DINGUSI
Režisierius Davidas Fincheris savo žiūrovus mėgina apgauti, sukrėsti, nustebinti. Nuo populiariausios jo juostos „Kovos klubas“ (Fight Club, 1999) iki naujausio trilerio „Dingusi“ (Gone Girl, 2014), D.Fincheris provokuoja ir mėto pėdas – rasti, kuri iš jo pateikiamų tiesų yra tikroji, nelengva. Jei toji tiesa apskritai egzistuoja.
„Dingusi“ pasakoja apie Niką ir per penktąsias vestuvių metines dingusią jo žmoną Eimę. Jos ieško visi – artimieji, kaimynai, žiniasklaida. Protingos ir talentingos Eimės istorija netrunka apskrieti visą šalį, o žmonės pašnibždomis ima svarstyti – ar prie jos dingimo nebus prisidėjęs pats Nikas?
Iš pirmo žvilgsnio, „Dingusi“ kritikuoja santuokos instituciją, tačiau tai tik dar vienas D.Fincherio bandymas nukreipti mūsų dėmesį. Jo filmas – tai žmonių santykių studija, nagrinėjanti manipuliacijos schemas, kaukes ir archetipus, kuriuos naudojame kaip galios įrankius. Būtent todėl neturėtų stebinti ciniškas „Dingusios“ tonas – galime būti tikri bent tuo, kad D.Fincheris didelės simpatijos savo personažams nejaučia.
PRIEŠ VIDURNAKTĮ
Pirmosios dvi garsiosios Richardo Linklaterio trilogijos „Prieš…“ dalys – „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995) ir „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004) – pasakojo apie santykių pradžią: staiga nutrenkenčią meilę ir per atstumą puoselėtą jausmą, atmiežtą sentimentalumu ir fantazija. „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013) mus nukelia į kitą, kur kas vėlesnį santykių etapą, kur karaliauja rutina, nusivylimas ir užgniaužti priekaištai.
Selina ir Džesis pagaliau kartu ir augina dvi dukras. Juos sutinkame priešpaskutinę atostogų dieną Graikijoje – romantika blėsta, o pora ne tik vis dažniau riejasi, bet ir pradeda svarstyti apie savo santykių ateitį.
R.Linklateris nei žiūrovams, nei personažams nesiūlo lengvesnių kelių. Selina (akt. Julie Delphy) ir Džesis (akt. Ethanas Hawke’as) vaidijasi taip tikrai ir nepagražintai (beje, scenarijus buvo rašytas drauge su abiem aktoriais), jog žiūrovus netrukus aplanko suvokimas – kaip staiga trenkia meilė, taip skausmingai trenkia ir realybė.
GRAVITACIJA
Alfonso Cuaróno „Gravitacija“ (Gravity) visų pirma yra be galo vizualus filmas, tad rekomenduoti jį žiūrėti ne kino teatre, rodos, nėra teisinga, tačiau tiems, kurie praleido vieną svarbiausių 2013 m. Holivudo filmų, verta pamėginti jį „patirti“ bent savo kompiuterio ar televizoriaus ekrane.
Prestižinį Venecijos kino festivalį atidariusios „Gravitacijos“ siužetas paprastas – į kosminę misiją iškeliauja medicinos inžinierė ir astronautas veteranas. Jai ši kelionė pirmoji, jam – paskutinė. Kosminio palydovo nuolaužai sugadinus erdvėlaivį, jiedu netenka ryšio su kosmine stotimi, o senkant deguonies atsargoms prasideda jųdviejų kova už išlikimą.
A.Cuarónas žaidžia kontrastais – atviras ir chaotiškas kosmosas priešinamas klaustrofobiškai erdvėlaivio erdvei, o vidinis triukšmas išreiškiamas spengiančia tyla. Nors siužeto prasme „Gravitacija“ nesiūlo itin naujos žanro interpretacijos, hipnotizuojanti vizualika ir sklendimo pojūtį kuriantis operatoriaus darbas pelnytai sulaukė tiek žiūrovų, tiek kino kritikų simpatijų.
ŽMOGUS-PAUKŠTIS
Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmografijoje „Žmogus paukštis“ (Birdman or (The Unexpected Virtue of Ignorance), 2014) žymi lūžį – naują formą, naują žanrą ir, pagaliau, humorą. Nors istorija, rodos, ne mažiau tragiška nei ankstesniuose režisieriaus darbuose – kadaise garsus aktorius kuria spektaklį Brodvėjuje, tačiau kūrybinį procesą nuolat trikdo kova su vidiniais demonais.
Operatoriaus Emmanuelio Lubezki kameros darbas kuria įspūdį, jog „Žmogus-paukštis“ nufilmuotas vienu kadru, o šioji iliuzija atliepia vieną pagrindinių filmo temų – jungtį tarp realybės ir fikcijos, nuolat klaidinančią žiūrovą ir pabrėžiančią pagrindinio herojaus ego ir alter ego (Žmogaus-paukščio, daugeliui kino žiūrovų priminsiančio Betmeną) ryšį.
Daugiasluoksnis, keletą interpretacijos kelių siūlantis „Žmogus-paukštis“ kuria realistišką ir paveikų metakiną, todėl visai nesnuostabu, jog filmas triumfavo „Oskarų“ apdovanojimuose, kur pelnė net keturias statulėlės.
