Bet kuo labiau viduramžiai ir anas tūkstantmetis tolsta, tuo labiau šitą pokalbį prisimenu, nes tų pilių Lietuvoje tik daugėja. Štai, jei Dievas ir kiti rėmėjai duos, nepraeis nė penketas metų ir turėsime dar daugiau – ne tik savų, bet ir Vokiečių ordino. Klaipėdos tarybos kolegija dar kovo mėnesį nusprendė, kad metas pradėti atstatinėti Memelburgo pilį, tiksliau, Didįjį jos bokštą.
Nors apie tai diskutuota nuo praeito amžiaus pabaigos, galutinis sprendimas buvo priimtas šiemet. Tai įvyko gana tyliai ir nepatraukė nei didesnio visuomenės, nei žiniasklaidos dėmesio. Negi tikrai nėra dėl ko?
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pačios vietinės diskusijos apie Klaipėdos pilį buvo neįprastai santūrios ir todėl net mažumėlę nuobodokos. Mažosios Lietuvos muziejaus direktorius Jonas Genys kiekviena miela proga tvirtino, kad istorinių duomenų piliai atstatyti pakanka, yra išlikę XVIII a. brėžiniai ir XIX a. matavimų duomenys. Tačiau tiek jam, tiek miesto sprendimų priėmėjams buvo aišku, kad atstatymas bus labai brangus. Tad gal verčiau tiesiog atkurti pilies tūrius? O ką su jais veikti, kaip išlaikyti? Štai klausimas! Valdiškų lėšų akivaizdžiai nepakaktų net statybai, tektų pritraukti privačius investuotojus (būtent, investuotojus!). Todėl pilies pastatuose galėtų būti ne tik muziejus, bet ir viešbutis, konferencijų salės, miesto (ir ne tik) reprezentacinės patalpos, gal net muzikinis teatras ar dar kas panašaus. Jau dabar atstatomojo 47 metrų aukščio pilies bokšto viršūnėje siūloma įrengti kavinę su apžvalgos aikštele – visai neblogas sprendimas senamiestyje, nebeturinčiame nė vieno bažnyčios bokšto. Be to, dar ir būdas prasimanyti pinigų.
Va taip, pragmatiškai, be jokios pompos, didingą miesto praeitį palikdami antrame plane.
Apskritai, tenka pripažinti, kad didžiuma kalbėjusių ir kalbančių apie Klaipėdos pilį istorikų, paveldosaugininkų, miesto politikų garsiai ar bent užuominomis byloja du dalykus: 1. Komercijos nereikia bijoti; 2. Pilis reikalinga visų pirma turizmui plėtoti. Va taip, pragmatiškai, be jokios pompos, didingą miesto praeitį palikdami antrame plane.
Tačiau kitame Lietuvos gale, Vilniuje, pragmatizmas yra keiksmažodis, o didinga praeitis – viskas. Todėl jai palaikyti ir puoselėti reikia skubiai atstatyti Vytauto, tfu, Gedimino pilį!
Manote, čia eilinis architektų istorinio neraštingumo ir atsainumo pavyzdys, kaip tie stikliniai nesusipratimai prie Misionierių ar Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčių? Pamirškite architektus, jie čia niekuo dėti! Pilį statys ne architektai ar rangovai, o roko grupė „Antis“ ir visi, kas Lietuvą myli! Ir kad nekiltų pašalinių minčių, pilies statymui tautiečius kviečia ne sausi planai ir maketai, o muzikinis vaizdo klipas.
Kviečia ne diskutuoti, o įtikėti. Priimti, taip sakant, visa siela.
Kviečia ne diskutuoti, o įtikėti. Priimti, taip sakant, visa siela, nes dainoje surinkti visi reikalingi raktiniai žodžiai ir klišės: per amžius, valstybė, garbė, Vytis, stiprybė, mirtis, nenugalimi, orumas, laisvė, būtis, gėris, kūryba, gyvybė, širdis, mylėti, Tėvynė. Pasigedau tik tautos, bet nuolat primygtinai kartojamas mes šį stygių kompensuoja. Tik pabandyk pasakyti, kad kažkuris iš šitų žodžių tau, kaip čia pasakius, ne itin vykusiai skamba... Diagnozė nepatriotas garantuota. Kurgi tokiomis aplinkybėmis galvosi apie architektus ir jų sprendimus.
Jei jau kalba pasisuko apie diagnozes, tai grotesko meistras Algirdas Kaušpėdas šiuo klausimu rėžia iš peties: „Tai būtinas mūsų stiprybės, mūsų savivertės atkūrimo darbas. Negali virš sostinės stūksoti griuvėsiai – tai kuria neigiamą energetiką. Griuvėsiai – nehigieniški dvasiškai ir nevalyvi architektūriškai.“ Ką čia bepridursi.
Ir vis dėlto dvasia ir architektūra dar ne viskas. Be jų, kad ir kaip žema apie tai kalbėti, dar yra ir pinigai. A.Kaušpėdas ir apie tai turi ką pasakyti. „Galime ir nelinksmai pajuokauti: kol nebus atstatyta pilis, Vilnius neišbris iš skolų“, – viename interviu svarstė jis.
Maestro, kažkada mintinai mokėjau daugybę jūsų dainų (ne tik apie Martyną ir alyvas) ir nuoširdžiai tebemanau, kad daugelio jų tekstai puikūs, tačiau čia, dievaži, praleidote progą patylėti. Sakote, šita pilis kainuos trissyk pigiau nei Valdovų rūmai, 30-40 milijonų eurų? O gal trumpai prisiminkime, kad tuos rūmus bestatant jų kaina išaugo daugiau nei tris kartus (pradinė sąmata eurais, beje, ir buvo apie 33 milijonus)? Ir jei šiuo infliacija nepaaiškinamu faktu susidomėjo tiek Valstybės kontrolė, tiek Generalinė prokuratūra, tai nereiškia, kad infliacija apskritai neegzistuoja ir neegzistuos iki pat 2023 m. Juolab, kad pragmatiškieji Klaipėdos pilies statytojai tvirtina, kad plytos, primenančios autentiškas viduramžiškas, kainuoja daugiau nei tos, kurias galima nusipirkti statybinių medžiagų parduotuvėse.
Bet negi Tėvynės plytoms gaila pinigų?!
Turbūt negaila kaip nebus gaila ir kitiems dalykams, apie kuriuos dabar nekalbama – t.y. pilies išlaikymui. Aš ne apie tai, kad skirtingai nei Laisvės kariui, kurį andai pastatė Kaune, piliai reikia kiek daugiau priežiūros, temperatūros palaikymo ir kitų buitinių smulkmenų. O prieš tai reikės ją įrengti. Muzikinio klipo vizualizacijose pilies viduje rodomas muziejus yra klaikiai nuobodus – pora manekenų, pora maketų ir pora paveikslų. Lyg jokių interaktyvių technologijų ir kitų lankytojus patraukiančių naujovių niekuomet nebūtų nė buvę. Į tą muziejų iš klipo pakanka nueiti kartą gyvenime, paskui nebėra ko. Jei norima, kad lankytojai į jį grįžtų, reikės pasukti galvą (ir pinigų apyvartą) ko blogo gerokai daugiau nei montuojant vaizdo klipą. Na, bet tai juk nebe pilies statytojų problemos, ar ne?
Nesmagu dėl to, kad senoviškų pilių statyba rodo tam tikrą dabarties bejėgystę.
Tokios tad dvi pilys, dvi svajonės, du jų įgyvendinimo būdai (ar bent jų paieškos), dvi istorijos. Na taip, Klaipėdos racionalumas man priimtinesnis nei Vilniaus aistra (ir kai „Anties“ vokalistas šaukia: „sugrąžinkime Tėvynei karūną!“, man galvoje gieda Maironis: „Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai / Vainiką iš diemantų pina“). Tačiau turiu pripažinti, kad abiem atvejais kažkaip nesmagu.
Nesmagu dėl to, kad senoviškų pilių statyba rodo tam tikrą dabarties bejėgystę – nieko nesugebame iš žmonių, tai pabandykime bent iš plytų, neturime vizijos į ateitį, susikurkime projekciją į praeitį, negalime sukonstruoti nieko futuristiško, išmūrykime ką nors retrogradiško. Į idėjų Lietuvai skurdą atsakykime įkūnydami fantazijas apie buvusią didybę. Juk taip XXI amžiaus Lietuvos Respublika prisipažįsta, kad apie save sau (Vilniuje) ir pasauliui (Klaipėdoje) neturi pasakyti nieko įdomaus, nebent tik pabaksnoti bokštais į tuos laikus, kai anksčiau jos teritorijoje buvusios valstybės sugebėdavo duoti į kaulus kaimynams (Vilniuje), ar išties buvo Vakarų Europos dalis (Klaipėdoje). Tai bent laikai buvo!
Buvo.
Bet kas iš to dabar?
