Ją traukia supanti aplinka, gamta, visa, kas gyva, kinta, tačiau kartu ji mėgsta bedaiktes formas, stabilias abstrakčias konstrukcijas, kurias prireikus galėtų keisti, naujai transformuoti, perdėlioti.
Ekspozicija susideda tarsi iš dviejų dalių – figūrinės plastikos (stebinčių gyvūnų figūrų) ir abstarakčių darbų, tarp kurių nėra ryškių skirties ribų. Gal dėl to, kad autorė linkusi apibendrinti formą, panašiai stilizuoti ir figūras, ir daiktus. Jos kuriami sustingę pasyvūs pasaulio stebėtojai – Lietuvos miškų karalius stumbras, kiškiai, lapės, driežai, vištos, avys – monumentalūs, kampuotų formų, su išryškintomis esminėmis detalėms. Tokie pat ir indai – apibendrinti, laiptuoti, stilizuoti, raiškiai transformuoti. Egzotiškus ir mūsų miškų bei naminius gyvūnus Eglė piešė iš natūros, daugiausia Kauno zoologijos sode, vėliau darė atranką iš daugybės eskizų ir lipdė, atmesdama nereikalingas detales, palikdama būdingiausius atpažįstamus bruožus.
Jai įdomu fiksuoti stebinčio gyvūno būseną, primenančią žmogaus stebėtojo poziciją. Menininkė tarsi kviečia mus pabūti nejučia užklupto, išsigandusio ar nelaisvėje gyvenančio gyvūno kailyje. Autorės požiūris atspindi pastaruoju metu pasaulio mene aktualizuojamo „gyvūninio posūkio“, t.y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų.
Iš molio autorė dar renčia namus, kuria savotiškas konstrukcijas, derindama statiškas plokštumas su ekspresyviomis. Ant laiko paveiktų lentų kaskart vis kitaip sudėliotos išlankstytos molinės detalės. Keramikė neslepia susižavėjimo modernistiniais formų deriniais, kurie prieš keliasdešimt metų buvo tikras proveržis pasaulio keramikos mene, leidęs ištrūkti iš funkciškai apibrėžtos srities į visavertės kūrybos erdvę.
Taigi Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės interesų laukas platus, tačiau vientisas. Kūrybinę vienovę lemia ir tai, kad darbai sukurti iš to paties gruboko šamoto, dauguma jų degti malkomis kūrenamoje anagamos krosnyje, paliekančioje specifinius molio lydymosi ir pelenų apnašų pėdsakus. Ilgai trunkantis degimas aukštoje temperatūroje priartina darbus prie natūralių gamtos struktūrų, suteikia jiems pirmapradės archajikos ir sustingusio laiko pojūtį.
Autorei būdingas pagarbus santykis su Lietuvos keramikos tradicija ir senosiomis technologijomis. Ji gilina praktinius įgūdžius redukcinio degimo, juodosios ir raugo keramikos seminaruose, dažnai ieško įkvėpimo gamtoje. Nuo 2004 m. menininkė dalyvauja Botanikos sode Kairėnuose rengiamose žemės ir aplinkos meno pleneruose. Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė įsitikinusi, kad šiuolaikinė keramika seniai peržengusi savo srities ribas. Eglės žodžius patvirtina šiais metais jos kuruota paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“.
Paroda veiks iki liepos 12 dienos.
