Kalbėdami apie žmones, atvykusius į Lietuvą ieškoti prieglobsčio dažnai prabylame apie karą ar migraciją. Kviesdami įsispirti į kito žmogaus batus, tik bandome įsivaizduoti, ką reiškia gyventi karo suniokotoje aplinkoje ar žiaurioje priespaudoje, skurde. Juk ir mes patys esame migrantų tauta. Negalime užmiršti tų senelių pasakotų istorijų apie giminaičių ar kaimynų ryžtą bėgti nuo persekiojimų, karo ar bado negandų. Galų gale, dar ir patys prisimename, kiek žmonių, griuvus geležinei uždangai, išvyko gyventi svetur, vedini siekio dirbti ir užsidirbti.
Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno bakalauro programos studentas Rimvydas Kušnerovas savo baigiamuoju darbu – freska Naujininkų migrantų apgyvendinimo centre – siūlo į migracijos problemą pažvelgti dar giliau. Kušnerovo kūrinys moko suprasti Naujininkų migrantų apgyvendinimo centre atsidūrusių žmonių padėtį, įsigilinti į dar vieną bazinį žmogaus poreikį – emocinį saugumą.
Rimvydas Kušnerovas tapydamas freską siekė kuo daugiau laiko praleisti bendraujant su Lietuvoje įstrigusiais migrantais, kurie šiandien tebegyvena valstybės institucijų diktuojamoje nežinioje. Pats Rimvydas yra užaugęs be šeimos, vaikų globos namuose, todėl emocinio saugumo tema menininkui yra puikiai pažįstama ir be galo jautri: „Galima palyginti emigrantų stovyklos rutiną su manąja, kurią patyriau gyvendamas vaikų globos namuose. O kad mano palyginimas būtų labiau suprantamas, noriu paaiškinti, kodėl yra lyginamos tokios aplinkos, kurių palyginimas gali skambėti kiek drastiškai“.
„Su šia freska dirbau mėnesį. Nuo pat pirmos darbo dienos jaučiausi lyg tai man jau yra pažįstama. Tapydamas šią freską niekaip nenustojau galvoti, kaip jaučiasi emigrantų vaikai. Tapydamas dažnai pajuntu situacijas, kuriose lyg esu jau ir pabuvojęs ir tada prisimenu savąją patirtį vaikų globos namuose. Anuomet, būdami vos dešimties, spręsdavome suaugusių problemas. Prisimenu, kaip vaikų namuose norėdavosi būti reikalingu tarp tiek nereikalingų.
Tą liudija ir čia gyvenantys vaikai, kurie tik pradėjus dirbti pasiūlė savo pagalbą ir klausinėdavo, kuo jie galį būti naudingi. Prisimenu momentą, kai prie freskos reikėjo palūkuriuoti, nes turėjo nudžiūti dažų sluoksnis, o aš tuo metu kalbėjausi su emigrantu, turinčiu kirpėjo specialybę. Mums besikalbant, priėjo viena mergina ir gimtąja kalba paklausė: „gal galiu kuo padėti?“.
Aš pažiūrėjau į kirpėją ir paklausiau jo, ką ji nori daryti. Pasakiau, jog mes irgi laukiame, kol galėsime ką nors daryti. Kirpėjas pasijuokė ir jai kažką pasakė savo kalba, o aš jei padėkojau anglų kalba ir ji nuliūdusi nuėjo. Nors tokioje įstaigoje matyti įstrigusius suaugusius žmones gali atrodyti keista ir net galima pradėti susidaryti kalėjimo įspūdį, tačiau labiausiai trikdo kitas reiškinys. Krenta į akis, kad toje pat įstaigoje apgyvendinti vaikai bei jų motinos, atrodo, esančios rimtesnės nei jų tėvai ar vyrai. Nebūtų labai sunku pamatyti, jog šioje įstaigoje gyvenantys vaikai turi daugiau reikalų ir darbų už jų tėvus.“ – rašydamas apie savo baigiamąjį darbą atvirai pasakoja menininkas.
Rimvydas atkreipia dėmesį ir į išryškėjusius lyčių vaidmenis migrantų apgyvendinimo centruose. Anot menininko, čia daugiausiai darbo tenka būtent moterims ir vaikams. Vyrams, pratusiems dirbti ir aprūpinti šeimą, šiandien sunku suprasti savo vaidmenį šeimoje ir bendruomenėje. Kol moterys keliasi anksti ryte, gamina pusryčius ir rūpinasi vaikais, vyrai dažnai miega iki pietų. Tai itin neigiamos asmenų judėjimo ir ekonominės laisvės ribojimo pasekmės.
Naujininkuose Rimvydas susipažino ir su dideliu būriu paauglių. Tarp jų buvo ir mergina, kuri nuolat vaikštinėdavo verkdama: „galvojau, kad atsitiko kokia nelaimė. Bet, pasirodo, jai visą laiką skaudėjo dantį. Dirbdamas visą savaitę reguliariai mačiau ją verkiant ir kenčiant. Bandžiau įsivaizduoti save jos vietoje. Supratau, jog šioje įstaigoje, jei žmogui skauda, tai skausmas čia bus malšinamas vaistais iki negalėjimo. Deja, šioje įstaigoje odontologo, matyt, nėra, tad iki jo reikia važiuoti, o tai reiškia, kad dar reikia suplanuoti kelionę ir turėti aibę kitų rūpesčių. Situacija privertė prisiminti, jog vaikų globos namuose vaiko danties skausmas trukdavo trumpiau. Kai buvau 10 – ies ir verkdamas nuėjau į seselės kabinetą, ji mane pasodino ant lovos, davė kažkokią tabletę. Paskui nuėjo į kabinetą ir atsinešė milžiniškas reples. Dantį
ištraukė man net surikti nespėjus. Jau kitą dieną pamiršau apie skausmą”, – savo prisiminimais dalinasi jaunasis menininkas. Pro Rimvydo akis neprasprūdo ir apsaugos sistemų darbas, jas VDA studentas lygina su savo vaikyste vaikų globos namuose.
Dirbdamas su freska, menininkas teigia pastebėjęs, kad užimtumo ir veiklos trūkumas yra didžiausias iššūkis migrantų centro gyventojams. Nepaisant to, kad veiklos vaikams vyksta, tačiau jų trūksta suaugusiems. Pastarieji supranta esą įstrigę, negalį pasirūpinti šeimos poreikiais, kenčia jų emocinė sveikata, o visos šios tėvų nuotaikos atsirita ir iki mažųjų centro gyventojų savijautos.
Baigiamasis Rimvydo Kušnerovo darbas – freska Naujininkų migrantų apgyvendinimo centre – puikus į politinę diskusiją įtraukiančio meno pavyzdys. Meno kūriniai ir jų kūrėjai dažnai visuomenei atmerkia akis, o pasaulį leidžia pamatyti kitaip, įkvepia jame atrasti teisingumo, laisvės ir žmogiškumo siekį.
Nedaug kam girdėta įvietinto meno sąvoka bene geriausiai reflektuoja ir įprasmina mūsų gyvenamąją aplinką meno kūriniais, darniai įsiliejančiais viešose ar privačiose architektūrinėse, urbanistinėse, gamtinėse erdvėse. Įvietinto meno pavyzdžiai žadina, kelia klausimus ir keičia nusistovėjusias normas. Tai gali būti ir plataus užmojo meninė raiška, ir architektūrinio mastelio klasikinė ar naujoji sienų tapyba, mozaikos, vitražo ar šiuolaikinio architektūrinio meninio stiklo technikos kūrinys, kuris įtrauks ir nepaliks abejingų.
