„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – tokiu įrašu savo albumus mėgsta pasirašinėti A.Sutkus.
Dėl ribojamo žmonių srauto parodos atidarymas šį kartą įvyko be lankytojų, o į sales įleidžiama tik po kelis žmones. „Dabar nereikia žmonių, didelių susibūrimų. Jei myli Lietuvą – lik namuose. Kai buvo mano darbų paroda Vilniuje, prie jų dėl žmonių nebuvo galima prieiti, o jei dabar būtų tiek žmonių – tą parodą iš karto reiktų uždaryti“, – juokavo A.Sutkus.
Parodoje pristatomi iki šiol nematyti darbai
Kaip teigia viena iš parodos kuratorių Berta Tilmantaitė, trijose muziejaus salėse eksponuojama virš 180 fotografijos meistro darbų, suskirstytų pagal temas.
„Paroda turėjo atsidaryti kovo 20-ąją, per Laimės dieną. Tada mes dviese su Artūru [parodos kuratoriumi Artūru Morozovu] sukabinom viską, peržiūrėjome ir uždarėme duris“, – sakė B.Tilmantaitė.
Parodoje pristatomi darbai nuo 1958 metų iki šių dienų. Ekspozicijoje yra ir paskutinė iki šiol padaryta A.Sutkaus nuotrauka – profesoriaus Vytauto Landsbergio portretas. Tarp eksponatų galima išvysti ir ikoninėmis vadinamas A.Sutkaus fotografijas, ir iki šiol dar neeksponuotus darbus.
„Laikmetis – viskas, visa jo kūryba. Vienas ir A.Sutkaus portretas yra, kur jis jaunuolis, tik pradėjęs savo fotografinę karjerą. Renkant darbus mums su Artūru buvo svarbiausia visų pirma atrasti kuo daugiau nematytų kadrų. A.Sutkus daugybę metų dirba su savo archyvu, kuriame ieško nuotraukų, nematytų net pačiam sau.
Todėl mums buvo labai įdomu parodyti nuotraukas, kurių dar niekas nematė. Tarp jų – ir ankstyvojo laikotarpio, kai jis tik pradėjo plakatinę, titulinę fotografiją, kuri dabar pirmą kartą publikuojama.
Dar būdamas jaunuolis – 19–20 metų – A.Sutkus turėjo labai stiprų fotografinį pajutimą ir matymą, kuris niekuo neatsilieka nuo Vakaruose tuo metu egzistavusios humanistinės fotografijos“, – sakė B.Tilmantaitė.
Tuščiose salėse – asmeninis potyris su kūriniais
Pasak parodos kuratorės, rengiant ją būta ir diskusijų: koks santykis tarp žinomų ir dar nematytų fotografijų turėtų būti, kokius darbus atrinkti?
Kuratoriais A.Sutkus pasirinko du žinomus kauniečius – B.Tilmantaitę ir A.Morozovą – taip norėdamas dialogo tarp skirtingų kartų.
„Mes bendraujame su Antanu, esame keliavę kartu į Berlyną atsiimti prestižinės E.Salomono fotografijos premijos. Bet mes nesame dirbę su tokio dydžio kito menininko paroda. Ką mes pamatysime, į ką atkreipsime dėmesį? Jis pasitikėjo ir davė laisvės“, – sakė B.Tilmantaitė.
Nors dėl karantino galerijoje ribojamas žmonių skaičius, tačiau tai, pasak B.Tilmantaitės, suteikia kitą, dar nepatirtą jausmą ir leidžia pajusti asmeninį potyrį su eksponuojamais darbais.
Fotografijos archyvai – tarsi paveldas
Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A.Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
„Darbas su archyvais – tai jau atskira tema. Nebūtų prasmės su jais dirbti, jei neatrastum kažko naujo. Tai ne tik techninis darbas, tame yra ir kūrybos. Archyvai yra mūsų tautos paveldas.
Tik Lietuvoje klesti scenos ir popmenas. Vien kiek mes turime arenų? O vaizduojamieji menai lyg priklausytų Baltarusijai. Neturi palaikymo, kiek tik Kultūros tarybos palaikymas vyksta“, – 15min sakė A.Sutkus.
Kauno rajonas – menininko gimtinė
A.Sutkui svarbus ir Kaunas, mat jo gimtinė yra Kauno rajone, Ežerėlyje. Kaip ir M.Žilinsko dailės galerija – menininkui teko fotografuoti ir patį M.Žilinską.
„Man atrodo, kad Kaune kūrybininkų bendruomenė kaip niekur kitur stipriai sujungta, neišsibarsčiusi. Juk tiek metų čia gyvuoja žurnalas „Nemunas“, garsus ne tik savo tekstiniu turiniu, tačiau ir fotografijomis. Paskutinė didesnė mano personalinė paroda Kaune buvo surengta dar giliu sovietmečiu“, – sakė menininkas.
Kalbėdamas apie darbų atrinkimą ir diskusijas su parodos kuratoriais A.Sutkus teigė jau išaugęs iš konfliktų ir ginčų amžiaus: „Aš manau, kad skirtingos nuomonės yra normalu.
Kuratoriai rimtos asmenybės, abu kauniečiai. Man jie imponuoja savo darbais, darbo stiliumi, kaip jie matomi, kaip jie bendrauja su personažu. Atvirai pasakius, darbas su jais man suteikė 50 procentų moralinės satisfakcijos.“
Panoro nufotografuoti V.Landsbergį
Kalbėdamas apie savo kūrybą menininkas kalba apie žmones, gatves, kaimus ir miestelius.
„Dabar kaip tik dirbu su gatvės fotografija. Tai – Lietuvos miestų, miestelių, kaimų gatvių gyvenimas. Iki šiol gatvė būdavo miesto tarsi privatizuota. Pavyzdžiui, Salake (Zarasų r.) yra pagrindinė gatvė, iš jos – Bažnyčios gatvė, kuri veda į bažnyčią. Daug nuotraukų ten padariau“, – sakė A.Sutkus.
Daug metų iš viso nefotografavęs A.Suktus išskiria šiuos metus, kai pats panoro nufotografuoti profesorių Vytautą Landsbergį.
„Mes pabendravome porą kartų, radom bendrą kalbą. Jis man pasirodė labai šiltas žmogus. Dabar juk jau nefotografuoju. Bet atsirado potraukis padaryti jo portretą. Tada susitariau ir paprašiau man skirti pusę valandos. Bet kalbėjomės valandą ir dešimt minučių.
Aš stebėjausi jo mintimis, jų eiga. Jo veido išraiška keičiasi su kiekviena nauja mintimi. Vos spėjau vytis jo mintis, spausdamas fotoaparato mygtuką. Tai ir yra fotografija: darydamas portretą praturtėji dar vienu žmogumi“, – sakė A.Sutkus.
Nusifotografuoti prie sienelės – tarsi apsilankyti atlaiduose
Žvelgiant į senas nuotraukas nesunku suvokti skirtumus su dabartiniu laikmečiu. Ir ne tik dėl santvarkos. Kaip seniau yra sakęs pats A.Sutkus, fotografuoti žmones buvo paprasčiau. Tuo tarpu dabar reikia gauti žmogaus sutikimą, labiau saugomi žmogaus asmens duomenys ir teisė į atvaizdą.
„Taip, yra šitas dalykas. Reikia leidimo. Nelieka betarpiškumo, kolumbinio Amerikos atradimo, kai žmogų atrandi. Bet iš kitos pusės, aš irgi, pavyzdžiui, nelabai norėčiau, kad kiekvienas mane fotografuotų. Taip ir išlenda egoizmas“, – juokėsi A.Sutkus.
Menininkas sako atkreipęs dėmesį ir į kitą dabartinės fotografijos pusę – prabangius vakarėlius ar renginius, kur daugybė žmonių fotografuojasi prie specialios renginio sienelės.
„O kokia nuotrauka išliks ilgam? Turbūt išliekamoji vertė priklauso nuo to, kokias vertybes nuotrauka teigia. Humanistines, amžinąsias vertybes ar laikinumą? Bet fotografija – kaip gera literatūra – gali spręsti mums aktualias, tautai, visuomenei aktualias problemas. Ji gali suburti žmones. O jei ji tai gali padaryti – tai fotografija yra viena iš komunikacijos priemonių.
Dabar visi bėga, lekia į reikalingą bendravimą, lekia į vakarėlius, kur renkasi reikalingi žmonės. Kokie rūbai! Pažiūrėkit į mūsų glamūrinius žurnalus, kur ponas toks ir toks su ponia, prie sienelės visi fotografuojasi. Nusifotografuot prie sienelės, kad tu buvai vakarėlyje – tai lyg į atlaidus nuvažiuot“, – kalbėjo A.Sutkus.
„Linkėjimai Kauno rajonui. Noriu perduot sveikinimus“, – baigdamas pokalbį sakė A.Sutkus.
A.Sutkaus fotografijų paroda M.Žilinsko dailės galerijoje veiks iki birželio 30 dienos.
