Ekspozicijoje pristatoma beveik 600 metų senosios dailės raida, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. Nors čia nėra griežtos chronologijos, išlikę tik fragmentiški istorijos atspindžiai, tačiau ir jie leidžia rekonstruoti bent dalį tolimo laikotarpio. Nemažai eksponatų viešai rodomi pirmą kartą.
Iš vertingiausių daiktų sukurta istorija
Parodos atidarymo išvakarėse surengtoje spaudos konferencijoje ekspoziciją pristatė parodos kuratoriai Nacionalinio M.K.Čiurlionio direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė ir Česlovas Daugelis, taip pat ekspozicinę erdvę kūręs architektas Saulius Valius.
„Pirmą kartą atidarom tokią ekspoziciją, pristatome beveik 600 metų laikotarpį. Senojo meno, viduramžių meno yra išlikę pavieniai eksponatai. Reikėjo iš pavienių, vertingiausių išlikusių kūrinių sukurti istoriją.
Kūriniai yra unikalūs, keletas vienetų likę. Išlikę daiktai byloja apie sudėtingą Lietuvos istoriją, kuri yra visą laiką kryžkelėje, visada yra tarp karų. Ekspozicija daugiau kalbame ne apie dailės, o apie kultūros istoriją.
Atsiradimo istorijos irgi neeilinės, žmonės čia galės rasti daugybę detektyvinių istorijų. Mes dar kartą sau patvirtiname, kad esme integrali Europos dalis, meno kūriniai prilygo ar siekė prilygti Europos meno kūriniams“, – sakė D.Kamarauskienė.
Eksponatai kaip brangenybės
D.Kamarauskienė pažymėjo, kad ekspozicijoje nėra perteklinio interaktyvumo, tačiau lankytojui leidžiama pačiam susirinkti savo ekspozicijos vadovą – pasiimti dominančių eksponatų aprašymus, o vėliau galbūt išsamiau pasidomėti istorija.
Kaip sakė O.Daugelis, iki šiol senoji dailė buvo rodoma fragmentiškai, parodomis.
„Tai taip pat prisidėjo prie tokios ekspozicijos atsiradimo. Kartais jų atsiradimo istorijos yra taip pat intriguojančios. Tai – tarsi punktyrais nužymėta Lietuvos istorija“, – sakė Č.Daugelis.
Dalis eksponatų – tie, kuriems kenkia šviesa, – pristatomi tamsoje. Muziejus ketina kviesti ir į temines ekskursijas, paskaitas, pasakojimus apie atskirus menininkus.
„Buvo užduotis mums patiems: pristatyti eksponatus kaip retenybes, kaip brangenybes. Ne be reikalo čia tiek daug juodos spalvos. Tai iš po žemių iškasti ir atrasti kūrinai, ištraukti iš nežinomybės“, – kalbėjo parodos kuratoriai.
Architektas S.Valius teigė, jog paruošti erdvę tapo nemenku iššūkiu: „Ši užduotis buvo vienas didžiausių iššūkių, gyvenimo užduotis.“
Pasak architekto, pritaikius erdvę pasimatys, kokie turtingi lobiai yra muziejuje.
„Panaudojant šiuolaikines priemones, pradedant apšvietimu, taip pat reikėjo išspręsti architektūrą. Papildomos erdvės pristatytos, dirbome kartu su muziejaus specialistais. Šį darbą aš vadinčiau studijomis, taip gimsta daktarinė disertacija“, – teigė architektas.
Ekspozicija – trijose salėse
Eksponatai pristatomi trijose muziejaus salėse. Pirmoje salėje – seniausi eksponatai, unikalūs, vertingi atradimai. Tai – monetų ir papuošalų lobiai, Kauno senamiestyje rasti kokliai ir lėkštės, seniausia skulptūra Lietuvoje „Žygaičių liūtukas“, itin retos knygos, išsaugota Vytauto Didžiojo privilegija, suteikianti Žemaičių vyskupui ir kapitulai žemes ir žmones, įspūdingas gyvenimo tuštybę primenantis tapybos darbas „Memento mori“, kurį papildo itin reta vienuolynuose naudota „Laiko alegorijos“ skulptūra.
Lietuva visais amžiais buvo istorinių ir politinių peripetijų sankryžoje, todėl labai didelė dalis paveldo yra prarasta. Tad kiekvienas čia eksponuojamas daiktas įgauna retenybės statusą.
Antroje salėje – seniausios ir vertingiausios gotikinės Madonos – tai meno kūriniai, puošę Lietuvos bažnyčias. Gotikinė skulptūra Lietuvoje galėjo pasirodyti tik po oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais. Tuomet ją kūrė kviestiniai Čekijos, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos ir Vokietijos meistrai. Vėliau, įkvėpti užsienio menininkų, įsitraukė ir vietiniai skulptoriai.
Trečioje salėje – interjerų, aprangos atributai, meno kūriniai, gobelenai, turtinga skulptūrinių, tapytų, raižytų portretų galerija.
Kodėl elnio ragai atsidūrė Zapyškio bažnyčioje?
Beveik visi kūriniai pasakoja neįtikėtinas asmenybių arba eksponatų atsiradimo istorijas.
Kaip galėjo P.Smuglevičiaus piešinys nukeliauti į Paryžių? Kodėl du menininkai atsidūrė Sibire? Kam buvo skirtas prabangus 1679 metų veidrodis? Kodėl elnio ragai atsidūrė Zapyškio bažnyčioje? Šios ir daugelis kitų istorijų atsiskleis keliaujant per parodą, kurioje bus galima ne tik perskaityti, išgirsti audiogido pasakojime, tačiau susirinkti labiausiai patikusias į savo ekspozicijos vadovą. Pasigilinti grįžus, patogiai paskaitinėti namuose.
XVI a. Lietuvos–Lenkijos valstybėje pradėjo plisti reprezentaciniai portretai. Juos dovanodavo kaip diplomatines dovanas, jie puošė magnatų rezidencijas, jų funduotas bažnyčias, vyskupai kaupė aukštųjų dvasininkų, vienuolynai – vienuolijų generolų, fundatorių portretus. Žiūrovus pasitiks Pažaislio vienuolyno mecenatų Pacų portretai, reti Oginskių, Zavišų ir kitų didikų giminių portretai. Bus galimybė pamatyti vienintelį išlikusį 1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos autoportretą, nutapytą ant vėduoklės.
Didikai kvietėsi užsienio meistrus, užsakydavo portretus užsienyje, taip vietiniai menininkai patyrė įvairiausių įtakų, sekėjų paliko ir XVIII a. pab. į Lietuvą atvykdavę dailininkai akademistai.
XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitete įsteigtos Architektūros ir dailės katedros, ilgainiui jos imtos vadinti Vilniaus meno mokykla. Salėje eksponuojami Tapybos katedros vadovo Jono Rustemo ir šios mokyklos auklėtinio Karolio Rypinskio tapyti portretai, Rustemo kortų projektai, šios mokyklos atstovo Jono Damelio „Sibiro piešiniai“.
XIX a. vid. ir antros pusės Lietuvos dailės stilistinė raida taip pat nebuvo vienalytė – po 1863 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą mokytis dailės buvo vykstama į Peterburgą, Maskvą, Vakarų Europą. Todėl čia rasite ir Peterburgo dailės akademijos auklėtinių, naujojo akademizmo atstovų Tado Goreckio, Jono Chruckio, romantikų Mykolo Elvyro Andriolio, Vincento Dmachausko, Eduardo Mato Romerio darbų.
Prabangios kontušo juostos, Radvilų stiklo dirbiniai, unikalus kūrinys, puošęs Zapyškio bažnyčią ir daugelis kitų nematytų, apipintų istorijomis kūrinių laukia žiūrovų.
Ekspozicijos atidarymas gruodžio 13 d., penktadienį, 17 val. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Ekspozicija – ilgalaikė, planuojama, jog ji veiks ne trumpiau nei trejus metus.
