikia pramoninę prasmę. Joje jau auga pušys, eglės, ąžuolai, beržai, prorečiais – kadagys, lazdynas, drebulė, būrelis alksnių, vienas kitas vilnietiškas kaštonas, keletas migrantų. Ši mišri kompanija savaime geriausiai tarpsta žvyringose apylinkėse.
Girelę siūlyčiau suprasti, kaip laiko matavimo priemonę, kažką tarpinio tarp chronos ir kairos, arba už jų ribų. Piešti, tapyti yra ir kitų nuostabių, nepakartojamų vaizdinių. Vienas tokių – krūmas. Būtent – krūmas. Jei iš to krūmo pasirodytų bent menkiausias dūmelis ar kibirkštėlė, nors nuodėgulio užuomina ar peleno šešėlis, tai ko gi daugiau galima ir benorėti?
– Ar jums patinka sugalvoti gyvenimą? Ir tą sugalvotą gyvenimą perkelti ant drobės?
– Aš simpatizuoju priežasčių visumai, dėl kurių gali atsirasti kūriniai. Normalus tapytojas visada pretenduoja į sintezę. Jis, siekdamas būti normalus, šio to vertas tapytojas, tiesiog privalo pretenduoti į sintezę. Tapytojas atlieka aibę su paveikslais susijusių judesių, bet jis turi, jam yra būtina matyti visumą. Ir tas visumos suvokimas ugdomas toli už paveikslo ar parodinio, meninio gyvenimo ribų.
Galimos ir kitos, visai nesugalvotos paskatos, motyvai. Vienas tokių yra tapyti už ką nors, konkrečiai už kitą asmenį. Tęsti tapymą, pavaduoti, perimti estafetę. Maža ką, gal kas nors jau nebetapys, gal metė, nusivylė, nebaigė, tiesiog pritrūko laiko, nespėjo gal. Tai ne tik įpareigojanti, bet ir globėjiškų savybių priežastis, palaikantis motyvas. Svari priežastis.
Tapybą suvokiu, kaip pašaukimo, darbo ir profesijos lydinį. Į profesijos, veiklos ir pašaukimo derinį įmerkiu tapybą ir išgaunu sau svarbias, ją grūdinančias ir apvalančias savybes. Darbo, profesijos ir pašaukimo lydinys decentralizuoja menininko ašį, apie kurią, tarsi viskas sukasi. Išlaisvina iš siaubo banalybėmis virtusių sąvokų ir uždavinių, kurie masiškai keliami, pritaikomi apibūdinant meninę veiklą ir tikintis jos rezultatų. O būtent – savirealizacijos, savojo aš atradimų, nūdienos aktualijų, meninės išmonės, ir ypač – kūrybiškumo. Pažaboja savipakankamumą žmoguje. Autorystė, parašas iš prekinio ženklo virsta prisiimtos atsakomybės liudijimu. Į meninę veiklą, jos vertinimą įveda tiesos parametrą. Varžymasis kokybe tampa galimas su bet kurios kitos srities atstovų veikla. Pažangą tapyboje suprantame kaip dovaną. Paliekamas būtinas plyšys įvairių reiškinių sintezavimui. Pastabų sąrašas gali plėtotis, čia pirmosios, šovusios į galvą.
Turbūt kažką pajutęs, menotyrininkas Vidas Poškus prieš mano būsimą parodą parašė, kad priemonėmis aš – simptomatiškas, o siekiamybėmis – nepakartojamas.
– Ką labiausiai norėtumėte pasakyti savo parodos lankytojams?
– Parodoje bus apie šimtas darbų: aliejinė tapyba, akvarelė, spalvoti piešiniai, grafika. Daugiau nei pusė paveikslų – dar niekur viešai neeksponuoti, apie dešimt darbų parodai mielai sutiko paskolinti jų šeimininkai, ačiū jiems. Paveikslų temos – pačios nuostabiausios, tai ir metų laikai, ir paveikslai apie gyvenimą, meilę, draugus ir draugystę, poeziją, keliones, gamtą ir žmogų, jo lūkesčius, apie pasaulį. Darbų formatai įvairūs nuo kelių centimetrų iki keturių su viršum metrų drobių. Galima užtikrinti, jog tikrai ne kiekvienas parodos lankytojas ras savo pasauliu artimos tapybos ir gėrėsis. Parodos žiūrovams norėčiau palinkėti gerų minčių.
Justino Vaitiekūno personalinė paroda VDA parodų salėje „Titanikas“ bus atidaryta balandžio 4 d.
