Lyginant visų trijų merų programas, architektūrine prasme Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus programą galima išskirti kaip išsamiausią, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio kaip konkrečiausią, o Klaipėdai toliau vadovausiančio Vytauto Grubliausko – kaip skambiausią.
Nors kiekvieno mero programų pateikimas skiriasi, didžiąja dalimi miestų vizijos kuriamos per detales, kurios nežinia kaip jungsis į bendras strategijas. Skaitant programas gali susidaryti įspūdis, kad remontas merams yra svarbiau už strateginius ilgalaikius miestų projektus. Žinoma, sutvarkyti nepraeinamus šaligatvius ir apšviesti gatves yra svarbu, tačiau trūksta dėmesio ilgalaikėms strategijoms ir dar svarbiau – parodymui, kaip jos bus įgyvendintos, nes geri specialistai gali padėti parašyti labai logišką ir aiškią rinkimų programą, tačiau žinoti, kaip ją profesionaliai įgyvendinti, nėra paprasta.
Vilnius: dėmesys daugiabučių kvartalams ir atsinaujinęs stoties rajonas
Remigijaus Šimašiaus komandos pasiūlytas ateinančių ketverių metų Vilniaus matymas maloniai nustebino. Nors atrodo, kad R. Šimašius yra labiausiai apšvietimą ir LED lemputes mėgstantis meras Lietuvoje (apšvietimo tinklo plėtra yra turbūt dažniausiai kartojamas dalykas), tačiau programoje labai daug dėmesio skirta pačiai opiausiai problemai Lietuvoje – daugiabučių kvartalams. Maždaug pusė Lietuvos gyvena senstančiuose daugiabučių kvartaluose, kurių problemos iki šiol buvo sprendžiamos primityviai apšiltinant ir perdažant fasadus. Vilniuje žadama „kiekvieną rajoną paversti jaukia gyvenimo oaze su puikia viešųjų erdvių, judėjimo ir laisvalaikio infrastruktūra“. Tai bus daroma įvertinant „ypatingą jau susiformavusią aurą – urbanistines, socialines ir kitas vertingąsias savybes“.
Visiškai sveikintina strategija – reikia skatinti kurti įvairovę tarp skirtingų kvartalų ir juose turi atsirasti nauji įdomūs traukos taškai. Rajonuose bus statomi baseinai, sutvarkomi parkai ir vystomi kiti, miestui svarbūs objektai. Vilnius yra vienintelis augantis didelis Lietuvos miestas, todėl ilgalaikės strategijos gyvenamiesiems rajonams yra labai reikalingos.
Visa tai skamba labai gerai, tačiau įdomu, kaip profesionaliai šios idėjos bus įgyvendinamos. Nes jeigu baseinai bus projektuojami taip, kad juos patogiausia būtų pasiekti automobiliu, be dėmesio platesniam kontekstui, o gyvenamieji kvartalai tvarkomi formuojant atskirus sklypus, kuriuos gyventojai kaipmat apsitvers tvora (kas šiuo metu ir vyksta) – rezultatas nieko nedžiugins. Gyvenamuosiuose rajonuose svarbu ne numesti naują pastatą su nauja funkcija, bet panaudoti juos kaip galimybę sukurti naują kokybišką erdvę. Dažnai žmonės, gyvenantys šalia baseinų, į juos net nevaikšto, todėl svarbu ne tik patraukli naujų traukos taškų funkcija, bet ir aplinkos praturtinimas.
Ar žvilgsnis į daugiabučių kvartalų problemą ir bandymas ją spręsti yra ta inspiracinė miesto vizija, kuri vers didžiuotis sostine ir išskirs ją Europos kontekste? Tikrai ne.
Žadama, jog miesto vizitine kortele taps naujai sutvarkytas stoties rajonas: „Tai bus modernios Europos sostinės vardo verti miesto vartai. Vilniečiai čia norės lankytis, turistai – sugrįžti.“ Ši ambicija kelia šiek tiek klausimų, nes vienais iš pagrindinių miesto vartų yra oro uostas, kurio naujasis rekonstrukcijos projektas verčia abejoti rezultatu, todėl net ir nuostabiai sutvarkius stoties rajoną, daugelis turistų savo pirmąjį įspūdį susidarys būtent ten. Taip pat šiek tiek neaišku, ką turėta omenyje sakant, kad Šv. Stepono ir Raugyklos gatvės bus sutvarkytos „įdomiai“, nes šis žodis plačiai vartojamas ir neigiama prasme.
Tačiau atmetus detales, stoties rajono pertvarka turėtų tapti pagrindiniu ir didžiuoju Remigijaus Šimašiaus pažadu formuojant sostinės veidą. Ambicija didelė ir kelianti daug iššūkių, nes žadama šį rajoną paversti „trečiuoju Vilniaus rajonu, patraukliu turistams: greta spindinčio senamiesčio ir nepriklausomybę paskelbusio charizmatiškojo Užupio“. Abejotina ar šią transformaciją pavyks įgyvendinti per ateinančius ketverius metus – galima spėti, kad, geriausiu atveju, bus tik pradėti darbai.
Truputėlį keista, kad didžiausias dėmesys skiriamas ambicingoms ir komplikuotoms idėjoms, o paprasčiau realizuojami, bet labai skambūs ir reklamine prasme naudingi projektai – Kongresų centras ir Nacionalinė koncertų salė ant Tauro kalno – paminėti skurdžiai. Džiugu dėl ilgalaikių ir strateginių tikslų, tačiau sostinei reikalingas ir nuolatinis veržlumas bei oportunizmas, todėl truputį gaila, kad mažai dėmesio skiriama sprintams, o visas dėmesys tenka arba detalėms, arba ilgam maratono bėgimui. Vilniui reikia turėti daugiau mažų pergalių.
Kaune tęsiami pradėti darbai
Kur jau kur, o Kaune oportunizmo ir mažų pergalių netrūksta. Praėjusiais Visvaldo Matijošaičio valdymo metais Kaune nuolat buvo skelbiama apie naujus projektus. Šią kadenciją žadama nuo miesto „budinimo“ pereiti prie „augimo“, tačiau aiški koncepcija ir ilgalaikė strategija kaip miestas augs nepateikta.
Teigiama, kad bus paruoštas Kauno darnaus judumo planas, vystomos veiklos prie vandens, įveiklinti Kauno fortai ir S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas, kils viešbučiai ir galybė kitų projektų – panašu, bus tęsiama kova dėl daugybės mažų pergalių, nelabai kreipiant dėmesį į ilgalaikius tikslus. Tai nebūtinai reiškia, kad Kaunas greitai ir oportunistiškai besivystydamas susikurs sau problemų, kurios išlįs ateityje, tačiau rizika, kad taip gali nutikti, neabejotinai išauga. Programoje liko nepaliestos nemalonios temos, kurioms nėra lengvų greitų atsakymų – daugiabučių rajonų problema ir mažėjantis gyventojų skaičius. Šias problemas anksčiau ar vėliau būsime priversti pripažinti ir pradėti su jomis dirbti.
Kaunas, kitaip nei Vilnius, neturi UNESCO statuso, todėl Laikinojoje sostinėje projektus įmanoma vystyti vietas jiems parenkant mažiau argumentuotai ir tikintis, kad su laiku viskas tiesiog išsispręs. Kuris iš Kaune vykstančių projektų yra svarbiausias arba kokia yra pagrindinė ambicija ateinančiai kadencijai, iš rinkimų programos lieka neaišku, tačiau pateiktame planuojamų darbų žemėlapyje akivaizdžiai išsiskiria Nemuno sala su numatomu salos parko sutvarkymu, baseinu, Mokslo salos muziejumi ir M. K. Čiurlionio koncertų sale kitoje upės pusėje. Galima spėti, kad tai turėtų būti prioritetinė miesto vystymo vieta. Pradžia visiems šiems projektams buvo padaryta praėjusioje kadencijoje, todėl jokių radikalių naujovių nesiūloma – tiesiog tęsiami jau pradėti darbai. Tačiau galima neabejoti, kad per ateinančius ketverius metus nebus atsispirta pagundai pokštelti dar vieną kitą projektą.
Programoje siekiama miesto augimo ir miestas tikrai fiziškai augs – kils nauji statiniai. Tik neaišku, kaip bus su gyventojų skaičiumi ir juos galinčia pritraukti gyvenamąja erdve. Programoje siūloma koncentruotis į kultūrinius ir sporto infrastruktūros objektus, užsimenama apie viešbučius, tačiau miestas kol kas nesiūlo plano, kaip sukurti patogų ir prieinamą gyvenamąjį plotą šalia naujai kylančių objektų. Jeigu greitai nebus susirūpinta, kaip pritraukti gyventojus į miesto centrą, kauniečiai ir toliau kelsis į rajoną, ir į naujuosius objektus bus priversti važinėti privačiu transportu. Tokiu atveju tikslingiau M. K. Čiurlionio koncertų rūmus, Mokslo salos muziejų ir baseiną būtų statyti kažkur prie magistralinio kelio.
Klaipėdoje – kova su vietiniais architektais ir mega objektas
Visuomeninio savivaldos rinkimų komiteto „Vytautas Grubliauskas ir komanda“ programa pati skambiausia. Vienas iš svarbiausių mero tikslų bus į savo vietą pastatyti vietinius architektus – vyks tarptautiniai architektūriniai konkursai, „nemaskuojant vietininkiškų architektų interesų po tariamu „Klaipėdos savitumo“ žinojimu“. Kas taip užrūstino miesto merą nežinia, tačiau tai, kad rinkimų programoje yra viešai iškeliamos vidinės Klaipėdos architektūros problemos, yra rimtas ženklas, kad padėtis nėra labai gera. Nors asmeniškai realizuoti nieko Klaipėdoje neteko, tačiau iš kolegų yra tekę girdėti apie tai, kad Klaipėdoje gali dirbti tik klaipėdiečiai, o kitų miestų architektai gali susidurti su papildomais keblumais. Naujoje kadencijoje, matyt, bus stengiamasi pašalinti tokių gandų priežastis.
Kita skambia fraze žadama gerbti istorinį ir architektūrinį paveldą ir ginti jį nuo „menamo jo išsaugojimo, neleidžiančio išvystyti per karą sugriautų ar apleistų senamiesčio erdvių (Vydūno mokyklos teritorija, apleisti Daržų, Didžiojo Vandens g. pastatai, „Baltijos“ kino teatras)“. Akivaizdu, kad meras nori daugiau sklandumo, aiškumo ir, svarbiausia, judesio mieste. Išsprendus biurokratines problemas atsirastų geras pagrindas ateityje miestui sparčiau vystytis.
Neabejotinai ryškiausia ir ambicingiausia frazė kalbant apie naujų objektų kūrimą nuskambėjo kalbant apie Klaipėdos piliavietės ateitį: „sukursime naują, pasaulinio pripažinimo mega objektą, tapsiantį dar vienu miesto identiteto simboliu – pagrindiniu Klaipėdos laisvalaikio, kultūros ir visuotinės traukos centru“. Sunku net ką nors pridėti po tokio pareiškimo apie „mega objektą“, todėl programoje apie naujus projektus daugiau beveik nieko ir nėra. Kukliai užsiminta, kad bus kviečiami privatūs vystytojai gyvendinti architektūros objektus ir projektus prie vandens („Waterfront“, Piliavietė ir „Memelio miestas“). Nei Vilniaus, nei Kauno merai nesišvaistė tokiomis skambiomis frazėmis, todėl bus įdomu stebėti, kaip Klaipėdos meras įgyvendins sau labai aukštai išsikeltą kartelę.
Trys miestai – trys skirtingi metodai
Didieji Lietuvos miestai savo ateitį planuoja skirtingai. Vilnius atsargiai ir strategiškai, Kaunas su daug taškinių, ryškių projektų centre, o Klaipėda planuoja nedaug, bet taip smarkiai, kad tai turėtų sukelti didelį atgarsį. Nei vienas metodas nėra neįmanomas (net Klaipėdai teoriškai įmanoma sukurti „megą objektą“, žinoma, galimybė nedidelė), tačiau visi turi trūkumų, todėl norėtųsi, kad miestai tarpusavyje daugiau bendradarbiautų dalindamiesi gerosiomis patirtimis, nes kiekvienas iš didžiųjų miestų turi skirtingus prioritetus, kuriuos spręs per ateinančius ketverius metus.
Klaipėdai ir Kaunui yra svarbu sekti, ką daugiabučių rajonuose nuveiks Vilnius, Vilniui yra ko pasimokyti iš Kauno, kalbant apie miesto ambicijos ir greito efekto kūrimą. O Vilniui su Kaunu vertėtų stebėti, ką iš rankovės planuoja ištraukti Klaipėda. Įdomiausia, turbūt, bus sekti, kuri iš šių strategijų pasiteisins labiausiai – Vilniaus bandymas bėgti maratoną ar Kauno planas daryti daug mažų sprintų.
