Su menininku susitikome parodos atidarymo išvakarėse. Trečiame aukšte esančioje NDG salėje – jau dėliojami eksponatai. Prieš įkišant nosį į pačią parodą A.Polukord pasiūlo užsidėti juodą švarką ir tik tada užeiti į ekspoziciją, kurioje puikuojasi kardai, biuro kėdės, nežinomi grybai ir... juoda odinė masažinė kėdė, kurioje teko praleisti minutę. Jeigu ne lengvą sumišimą, tai mažų mažiausiai kėlė klausimų. O svarbiausias iš jų – kodėl A.Polukord taip erzina kapitalizmas? Kas yra nežinomi grybai? Kokią funkciją atlieka juodi švarkai?
Apie tai ir kalbamės šiame interviu.
– Interviu su Mariumi Eidukoniu LRT Radijuje kvestionavote savo kaip menininko vaidmenį. Sakėte, kad galbūt esate verslininkas. Štai apsilankius parodoje susidaro įspūdis, kad biuro kultūra su kostiuminiais švarkais ir kėdėmis ant ratukų yra išjuokiama, o kur dar parodą vainikuojanti masažinė kėdė. Tai kaipgi yra iš tikrųjų - esate menininkas ar verslininkas? Kaip šiedu vaidmenys yra susiję? Ką kritikuojate?
– Čia kritikuojama pati sistema, kurioje vos tik gimę mes atidūrėme. Tai, ką matote parodoje, yra detalės maždaug iš 1997 metų verslininko, biuro darbuotojo stiliaus. Kaip tik iš tų laikų ir yra mūsų įmonė „Galerie Uberall“, kurios direktorius ir įkūrėjas esu aš.
Šiuo metu gyvename kapitalizmo sistemoje, tad siūlau atsibusti. Mūsų politikai, verslininkai dėvi anuos švarkus. Tai jų įvaizdis, demonstruojantis žmogaus vertę pagal pinigų kiekį. Tai yra taip juokinga. Kodėl būtinai reikia dėvėti švarkus? Kodėl žmonės yra pamišę dėl pinigų? Ar mes judame į evoliuciją ar involiuciją?
– Kodėl jus taip erzina pinigai? Juk galima kontrargumentuoti, kad tai savotiška laisvės išraiška – turime galimybę juos uždirbti ir įsigyti, ko reikia arba norime.
– Tai irgi tiesa. Nenoriu sakyti, kad pats nesu paveiktas kapitalizmo ir negarbinu šios sistemos. Pats taip pat esu kapitalo kūrėjas ir sistemos dalis. Tiesiog mano požiūris į tai – ironiškas.
– Kuo jums juokingi pinigai?
– Labai juokinga, kad jie nuvertėja, nes realiame gyvenime dirbam išsijuosę ir neturime laiko gyventi. Aukojamės, kad gyventumėm geriau kažkada, kai „užsidirbsime“, tačiau tai galų gale neįvyksta, nes infliacija suvalgo sukauptą kapitalą. O mes arba bręstame arba pasenstame ir poreikiai tampa visai kitais negu tą akimirką kai dirbome ir svajojome apie ateitį. Absurdas. Šioje parodoje į tai žvelgiama iš panašaus kampo, čia turime nežinomus grybus, išdygusius miške todėl, kad taip veikia „vartotojiškumo“ sistema.
– Kas yra nežinomi grybai?
– Tai yra įvairūs nežinomi grybai. Jie gali būti moliniai, guminiai, plastikiniai, pavyzdžiui, plastmasinės kėdės ratukas, biuro kėdės atlošo reguliatorius, netikėtai atsidūręs arba išaugęs miške. Būtent juos matome parodoje eksponuojamame filme.
-
Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos parodos, atveriančios dvi skirtingas žmogaus ir gamtos santykio perspektyvas
-
„Todėl tokie objektai ir vadinami balvonais“: menotyrininkės įvertino naują skulptūrą Vilniuje
-
Tapytojo Algimanto Kuro mįslės: perskelta šypsena, nykstantys daiktai ir baugiai žavus laikinumas
– Kaip manote, kas yra šios parodos pasakotojas – verslininkas ar menininkas?
– Pati paroda ir situacija. Atėjęs į ją žmogus apsižiūri, pamedituoja žvelgdamas į nežinomus grybus, prieš išeidamas masažinėje kėdėje savo užsivilktą švarką šiek tiek apsiglamžo. Lieka neaišku, ar žiūrovas palieka patalpą pailsėjęs ar „apsiglamžęs“. Galbūt ši paroda pakeis žmogaus mąstymą apie kapitalą ir vartojimą.
– Kuratorė parodos anotacijoje rašė, kad paroda bus tarsi miškas, distopija. Kur yra paslėptas miškas?
– Kiekvienoje parodos kėdėje apžiūrėti mišką galima iš įvairių perspektyvų, mat anos juda. Miškas yra grybų flora, šioje terpėje ir užauga grybai, tai todėl sakyti, kad nėra parodoje miško – negali. Juk tai sufleruoja pats pavadinimas.
– Ką jums reiškia miškas?
– Man miškas yra terpė susirinkti maistui ir meditacijai. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis, kurioje aš atgaunu jėgas. Jame taip pat gali vykti medžioklė (taip vadinu ir grybavimą), kurios metu susirenku grybus, uogas. Randu ir netikėtų, beveik stebuklingų dalykų, kaip pavyzdžiui, baltosios voveraitės. Kartais galvoju, kad esu labiau medžiotojas nei galerininkas, menininkas ar verslininkas.
– Sakėte, kad esate medžiotojas. Tai štai žinomus ir nežinomus grybus pjaunate su kardu, kurie taip pat eksponuojami parodoje.
– Su kardu arba tiesiog su peiliuku. Išėjęs į mišką ne visada po ranka turiu kardą, ypač kai jie integruoti į parodą. Visgi su kardu labiau pjaunu nežinomus grybus, o žinomus, kurie man labiau prie širdies, susirenku su ranka.
– Kokią simbolinę reikšmę turi kardas nežinomų grybų gyvenimo cikle?
– Su kalavijais mes tiesiog juos iškapojam, iškasam iš miško! Kovos su nežinomais grybais taip ir vyksta. Užuot kirtę medžius, galime iškirsti pastaruosius.
– Biologijos pasaulyje grybai turi savo atskirą karalystę. Jie taip pat siejami su chtoniškuoju ir dieviškuoju pasauliu. Esate minėjęs, kad pinigai jums siejasi su velniu. Kas jus taip sudomino šiuo aspektu?
– Mane sudomino pati grybų sistema. Viena vertus, ji labai šviesi ir graži, kita vertus, tamsi ir baisi. Šis dviprasmiškumas sau prieštarauja. Šioje parodoje tik įėjęs žmogus užsideda velnio atributą – švarką, o iš parodos išeiname apsiglamžę. Čia lengva pasiklysti, mat sunku suprasti, kur tas velnias paslėptas, nes mes linkę užsimiršti ir nepastebėti, kad vyksta baisūs dalykai.
– Ar jūsų kaip menininko veikloje yra aktyvizmo?
– Nežinau, veikiau aktyvizmui priskirčiau savo galerinę veiklą, nes stumiam (parduodam ir fiziškai stumiam) meną visame pasaulyje. Tai yra ant ratų pastatytas trikampis panašus į skulptūrą ir dviese su kompanjonu ją stumdom. Galbūt gatvėje sutiktas praeivis susidarys trejopą įspūdį – gal kažkas pagalvos, kad čia aktyvizmas, o gal palaikys tai tiesiog reklama. Man nei šilta, nei šalta, bet mūsų kaip galerijos direktorių pareiga yra stumdyti meną.
– Su savo galerija dalyvavote vienoje svarbiausių pasaulio parodų „Documenta14“. Ar pristatėte kažką naujo ar taip pat stūmėte meną?
– Ten pristatėme dvi menininkes Aną Khodorkovskają ir Anthią Loizou, kurios parodė du kūrinius. Mes joms suteikėme visišką laisvę, tad jos darė, ką norėjo. Pasirodymo pavadinimas buvo „Mes matėme šviesą ir mes atėjome“. Patys darbai buvo abstraktūs, pavyzdžiui, vienas susijęs su šviesos elementais, primenančiais žaibus. Pati paroda nebuvo oficialiai skelbiama „Documenta14“ organizatorių. Gal dėl to ir menininkių pasirinktas konceptas ir parodos pavadinimas buvo apie atėjimą – intervenciją. Bet tam buvo pretekstas – šviesa, kurią menininkės matė.
– Grįžtant prie kapitalizmo kritikos – į ką keistumėt šią sistemą?
– Nežinau, ar keisčiau. Man visai tai tinka, juolab nesu politikas ar išradėjas, tad neturiu galios daryti pokyčių. Kaip menininkas stebiu, kur mes judame – į evoliuciją ar involiuciją. Liūdna, kad šioje sistemoje dalis žmonių yra užmigę ir nemato poreikio ką nors keisti. Tad jeigu pastebiu, kad judame ne į gerąją pusę, tai atkreipiu į tai dėmesį, pašiepiu. Galiausiai visai nesvarbu, nes šioje žemėje esame laikini.
– Kokie yra involiucijos ženklai?
– Tie patys nežinomi grybai, konfliktai ir t.t.
– Ar jūsų kūrybai tai, kas rašoma žiniasklaidoje, daro įtaką?
– Nelabai jos skaitau, todėl nežinau, ar daro. Apskritai žiniasklaida dabar mato tik vieną pusę. Tai savotiškai „influencina“ visus, kurie ją skaito. Visgi tikriausiai esu paveiktas ekologijos bangos, net daug kas mano kūrybą įvardija kaip keliančią gamtosaugines problemas. Gražu, kai galiu kurti meną nedergdamas aplinkos, ieškoti grožio paprastume, iš menkniekio pasidaryti kažką didelio. Esu toks pats kapitalistas kaip ir kiti, važinėju automobiliu, naudojuosi lėktuvu.
– Ar klimato krizę matote kaip neišvengiamybę?
– Yra požymių, kad klimatas keičiasi. Galbūt šyla, o gal šąla. Visgi kasdienybėje pokyčius matau. Tiesą sakant nežinau, ar mane tai gąsdina, nes kol kas neturiu vaikų, todėl neturiu dėl ko bijoti. Kol kas esu atsakingas tik už save, kažkiek už tėvus. Anksčiau visiems nerimą kėlė ozono skylė, tačiau ši tema – jau nebe žiniasklaidoje, kodėl? Dabar daug dėmesio sulaukia perėjimo prie elektromobilių, saulės elektrinių tema. Bet elektromobiliams sukurti reikia trigubai tiek energijos, kiek paprastam, o kur jau kalbėti apie tokių automobilių, ypač jų baterijų perdirbimo galimybes?
– Jums tai neatrodo juokinga?
– Nežinau, esu girdėjęs gandus, kad pagaminti saulės baterijai ir ją utilizuoti reikalauja labai daug resursų. Įdomu, ar tai apskritai atsiperka ir ar mes neiššvaistome dar daugiau resursų, nei kad toliau tobulindami kuro degimo sistemas, ar nekuriame absurdo. Beje, viena kuratorė Kotryna Markevičiūtė dabar keliavo po Ameriką ir vairavo automobilį, kuris „valgo“ apie 20 litrų kuro, žodžiu, spaudi gazą, o bakelis juda link nulio momentaliai. Ir ten tai yra normalu. Kyla natūralus klausimas, kur logika? Europiečiai ir visi kiti skatinami taupyti, o amerikiečiai tuo tarpu vartoja toliau, kiek tik gali. Kodėl yra tokie dvigubi standartai?
– Šiuo metu vyrauja tendencija pačias parodas rengti, kiek įmanoma, tvariau. Ar jums tai rūpėjo?
– Rūpėjo. Aišku, architektai pasistengė, kad visa tai atrodytų estetiškai, švariai, bet daugelį dalykų panaudojome iš antrinių rankų. Nenorėjome, kad po parodos liktų atliekų, nebepanaudojamų daiktų. Net ir eksponuojami kardai yra išpjauti iš atliekų, o kai kurie tiesiog rasti.
– Pabaigai – ko tikitės iš žiūrovo, kuris ateis į parodą?
– Būtų smagu, kad išsimasažuotų tą švarką, kurį užsidėjo įėję (juokiasi). O šiaip nesinorėtų, kad žmogus čia ateitų veltui. Įdomu, ar supras, kaip apskritai naudotis masažine kėde, mat įprastai parodose nelabai leidžiama ką nors junginėti. Galbūt reikės papildomų instrukcijų. Apskritai man svarbu, kad žmonės, vadovaudamiesi šiokiomis tokiomis instrukcijomis, apeitų pilną ratą.
