Trečiadienį kultūros ministras Simonas Kairys kreipėsi į muziejininkus ir paprašė aktyviai vykdyti periodinį darbuotojų testavimą bei suvaldyti srautus.
„Nujaučiu, kad bus tokių atvejų, kai muziejai sulauks nemenko jų išsiilgusių lankytojų dėmesio“, – socialiniame tinkle rašė S.Kairys.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė sako, kad nors praėjusieji metai nebuvo labai dramatiški, tačiau dabar tvyro nežinia ir dėl šių metų, ir dėl prasidėjusios M.Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcijos.
„Labai darbingai laukiame karantino pabaigos, o visą karantiną tikriausiai galima palyginti su sportininkų gyvenimu: tai treniruotės prieš startą“, – sakė Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nina Puteikienė.
„Karantino metu kultūros įstaigos ir institucijos atvėrė savo „lobynus“ ir tikrai sukūrė daug kokybiško ir gyventojams aktualaus turinio. Taip tiek kompensuodamos prarastą galimybę patirti meną gyvai, tiek ir norėdamos suteikti galimybę uždarame karantino pasaulyje gyventi plačiau nei tik tarp keturių sienų“ – kalbėjo MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.
Apie tai, kaip pakito lankytojų srautas ir kokiomis nuotaikomis gyvena kiti muziejai, 15min rašė pirmoje šios temos publikacijoje.
Stengėsi maksimaliai išnaudoti laiką
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė sako, kad jos neapleidžia keistas jausmas – kad darai nežinodamas, dėl ko.
Kadangi muziejininkai vylėsi, jog karantino ribojimai muziejams bus panaikinti anksčiau, tad ir parodoms ėmė ruoštis iš anksto.
„Stengiamės neatsilikti, nenukrypti nuo grafikų, tačiau tada sutrumpėja laikas, kai žmonės galės pamatyti tą produktą. Tad dėl to šiek tiek nerimo yra. Antra vertus, nerimą dabar jaučia ir kiti, tad tai yra natūralu“, – sakė D.Kamarauskienė.
Kalbėdama apie praėjusius metus muziejaus direktorė teigė, kad tai buvo metas padaryti tuos darbus, kuriems vis stigdavo laiko.
„Paaiškėjo, kad tai yra vienintelis ir tinkamas metas pagaliau susitvarkyti, kam niekada nėra laiko. Pasidaryti remontą, persilakuoti grindis ir panašiai. Juk paprastai muziejai turi vieną laisvą dieną ir to padaryti neįmanoma. Tad stengėmės maksimaliai išnaudoti laiką.
Kita vertus, tai buvo laikas, kada yra mažiau judesio, nėra lankytojų – atsiranda erdvė apmąstymams, naujų idėjų kūrimui. Labai svarbu buvo išlaikyti ir visus darbuotojus.
Darėm viską greitai, operatyviai, ėjome į internetinę erdvę, kaip ir visi kiti. Bet viskas buvo kaip operacija Y arba X, kurią reikėjo vykdyti ir neliko laiko reflektuoti“, – kalbėjo D.Kamarauskienė.
Keisis ir lankytojų įpročiai
Pašnekovė sako, kad po karantino muziejų gyvenimas keisis. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.
„Pasikeis ir lankymo įgūdžiai, ir erdvių naudojimas. Iki šiol buvo akcentuojamas interaktyvumas ir kuo daugiau jo, mes patys neseniai įsirengėme vaikų, laisvalaikio zonas ir paaiškėjo, kad jų naudoti tikrai ilgai dar negalėsime. Atrodo, kad saugiausia yra seniausias muziejus variantas – per saugų atstumą žiūrėti meno kūrinius“, – sakė D.Kamarauskienė.
Pasak D.Kamarauskienės, ir pats karantinas bus pakeitęs lankytojų įpročius, žmonių mąstyseną, įpratinęs laikytis atstumo: „Nežinau, kaip kiti, bet aš jaučiu nerimą, kai matau daug žmonių vienoje vietoje, nors tai būtų ir kino filmas. Apima nepaaiškinama baimė, kad taip negali būti. Kai matai apsikabinusius žmones, suvoki, kad šito nebus. Įpročiai kiti atsirado, o ši grėsmė nebus greitai praeinanti.“
Apima nepaaiškinama baimė, kad taip negali būti
Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus lankytojus pakvies atnaujinęs vieną iš savo padalinių – J.Zikaro namus-muziejų. Tačiau nerimas ir nežinia atsirado dėl prasidėjusios M.Žilinsko galerijos rekonstrukcijos.
„Nežinome, kaip bus su investiciniais projektais, kiek valstybė tai įvertins kaip krizinę situaciją. Tada ir paaiškės, nes mes neturime garantuoto finansavimo. Šiemet turime lėšų uždengti stogui – apsaugoti pastatą nuo griuvimo. Kas bus toliau, neaišku. Neišvengiamai bus svarstomos valstybės investicijų galimybės, o tai mums grėstų labai liūdom pasekmėm“, – sakė D.Kamarauskienė.
Bilietų kainų nekels
Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai yra ne tik jau minėti J.Zikaro namai-muziejus ir M.Žilinsko dailės galerija, taip pat – Kauno paveikslų galerija, V.K.Jonyno galerija, M.K.Čiurlionio namai-muziejus Druskininkuose, A. ir P.Galaunių namai muziejus, L.Truikio ir M.Rakauskaitės namai-muziejus, Velnių muziejus, Istorinė LR prezidentūra.
Vidutinė bilieto kaina yra 5 eurai, o jos kelti neketinama. „Nors šie metai kol kas prasideda tuščiai. Bus sudėtingi metai, reikės galvoti labai rimtai, ką daryti, o ko ne, nes nebus lėšų. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad mes per 2 mėnesius praradome 56 tūkst. eurų, kuriuos būtume gavę už bilietus.
Taip, mes negyvename vien iš uždirbtų lėšų – jos sudaro tik dalį biudžeto. Jei lygintume su MO muziejumi, mums lengviau.“
Tačiau kelti bilietų kainas, pasak pašnekovės, nebūtų teisinga – neteisinga taip bandyti tarsi atsiimti už laiką, kai muziejus buvo uždarytas.
Kalbėdama apie muziejaus turinį ir jo kokybę pašnekovė visų pirma akcentavo idėją: „Jei gera paroda, tai visas turinys, kuris supa aplinkui, – paskaitos, pamokos, edukacijos – prisipildys gero turinio.“
Bilieto kainą lemia muziejaus vykdoma veikla
Visiškai kita situacija MO muziejuje, kuris yra privatus ir kur parduodami bilietai buvo pagrindinis muziejaus pajamų šaltinis.
Pasak muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės, daugelyje valstybinių muziejų kaina nuo 2017 metų pakilo per 2-3 eurus.
„Pavasarį dėl karantino skelbėme „Bilieto į ateitį“ akciją, dabar, muziejui esant uždarytam jau keturis mėnesius, svarstome nežymų – iki 2 eurų – standartinio bilieto kainos kėlimą, išlaikant nuolaidų sistemą“, – sakė MO muziejaus direktorė.
Taip pat galima įsigyti metinę MO muziejaus narystę, kuri suteikia galimybę čia lankytis visus metus tiek kartų, kiek tik norisi. MOdernisto kortelė kainuoja 50 eurų.
Kai muziejus buvo atidaromas, teko spręsti ir patiems nusistatyti bilieto kainą. „Tada atlikome rinkos analizę. Tuo metu bilietų kainos Lietuvos muziejuose svyravo nuo 2 iki 10 eurų. Remiantis mūsų atliktu kainodaros tyrimu, paaiškėjo, kad paklausa nėra stipriai elastinga kainai, t.y. kainos pasikeitimas nedaro įtakos apsisprendimui eiti į muziejų ar to nedaryti.
Kainos užsienio muziejuose gerokai aukštesnės, be to, dažnai atskirai reikia pirkti ir parodoms parengtus audio gidus. Įvertinę visas aplinkybes, apsisprendėme turėti standartinio bilieto kainą – 7 Eur, pristatydami ir nuolaidų sistemą.
Į bilieto kainą taip pat įskaičiuotas nemokamas parodų e. gidas. Su šiuo bilietu galima aplankyti visas muziejuje veikiančias parodas (didžiojoje ir mažojoje salėse bei pirmojo aukšto hole), taip pat į kainą įeina ir muziejaus skaityklos lankymas“, – sakė M.Ivanauskienė.
Kaip sakė M.Ivanauskienė, muziejaus bilieto kainą lemia muziejaus vykdoma veikla, kaip dažnai yra keičiamos parodos, ką papildomai be parodų muziejus siūlo savo lankytojams: „Pavyzdžiui, mūsų bilieto kainai įtakos turi ir tai, kad mes turime įprastai dvi per metus keičiamas didžiąsias parodas. Joms taip pat kuriamos ir adaptuojamos kultūrinės edukacinės veiklos vaikams ir suaugusiesiems.
Kiekvienai parodai kuriame nemokamus e. gidus, papildome ir atnaujiname specialiai parodai skirtą MO parduotuvės asortimentą, leidžiame parodos temą analizuojančias knygas.“
Pasiteisino virtualus turinys
Ar karantinas neįpratino mūsų prie nemokamų, kad ir virtualių parodų ir renginių? Ir kokios muziejaus veiklas per karantiną galima išskirti?
„Kalbant apie mokamus ir nemokamus renginius, esame pastebėję, kad nemokamas renginys nebūtinai motyvuoja jame dalyvauti. Žmonės yra linkę planuotis ir pasirinkti savo laisvalaikio formas, o jei turinys domina – susimokėti. Ši argumentacija dažniausiai galioja gyviems renginiams ar kultūrinėms veikloms muziejuje. Ne kartą pastebėjome, kad susidomėjimas nemokamu renginiu tik ir lieka susidomėjimu, žmonės dažnai į jį neateina.
Manau, kad Lietuvoje dar nėra susiformavęs stiprus įprotis ir tradicija mokėti už virtualų turinį. Visgi populiarėjančios sutelktinio finansavimo platformos bei po truputį daugėjant mokamo virtualaus turinio indikuoja, kad žmonės yra linkę rinktis kokybišką turinį, už jį sumokėti ar paremti jį kuriančias organizacijas“, – sakė M.Ivanauskienė.
Abu karantino laikotarpius išnaudojome ir toliau stiprindami save kaip virtualų muziejų
Pasak M.Ivanauskienės, MO muziejus aktyviai veikė abiejų karantinų metu – buvo pasiūlytas įvairus turinys plačiajai auditorijai, o jo įvertinimas leido daryti išvadą, kad tokio turinio reikia: „Pavyzdžiui, MO naujienlaiškio prenumeratorių skaičius išaugo dvigubai. Abu karantino laikotarpius išnaudojome ir toliau stiprindami save kaip virtualų muziejų. Juk būtent į virtualų MO galima užsukti bet kada, be apribojimų. Todėl daug galvojame apie savo lankytoją skaitmeninėje erdvėje ir jam patogius formatus – tinklalaides, straipsnius, renginių vaizdo transliacijas.
Negalėdami organizuoti gyvų renginių, juos pristatėme virtualiai kviesdami į ne vieną „Menas būti“ renginių ciklo virtualų pokalbį, šeimoms siūlėme virtualius šeimų sekmadienius, virtualiai grįžo ir didelio populiarumo sulaukusios paskaitos apie kultūrą ir meną Back2school kartu su Ričardu Jankausku. Kvietėme ir į virtualias ekskursijas su MO gidu. Įkvepiantis ir kokybiškas įvairių formatų turinys nuolat buvo pildomas MO tinklaraštyje: interviu, straipsniai, vaizdo pokalbiai, tinklalaidės, žaidimai-viktorinos, virtualūs turai ir kitas turinys.“
Ruošią išskirtinę parodą
Tačiau kad džiugintų dėmesys virtualiai kultūrai, tai niekada neatstos gyvo ėjimo į muziejų, galimybės pamatyti meno kūrinius savo akimis, pasinerti į gyvą kūrinio analizę, savistabą ir savotišką ištrūkimą nuo realybės parodų salėje: „Taigi iš visos širdies kovojame už kuo greitesnį muziejų atvėrimą, kad žmonės galėtų tai patirti gyvai. Juolab, kai tai galime daryti saugiai ir laikantis visų reikalavimų.“
Šiuo metu muziejuje instaliuota mažoji paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939-1949” (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė), kurios gyvai lankytojai dar pamatyti negali.
„Taip pat instaliuojame didžiausią ir ambicingiausią projektą – parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (kuratorė Anda Rottenberg). Tai bus iki šiol brangiausia MO muziejaus paroda, didelės apimties partnerystė su Lenkija, apimanti bendradarbiavimą su daugiau kaip 20 tarptautinių muziejų bei privačių kolekcijų.
Tai bus iki šiol brangiausia MO muziejaus paroda
Birželį pristatysime vaikams skirtą meno parodą „Ežeras pilnas žvaigždžių“ (kuratorės: Iveta Jaugaitė ir Karen Vanhercke). O rudenį kviesime į didžiąją parodą „Šventė“ (kuratoriai: Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė). Joje nagrinėsime asmens ar visuomenės pokyčius, įvykstančius švenčių metu, besikeičiančius šventinius ritualus bei fotografijos vaidmenį šiuose procesuose. Manau, kad rudeninė paroda sociologinio-antropologinio tyrimo aspektu gali susilaukti panašaus rezonanso ir aktualumo kaip ir mūsų paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.
Ir, žinoma, ruošiamės ir galvojame apie vasaros sezoną, apie MO muziejaus keliaujančias parodas, edukacijas, vaikų stovyklas ir kitus renginius, kurie labai tikimės, kad galės grįžti į bent šiek tiek sau įprastas vėžes“, – sakė M.Ivanauskienė.
Jūrų muziejus tikisi lankytojų srauto
Vieno iš lankomiausių – Lietuvos jūrų muziejaus – atstovė Nina Puteikienė sako, kad karantino pabaigos muziejus darbuotojai laukia nusiteikę darbingai.
„Atsidarymas po karantino yra iššūkis, nes žmonės pasiilgę išėjimo, pasiilgę muziejų, o Lietuvos jūrų muziejus yra iš tiesų išskirtinis. Tikimės nemažo lankytojų srauto, o pagrindinis iššūkis turbūt ir bus, užtikrinti tiek lankytojų, tiek darbuotojų saugumą“, – sakė N.Puteikienė.
Pavyzdžiui, per nemokamus sekmadienius ne sezono metu čia apsilankydavo ir po tūkstantį lankytojų per dieną, o vasarą – net po 3–4 tūkstančius.
„Atlaisvinus pirmąjį karantiną tekdavo lankytojams pastovėti eilėje kad būtų užtikrintas saugumas. Bet pas mus muziejuje erdvės yra išskaidytos – akvariumo, centrinio pastato erdvė, kur yra akvariumo ekspozicija, jūros faunos ekspozicija“, – kalbėjo N.Puteikienė.
Čia yra ir trys atskiros laivybos istorijos ekspozicijos, kiemas su ekspozicijomis po atviru dangumi, todėl atvirose muziejaus vietose galima lankytis ir karantino metu. Muziejuje neseniai pristatytas ir naujas objektas – pirmasis Lietuvoje savadarbis povandeninis laivas. Jį muziejaus lankytojai gali pamatyti kiekvieną dieną nemokamai, nepriklausomai nuo muziejaus darbo valandų.
Pristatys laivybos istorijai skirtą ekspoziciją
Kai muziejai jau galės priimti lankytojus, Lietuvos jūros muziejus kvies pamatyti naują ekspoziciją „Nuo Žagrės prie šturvalo“, skirtą Lietuvos laivybos istorijai.
„Tuo pat metu dirbame su įvairiais projektais. Sėkmingai startavo Lietuvos laivyno šimtmečiui skirtas turinio rinkodaros projektas „Geltona. Žalia. Raudona. Mėlyna“. Pristatome 10 tarpukario kapitonų – tų žmonių, kurie kūrė nepriklausomos Lietuvos laivyną. O pats projektas išauga į programą „Lietuva – jūrinė valstybė“.
Sakyčiau, kad šiuo projektu mes tarsi išeiname iš muziejaus ribų, perteikdami informaciją apie tai, kaip buvo kuriamas tarpukario laivynas ir – kaip jūrinė valstybė – buvo kuriama Lietuva. Formuojame ir Lietuvos – kaip valstybės – identitetą, stengdamiesi įnešti naujų spalvų“, – kalbėjo N.Puteikienė.
N.Puteikienė pasakojo, kad yra dalykų, kurių nepakeičia ir karantinas. Pavyzdžiui, delfinai. Visą laiką, net jei nėra žiūrovų, kasdien vykdavo jų treniruotės.
„Nes tai yra ne tik pasirodymas žiūrovams. Jie neišplaukia tam, kad jiems paplotų – tai yra treniruotė. Toks jų aktyvus gyvenimas, kurį galima palyginti su mūsų periodišku lankymųsi sporto klube. Nežiūrint karantino, jie išlaikė gerą formą ir sveikatą, svorio nepriaugo. Ne taip, kaip kai kurie iš mūsų“, – juokavo N.Puteikienė.
Bilietų kainos nesikeis
Bilieto kainos į Lietuvos jūrų muziejų, priklausomai nuo sezono, yra 7–10 eurų. Tokios jos ir išliks.
Kalbėdama apie muziejaus lankytoją pašnekovė sakė, kad šiuolaikinis lankytojas yra reiklus – tą parodo ir atliekamos apklausos.
„Ir mes mąstėme, kas tai lemia? Kyla reikalavimai muziejams, jų ekspozicijoms, infrastruktūrai, poilsio, rekreacijos galimybėms. Esame Europos Sąjungoje, tad lankytojas nori matyti tokio paties lygio aptarnavimą ir ekspozicijas, interaktyvumą, kaip ir senosiose ES šalyse“, – svarstė N.Puteikienė.
Todėl, atėjusiam į muziejų, svarbus ir gretutiniai dalykai: kad būtų patogu, būtų gera kavinė.
„Ir priekaištų būna dėl aptarnavimo, dėl maisto. Keičiasi lankytojas: jis tampa atidus, reikalavimų kertelė – aukšta“, – kalbėjo N.Puteikienė.
