Todėl praėjusią savaitę pasklidusią žinią apie „Lidl“ tinklo problemas vystant buvusį Kelių policijos pastatą kiekvienas sutiko asmeniškai – socialiniai tinklai lūžo nuo pareiškimų, o naujienų portalai mėgavosi išaugusiu komentarų skaičiumi. Retas kuris pavargęs raudonų plytų sovietinių laikų pastatas sulaukia tokio dėmesio.
Prekybos tinklas „Lidl Lietuva“ prieš metus Giraitės gatvėje Vilniuje įsigijo buvusį Lietuvos kelių policijos tarnybos pastatą su sklypu. Nors ir statyta palyginus neseniai – 1985 metais, buvusi Kelių policijos būstinė per visą gyvavimo laikotarpį nematė rimto remonto. Šį pavasarį buvo planuota pastatą pradėti griauti ir jo vietoje statyti naują kompleksą, tačiau architektams iškėlus klausimą dėl pastato kultūrinės reikšmės ir sujudėjus Kultūros paveldo departamentui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė išduoti leidimą griauti pastatą.
Sekant šia įvykių grandine, akivaizdu, kad dėl visko kalčiausi architektai – nebūtų jie prabilę, raudonų plytų pastatas jau būtų prisiminimų sąvartyne, vietoje jo jau turbūt kiltų nauja metalinė dėžutė, o investuotojams nereikėtų ant nieko pykti ir rašinėti laiškų prezidentei. Bet šioje istorijoje svarbiausios ne kaltųjų paieškos. Diskutuoti, kelti kultūrinės tapatybės klausimus yra būtina, todėl svarbiau yra išsiaiškinti kas teisūs – architektai, teigiantys, kad šio pastato nugriovimas būtų kultūrinis praradimas, ar didžioji dalis visuomenės su investuotojais, kurie pastate neįžvelgia nieko ypatingo?
Prieš bandant tai išsiaiškinti reikia atsakyti į keletą nuolat pasikartojančių klausimų. Sekant reakcijas internete, akivaizdu, jog nemaža dalis komentuojančiųjų tiki sąmokslo teorija apie konkurentų papirktus architektus, savo pasiūlymais kišančius pagalius į ratus į Lietuvą atėjusiam naujam prekybos tinklui. O galbūt tai kerštas už negautą užsakymą?
Tokie svarstymai turėtų prasmės, jeigu Lietuvoje būtų keletas projektavimo įmonių, kurios galėtų turėti didžiulę įtaką, bet realybėje, įvairiais skaičiavimas, tokių įmonių yra apie tūkstantį, jos yra labai mažos, o įtaka dar mažesnė. Todėl beveik neįmanoma papirkti visų architektų. Taip pat šioje istorijoje aktyviausiai reiškėsi architektai, kuriems prekybos centrų projektavimas nėra svarbiausia rinka. Dalis šių architektų yra dėstytojai, profesoriai, nacionalinių premijų laureatai, kurie vargiai rizikuotų savo reputacija dalyvaudami įtartinose schemose. Tai išsiaiškinę, imkimės pagrindinių argumentų.
Ir vis dėlto, architektai, nors visiškai nesistengdami ir siaubingai komunikuodami, formaliai yra teisūs – pastatas yra išskirtinės architektūros ir puikiai atspindi postmodernizmą, o tai pagal įstatymus yra priežastis įtraukti objektą į vertybių sąrašą.
Architektai mini pastatą kaip „postmodernizmo grynuolį“ ir vieną geriausių Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės darbų. Tokia argumentacija be papildomo paaiškinimo yra labai silpna. Dar liūdniau atrodo architektų komunikavimas socialiniuose tinkluose, kur dažnam komentatoriui siūloma pasimokyti estetikos arba tiesiog pačiam paieškoti informacijos, o TSRS premijos minėjimas tik menkina pastato vertę.
Ir vis dėlto, architektai, nors visiškai nesistengdami ir siaubingai komunikuodami, formaliai yra teisūs – pastatas yra išskirtinės architektūros ir puikiai atspindi postmodernizmą, o tai pagal įstatymus yra priežastis įtraukti objektą į vertybių sąrašą. Maža to, jo autoriai, Gytis Ramunis ir Kęstutis Pempė, yra gavę Lietuvos Respublikos premijas, o jų kūriniui daugiau nei 25 metai. Tai – dar viena priežastis įtraukti pastatą į sąrašą.
Ar nuo šiol kiekvienas raudonplytis daugiabutis ir poliklinika taps „postmodernizmo grynuoliais“ ir turėsime juos saugoti? Ne, nes postmodernizmas yra subtilesnis – tai ne tik raudonos plytos, o jo grynumo ir vertingumo nusakymas yra dar sudėtingesnis procesas. Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune taip pat yra vienas ryškiausių postmodernizmo simbolių, nors neturi jokių plytų. Deja, bet kaip ir degustuojant vyną, be specialių žinių ir patirties gali būti sunku atskirti pastato ir stiliaus subtilybes. Gerai nesusipažinus su architektūros istorija puikūs Alvaro Aalto darbai gali niekuo nesiskirti nuo tipinių sovietinių projektų ir Lietuvoje būtų taip pat aršiai atakuojami, kaip Suomijoje yra garbinami.
Šis pastatas ryškiai demonstruoja norą daugiau nebekurti sovietinių raudonplyčių standartinių dėžučių ir bandymą priartėti prie Vakarų. Todėl paradoksalu, kad visuotinis noras atsikratyti sovietinio palikimo naikina pastatą, kuris būtent tai ir žymi.
Postmodernizmą charakterizuoja sąmoningas įvairių praeities stilių maišymas, formų savitiksliškumas ir daugybė kitų dalykų. Mykolo Žilinsko galerijoje lengvai galima atrasti senovės Atėnų ir Romos architektūros elementus sumaišytus su modernizmu, Kelių policijos pastate drąsiai jungiamos plastinės ir kietos formos, horizontalės ir vertikalės.
Dekonstruota įėjimo anga su sraigtiniais laiptais buvo šio pastato vizitine kortele. Tokių elementų persipinymo vienoje vietoje nerasite jokioje poliklinikoje ar daugiabutyje. Šis pastatas ryškiai demonstruoja norą daugiau nebekurti sovietinių raudonplyčių standartinių dėžučių ir bandymą priartėti prie Vakarų. Todėl paradoksalu, kad visuotinis noras atsikratyti sovietinio palikimo naikina pastatą, kuris būtent tai ir žymi. Akivaizdu, kad tai nėra eilinis sovietinis pastatas, bet ar tai pakankama priežastis jį išsaugoti? Nebūtinai.
Nepamirškime ir kitos pusės – investuotojų, kurie yra lygiai taip pat teisūs dėl savo teisių. Visiškas nesusipratimas, kai viduryje proceso pradedamos keisti žaidimo taisyklės. Ir tai, akivaizdu, įsiutino naujuosius pastato savininkus. Taip įsiutino, kad po atsisakymo išduoti leidimą griauti pastatą, pradingo visi pastato langai, jis vasaros viduryje užsidegė ir „išsiardė“ įėjimo anga.
Kai pastatas pasiekė visiškai apverktiną būklę, investuotojai sugalvojo kreiptis į spaudą, fotografus ir valdžios atstovus. Tai yra logiška ir Lietuvoje įprasta strategija, bandant įtikinti visuomenę. Investuotojai neatskleidžia, ką ketina daryti su teritorija, todėl sunku spręsti, ar tikrai neįmanoma integruoti dabartinio pastato į naująjį kompleksą.
Žinoma, pigių prekių prekybos tinklui labiausiai rūpi ekonominė nauda ir bet kokia rekonstrukcija ar konversija kainuotų daugiau negu griovimas ir nauja statyba. Įsigydami sklypą investuotojai neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl Kelių policijos pastato išsaugojimo, todėl leidimas šį pastatą nugriauti būtų pragmatiškas ir teisingas sprendimas, kuris nieko neturėtų stebinti.
Situacija primena Žaliojo tilto skulptūrų atvejį, kai specialistų ir visuomenės nuomonės išsiskyrė. Tąkart visuomenės nuomonė laimėjo, o ji ir turi laimėti dažniausiai. Tai puikiai supranta ir ją formuoti bandantys investuotojai.
Situacija primena Žaliojo tilto skulptūrų atvejį, kai specialistų ir visuomenės nuomonės išsiskyrė. Tąkart visuomenės nuomonė laimėjo, o ji ir turi laimėti dažniausiai. Tai puikiai supranta ir ją formuoti bandantys investuotojai. Todėl specialistų pareiga yra gerai informuoti ir šviesti visuomenę, kad ji gautų objektyvią informaciją.
Žinoma, dabar architektai man priekaištaus sakydami, kad jei leisime visuomenei spręsti, tai greitai neturėsime nei vieno postmodernistinio pastato ir visa nepriklausomybės pradžią menanti architektūra bus ištrinta, tarsi to laikotarpio nė nebūtų. Bet pripažinkime, kad situacija su šiuo Kelių policijos pastatu yra neeilinė ir dėl jos reiktų kaltinti tiek Kultūros paveldo departamentą, tiek pačius architektus, o likę svarbūs objektai, jeigu to reikia, gali būti ramiai ir be dramų įtraukti į visus reikalingus sąrašus.
Žinau, kad „gausiu per galvą“ nuo architektų, bet yra miestų su pergriautais ir perartais senamiesčiais, kaip Briuselis, yra miestų be senamiesčių, kaip Berlynas, todėl gali būti ir šalis be postmodernizmo, jeigu niekam jo nereikia.
Šią painiavą dabar bus bandoma spręsti architektūrinio konkurso būdu. Dėl didelio visuomenės dėmesio suminkštėjo ir Kultūros paveldo departamentas, kuris nusprendė palaukti architektūrinio konkurso rezultatų ir veikiausiai derins savo sprendimus prie jų.
Kol laukiame konkurso būdu pasiekto kompromiso, akivaizdu tik viena – Kelių policijos pastatas jau pralaimėjo. Jeigu per 31 metus nepavyko pastato prisijaukinti, galima tik spėlioti, kiek dar metų prireiktų kol didžiajai visuomenės daliai jis pradėtų patikti. O kad patiktų, tai neabejotina. Niekas per daug nebesirauko dėl Kauno Laisvės alėjos ašyje stovinčio tipinio carinės Rusijos soboro, o juk tarpukariu buvo siūlymų jį griauti. Viskas, kas sena, kažkodėl tampa gražu.
Žinau, kad gausiu per galvą nuo architektų, bet yra miestų su pergriautais ir perartais senamiesčiais, kaip Briuselis, yra miestų be senamiesčių, kaip Berlynas, todėl gali būti ir šalis be postmodernizmo, jeigu niekam jo nereikia. O šiuo atveju mes kalbame apie vieną pastatą. Jis, nors ir retas, išskirtinis, nėra lietuviško postmodernizmo pabaiga – Kelių policijos pastato griūtis žymiai sustiprintų kitų to paties laikmečio pastatų pozicijas ir pakeltų jų vertę.
Kitoje stovykloje esantys verslininkai, nors ir per prievartą, surengę architektūrinį konkursą greičiausiai gaus geresnės kokybės projektą nei buvo numatę pradžioje. Todėl šio bjauraus proceso, kuriame visi yra teisūs, pabaigoje, visi jo dalyviai turėtų gauti neplanuotos naudos.
