Senovės Graikijoje kildinama hedonizmo teorija teigia, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris ir galutinis žmonijos tikslas. Tačiau tiek šios teorijos ištakose, tiek ir šiandien hedonizmas, arba malonumų vaidmuo žmonijos gyvenime, interpretuojamas skirtingai.
Parodos kuratorė Lena Chvičija toliau plėtoja hipotezę, kad hedonizmo samprata gali turėti glaudų ryšį su tautiniu mentalitetu. Tad paroda kviečia lankytojus analizuoti hedonizmo sampratą lietuviškajame kontekste – kiek hedonizmas yra aktualus lietuvių tapyboje ir kaip jis reiškiasi menininkų kūrybos procese, o taip pat šio proceso rezultate – drobėse – kaip malonumų temos interpretacijos. Šioje parodoje svarbios skirtingos hedonistinės tapybos pusės: tema, filosofinis literatūriškumas, nuotaika, spalvos ir faktūros, kt.
Parodoje dalyvauja: Deima Katinaitė, Linas Liandzbergis, Andrius Miežis, Nojus Petrauskas, Skaistė Verdingytė, Aleksandras Vozbinas.
„Atrodo, kad XXI a. hedonizmas yra nebe etikos teorija, bet populiari praktika, turinti platų raiškos spektrą. Nuo persikėlimo į virtualią, imaginacinę realybę iki kraštutinių, kūniškų eskapizmo formų, siekiant išvengti kankinančios tikrovės. Ši paroda rodo, kad tarp epikūrininkų yra ir nemažai menininkų — smalsu dalyvauti ir pasižiūrėti, kas užrašyta virš vartų į jų sodą“, — sako parodos dalyvė, tapytoja D.Katinaitė.
„Utilitarizmo filosofas Jeremy Benthamas suformulavo algoritmą (Hedonic Calculus), skirtą apskačiuoti malonumo laipsnį ir kiekį. Malonumas (+) ir kančia (-) sudedami vienas su kitu, įvedant įvairius koeficientus, pavyzdžiui, kiek laiko trunka malonumas, gaunamas iš karto ar atidėtas, tada žiūrima, ar žmogus pliuse, ar minuse pagal jo gyvenimo situaciją. Taigi pabandžiau įsivertinti savo veiklą pagal aukščiau paminėtąjį algoritmą. Sudėjusi išlaidas medžiagoms ir dirbtuvėms, piktus kolegų žvilgsnius, paveikslų perkamumą, dvasinį pasitenkinimą, atostogų buvimą ar nebuvimą, tarakonus galvoje, „inovatyvumą“, vėją laukuose, „progresyvumą“, skeletus spintelėse ir t.t., gavau pliusinį skaičių. Turbūt tai ir yra mano hedonizmas“, - sako tapytoja monumentalistė S.Verdingytė.
„Kažkur toli toli, Visatos neaprėpiamoje glūdumoje, tarp siautejančių chaoso ir tamsios materijos srovių, pačioje ultra masyvių titanų citadelėje tyliai tyliai ir labai lėtai dulkinosi dvi paklaikusios jūros kiaulytės. Gal jos tą veiksmą būtų atlikusios daug greičiau, bet kosmoso dydis, intelektualinė tamsa ir moralinės infliacijos greitis kėlė joms gūdų egzistencinį nerimą, vertė „kažką daryti” ir daryti tai labai ilgai. Nes tik darydamos viena kitą jos galėjo apsisaugoti nuo kolosalios beprotystės. Nes tik hedonistinė trumpo sujungimo iliuzija leido jūros kiaulytėms pabėgti nuo realybės. Gyvenimas yra lengvas dalykas su sunkiomis mintims“, - paklaustas apie hedonizmą kalbėjo tapytojas A.Miežis.
Šviesaus atminimo tapytojas Aleksandras Vozbinas viename savo interviu yra sakęs: „Gyvenimas nesusideda vien tik iš dauginimosi, valgymo, miegojimo, t. y., vien iš biologinių poreikių tenkinimo. Viskas įsiremia į aukštesnius siekius. Galų gale, jeigu mes įsivaizduojame, kad yra absoliutas, Dievas, sąvokos „gėris“ ir „blogis“, tai nori nenori, jau įsiremi į literatūrą, dailę ir į ką tiktai nori. Nes tai yra žmogaus aukštesnių siekių ir troškimų išraiška."
Kaip ir ankstesniais metais, parodoje lankytojai kviečiami įsitraukti į diskusiją ir pasvarstyti, kaip hedonizmas reiškiasi jų pačių gyvenime. Parodos kuratorė sukaupė dešimtis lietuvių ir užsienio šalių gyventojų minčių apie hedonizmą, kasmet vis plėsdama šį „išpažinčių“ archyvą. Savo mintis apie hedonizmą galerijoje įamžina ir parodos lankytojai, taip prisidėdami prie gilesnio „lietuviškojo hedonizmo“ idėjos nagrinėjimo.
Paroda vyks iki vasario 28 d.; parodos lankymas nemokamas.
