Architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė Lietuvos literatūros ir meno archyve praleido visą vasarą. Čia ji tyrinėjo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio darbų, dokumentų ir laiškų rinkinį, kurį pats architektas archyvui perdavė dar 1966 m. Kodėl tas archyvas šiandien net aktualesnis nei tada?
Taip, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) – vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektų. Bet tai – tik sausas, kliše pakaišytas, sakinys. Architekto darbas Pirmosios Respublikos spurto metais smarkiai skyrėsi nuo pokario metų Australijoje, kai lietuvis buvo tik vienas iš daugelio, įkvėpimas liko už keliolikos tūkstančių kilometrų. Simboliška, kad grįždamas į Lietuvą V. Landsbergis-Žemkalnis stabtelėjo Marselyje, kad apžiūrėtų Le Corbusier šedevrą. Užsidegęs, nekantraudamas pats vėl būti Tikru Architektu. Apmaudu, bet net užimant itin aukštas pareigas Sovietų okupuotoje Lietuvoje savo idėjų architektui įgyvendinti iš esmės nepavyko.
Platesnė architekto biografija ir archyvo dalis (o tai – apie 1000 eksponatų) dar keletą dienų (tiksliau, iki lapkričio 7 d.) bus eksponuojami Kauno centre, Laisvės alėjos šerdyje esančiuose – tiksliau, egzistuojančiuose – „Pienocentro“ rūmuose. Trečiame rūmų aukšte architekto suprojektuotą planinę struktūrą specialiai parodai atkūrė šiuolaikiniai jo kolegos Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, tipografiniais elementais ekspozicijos akcentus sudėliojo Tadas Karpavičius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad parodą prabėgsi per pusvalandį, bet, stoviniuojant prie brėžinių brėžinėlių, čia lengva užtrukti ir visas tris valandas. Pravartu kišenėje turėti telefoną, nes neretai maga apie konkretų projektą – ir ypač tai, kokia jo padėtis dabar – sužinoti daugiau. Arba pasitikrinti, kas iškilo vietoje nerealizuotų idėjų. Pabaigai – 1993 m. architekto šimtmečiui sukurtas dokumentinis filmas. Juk sakiau, kad prireiks trejeto valandų.
Beje, parodoje nepavyks atkapstyti, kaip klostėsi įvykiai V. Landsbergio-Žemkalnio gyvenime ne prie braižomojo stalo – tai yra, kas iš tiesų kvietė jį sugrįžti iš Australijos, ir kas po to ribojo jo, kaip kūrėjo, galimybes. Tai, be abejo, labai įdomu, bet „Architekto archyvas“ – ne detektyvinė, o istorinė ekspozicija. Visgi apie asmenybę, kurios darbo vaisiai puošia Kauną ir po 80 metų, čia pasakyta – ne pasakojama – labai daug. Eskizuose ir jų paraštėse – ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir charakterio bruožai, epochos ženklai. Nuotraukose – tikras, gyvas tarpukario žmogus (galbūt tai aliuzija į „renesanso žmogų“) , ne konkrečios profesijos atstovas.
Paroda taip pat padės susivokti terminuose – neretai modernumas ir modernizmas, dargi art deco, vartojami kaip sinonimai. Vis didėjant vietos ir užsienio dėmesiui tam, ką sutartinai vadiname „Kauno tarpukario modernizmu“, jau išties laikas patiems pradėti skirti, kuris pastatas artdekinis, o kuris – jau visai modernistinis, tiesa? Beje, ir parodos kuratorė, vesdama improvizuotą ekskursiją, minėjo, kad V. Landsbergis-Žemkalnis visą gyvenimą išliko modernus, bet ne modernistas. Tai yra, kur kas įvairesnis. Žinoma, toks išaiškinimas niekaip nekeičia jo palikimo reikšmės. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai – juk Kybartuose, Mažeikiuose, Šakiuose stovi V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotos bažnyčios, Biržuose – Gimnazija.
Dar vienas aspektas – Valstybės atkūrimo šimtmetis, kurį minime šiemet, ir kuris pagal faktų nušvietimo ir publikos įsitraukimo laipsnį, atrodo, stovi ant trijų banginių. Pačios Vasario 16-osios, Dainų šventės ir Popiežiaus vizito. Visgi, norint suvokti, kaip iš tiesų veikė Pirmoji Respublika ir kaip ji kūrėsi jau po to, kai atkurtas valstybingumas, švęsti nepakanka. Signatarų, verslininkų, architektų, menininkų biografijos, jų laiškai, dokumentai, nuotraukos yra tikrasis raktas. Ne valdžiai dirbo šios asmenybės, ir ne valdžia dirbo Lietuvai.
Ir… Galbūt pasivaikščiojus po parodą, po bent vizualiai atkurtas buvusias pastato erdves, patyrinėjus tarpukariu kildavusias veržlias idėjas, kils konkretesnių minčių apie tai, kuo atgimti galėtų „Pienocentro“ rūmai. Tiesa, jų aukcionas jau įvyko, tad galbūt naujeji savininkai jau turi konkretų planą. Visgi norėtųsi, jog į trečiąjį aukštą pakiltų ne tik architektūros mėgėjai ir kaunistikos tyrinėtojai, bet ir tie, kurie rūpinasi investiciniu Kauno klimatu.
Parodą „Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas“ aplankyti dar suspėsite nuo lapkričio 2 d. iki lapkričio 11 d. (imtinai). „Pienocentro“ rūmai (Laisvės al. 55) bus atviri kasdien 14–19 val.
