Didžiąją dalį savo 1942–2018 m. sukurtų darbų prieš mirtį menininkė padovanojo Lietuvai. Artėjantį rudenį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) organizuojama retrospektyvinė A.Kašubos kūrybos paroda, kurios kuratorė menotyrininkė Elona Lubytė pasakoja ne tik apie tamprias menininkės kurtas architektūrines buveines, bet ir apie tamprų menininkės santykį su gamta bei žmonėmis.
– Būdami kone vienmečiai Jonas Mekas (1922–2019) ir Aleksandra Kašuba (1923–2019) šį pasaulį paliko tais pačiais 2019-aisiais. Vis dėlto, į A.Kašubos išėjimą bent jau Lietuvoje sureaguota santūriau, kur kas mažiau plačiajai auditorijai čia žinoma ir jos kūryba, nors kalbama, kad Niujorko meno scenoje ją gerbė taip pat kaip ir J.Meką. Galų gale, Kašubos pavardė pas mus dažniau siejama su jos vyru skulptoriumi Vytautu Kašuba (1915–1997), kurio paminklą kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje praeina kiekvienas besilankantis Vilniuje. Kaip manote, kas nulėmė, jog A.Kašuba daug kam iki šiol taip ir liko tylia vizioniere?
– Vengiu apibrėžimo išeivija, po Antrojo pasaulinio karo jaunų žmonių pasitraukimą į Vakarus lėmė politinės aplinkybės, tai buvo sąmoningas pasirinkimas. O tuo metu išvykusių menininkų palikimo sugrįžimas į Lietuvą susijęs ir su tuo, kaip su sovietine ir šiandienos Lietuva komunikavo ir komunikuoja patys menininkai, pasklidę ne tik įvairiose šalyse, bet ir labai skirtinguose meno kontekstuose.
Jei kalbėtume apie J.Meką, tai jo kelionės į Lietuvą prasidėjo labai anksti, XX a. 8 deš. Tuo tarpu 1944 m. kartu su vyru iš Lietuvos pasitraukusi ir 1947 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose apsigyvenusi A.Kašuba, mano žiniomis, pirmą kartą į tėvynė sugrįžo 1988 m. rudenį, Sąjūdžiui įsibėgėjus. Tiesa, jos vyras, skulptorius Vytautas Kašuba čia lankėsi jau 1974 m. Tą kartą, 1988-taisiais, A.Kašuba tuometėje Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje skaitė paskaitą apie savo tampriųjų audinių buveines be stačių kampų. Nors menininkė kalbėjo siauram mokyklos mokytojų ir moksleivių ratui, tačiau, pasirodo, įspūdžiai apie tą kartą kai kuriems iš klausiusių neišblėso iki šiol. Tai prisimena tuo metu mokykloje dirbęs menininkas Kęstutis Grigaliūnas.
Svarbu paminėti, kad iki 1986 m., kai Aleksandra sukūrė paskutinį savo darbą viešosiose JAV erdvėse, o 1989 m. Universitetiniame mokslo centre Filadelfijoje surengė savo paskutinę solo parodą „Formuojant ateitį“, ji buvo pasinėrusi į darbus. Menininkė derino taikomuosius ir eksperimentinius kūrybinius ieškojimus, rašymą ir tekstų studijavimą. Visos šios veiklos reikalavo aktyvaus darbo ir įsitraukimo, tad žinomumas Lietuvoje jai nebuvo toks aktualus. Be viso to, ji rūpinosi savo vyro kūrybinio palikimo sklaida.
Manau, kad Kašubos ir Meko žinomumo ar nežinomumo situacijos nereikėtų mitologizuoti, nes sverti ir lyginti įtaigių asmenybių tiesiog neverta. Derėtų pereiti į kitą kalbėjimo apie kultūrą lygmenį, kalbėti apie tam tikrus kokybinius parametrus. Džiaugiuosi, kad apie A.Kašubą kalbame šiandien, o ne XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Matau tame privalumų, o ne trūkumų, mat šiandien kyla nauja susidomėjimo banga XX a. 7–8 deš. Jungtinėse Valstijose populiariu Crafts, Art & Technology (liet. amatų, menų ir technologijų) sąjūdžiu, kuriam priklausė ir Aleksandra.Taigi, šis laike išsitęsęs procesas sudarė galimybių parodyti tam tikras atodangas, ko galbūt nebūtų pavykę padaryti anksčiau.
– Kaip apibūdintumėte A.Kašubos kūrybą menotyriniu požiūriu? Susidaro įspūdis, kad menininkei pavyko ne tik išvystyti unikalų braižą, prisijaukinti įvairias medžiagas, bet ir įgyvendinti nemažai svarbių projektų matomiausiose miestų vietose. Vienas iš jų – rūgštimi graviruota granito siena, 1986 m. įgyvendinta ant Pasaulio prekybos centro fasado Niujorke, o 2001 m. rugsėjo 11-ąją sunaikinta kartu su pastatu per teroro aktą.
– Kūrybiniu požiūriu menininkė buvo labai nuosekli. Žinoma, atvykusi į Ameriką ir 1963 m. apsigyvenusi Niujorke ji ne iš karto įsiliejo į meno sceną, stiprų impulsą tam suteikė 1966 m. surengta jos kurtų juodų mozaikų paroda „One Divided by One“ (liet. „Vienas padalintas iš vieno“) Niujorko „Grippi & Waddell“ galerijoje. Nuo tada erdvė tapo visą jos kūrybą jungiančiu veiksniu. Pradedant nuo to, kaip grakščiai A.Kašuba ją mokėjo formuoti plytų reljefuose, tamprių audinių buveinėse (pvz. projektas „Gyvenamoji aplinka“, 1971–1972 m. įgyvendintas menininkės studijoje 43W90-oji gatvėje, Niujorke), baigiant pačios suprojektuotu, 2001–2005 m. pastatytu Kalvos namu Naujosios Meksikos dykumoje.
Pastariesiems eksperimentams didelės įtakos padarė 1964 m. MoMA muziejuje surengta paroda „Architecture Without Architects“ (liet. „Architektūra be architektų“, kuratorius Bernard Rudofsky). Joje menininkę sudomino architektūros ir gamtos santykis, kompleksiškas jų vystymasis, tai, kaip gamtos buveinės gali tapti sėkmingos architektūros pavyzdžiais. Kartą, apie 1970 m., nuvykusi į taikomosios dailės konferenciją Dubline, A.Kašuba pabėgo iš jos tam, kad aplankytų priešistorinius Airijos monumentus. Tai suteikė impulsą konstruoti erdvines buveines. Sėdint oro uoste ir laukiant skrydžio iš Airijos į Ameriką, jai kilo amorfiškos lenktos erdvės be stačių kampų vizija.
– Esate pasakojusi, jog pirmuosius eksperimentus su tampraus audinio struktūromis menininkė atliko sukarpiusi vyro marškinėlius ir įtempusi juos ant karkaso. Įdomu ir tai, kad nors Lietuvoje mokėsi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute bei Vilniaus dailės akademijoje, A.Kašuba architektūros studijų vis dėlto nėra baigusi. Ar tai reiškia, kad menininkės santykis su šia disciplina vystėsi ne iš utilitaraus, bet idėjinio, eksperimentais pagrįsto požiūrio? Kiek šiuose eksperimentuose menininkė visgi ieškojo praktiškumo?
– Atsiminimų knygoje „Tiksintis vaikas“, kurią menininkė parašė 2001-aisiais, galima justi, kad jau vaikystėje, siūdama sukneles iš spyglių ar vaikščiodama po Ginkūnų dvaro laukus, A.Kašuba formavo erdviškumo pajautą. Taip pat Aleksandra jautriai išgyveno ne tik tėvynės palikimo situaciją, bet ir gyvenimo erdvės bei privatumo stokos patirtis deportuotų asmenų stovykloje Miunchene (1946–1947 m.) Tikėtina, kad saugių gimtų namų praradimas, klajonės po Europą prieš išvykstant į JAV padarė įtakos menininkės kūryboje 1971–2018 m. plėtotai architektūros kaip socialinio instrumento temai. A.Kašuba siekė išsiaiškinti, ar įmanoma harmonizuoti tokias uždaras sistemas kaip įkalinimo įstaigos. Pirmojo projekto šia tema „Global Village“ (liet. „Globalus kaimas“, 1971 m.) modelis šiuo metu eksponuojamas 2019 m. atnaujintoje pastovioje NDG ekspozicijoje.
Visiems menininkės architektūriniams bandymams įtakos turėjo daug aplinkos veiksnių. Pradedant nuo tuo metu populiaraus Richardo Buckminsterio Fullerio kupolo, kuriuo norėta organiškai plėsti ir keisti stačių kampų erdvę, iki kultūrinių ir asmeninių menininkės patirčių. Pavyzdžiui, dinamiškos Niujorko aplinkos, naujų technologijų ir medžiagų, utopinių vizionieriškų idėjų kasdienybėje, tokių kaip italų dizainerio Massimo Vignelli 1972 m. pasiūlytas miesto metro žemėlapis.
– Kiek A.Kašubos tamprių audinių buveinių architektūra tuo metu buvo unikali? Galų gale, kiek iš menininkės projektų pavyko įgyvendinti realybėje?
– Lenkto ir minkšto kampo klausimas architektūroje buvo aktualus ir anksčiau, didelį įspūdį menininkei darė Antonio Gaudi architektūra. Su tampriaisiais audiniais tuo metu A.Kašuba dirbo ne viena, bet jos išskirtinumas buvo susijęs su tuo, jog lygiagrečiai menininkė kūrė ir viešosioms erdvėms skirtus darbus, todėl jos kūryboje galima justi tam tikrą hibridiškumą. Menininkei buvo įdomu eksperimentuoti su medžiagomis ir įtemptų membranų standumu.
Dalį savo tampriųjų buveinių projektų Aleksandra įgyvendino kaip instaliacijas muziejuose, o po vyro mirties, 2001 m. persikėlus gyventi į Naująją Meksiką, kur dykumoje pasistatė jau minėtą gyvenamąjį namą, ten įkūrė ir svečiams skirtą studiją-rezidenciją (Rock Hill House). Joje kūrė grafikė Judith S. Miller, dešimt metų fotografavusi ir piešusi dykumos augalus ir gyvūnus, o iš Lietuvos atvykusi vertėja Violeta Tauragienė vertė Cormac McCarthy romaną „Laukinių arklių pakerėti“, taip pat lankėsi menininkė Emilija Škarnulytė.
– Vieną iš dar 1975 m. A.Kašubos sukurtų modelių taip pat pavyko paversti skulptūrine tampraus audinio ir neono šviesos instaliacija „Spektro užuomina“, kurią 2014-aisiais eksponavote Nacionalinėje dailės galerijoje. Kaip vyko šio projekto įgyvendinimas?
– Prie šio projekto prieita per virtinę atsitiktinumų. Apie A.Kašubos kūrybą sužinojau XX a. 10-ame dešimtmetyje, kai rašiau apžvalginį straipsnį apie lietuvių išeivijos skulptūrą. Tuo metu susipažinau su menininke Elena Urbaityte-Urbaitis, kuri po mirties paliko man įpareigojimų ir piniginį palikimą, leidusį dažniau lankytis JAV. Galima sakyti, kad pirmoji mano 2013 m. kelionė pas Aleksandrą ir įvyko už minėtą palikimą.
Tuo metu Amerikoje gyvenanti kuratorė ir menotyrininkė iš Lietuvos Sandra Skurvida turėjo planų A.Kašubą ir Algirdą Julių Greimą pristatyti Venecijos meno bienalėje, o tai mane paskatino susisiekti su menininke ir pasiūlyti kažką padaryti NDG erdvėse. Nuvykus pas menininkę, ji pateikė pasiūlymą ir iškėlė dvi sąlygas – surasti instaliacijai tinkamą audinį ir atsiųsti jai architektą, kurį galėtų apmokyti šį projektą įgyvendinti, nes be taktilinio ir tiesioginio metodo perdavimo, nuotoliniu būdu šio projekto įgyvendinti nebegalėtume, mat pati menininkė jau nebekeliavo.
Dvi savaites pas ją svečiavęsis NDG architektas Aleksandras Kavaliauskas buvo apmokytas, kaip šios struktūros yra tampomos ir montuojamos. Jam grįžus, suradome siuvėjas Šiauliuose – menininkės gimtajame mieste, kurios pasiuvo instaliacijai reikalingą audinių struktūrą. Galiausiai pakvietėme lankytojus į pasaulinę premjerą – NDG centriniame vestibiulyje įkurtą spalvų, kvapų ir muzikos buveinę, veikiančią kaip užuomina į 7-ąjį dešimtmetį ir hipių judėjimą, norą pabėgti nuo civilizacijos, o kartu laiką, kai plėtojosi pirmieji kompiuteriai, kurių ekrane lūžtančios bangos vaizdas taip pat padarė įtakos Kašubos kūrybai.
– Užsiminėte apie A.J.Greimą. Su juo A.Kašuba susirašinėjo, o jų 1988–1992 m. laikotarpiu rašyti laiškai išleisti kaip savarankiška knyga. Taip pat menininkė buvo pažįstama su daugeliu kitų įtakingų kūrėjų, vienas jų – Jurgis Mačiūnas. Stebina nepaprastai intelektuali A.Kašubos laikysena ne tik jos kūryboje, bet ir anapus jos. Kas tam turėjo įtakos?
– A.Kašuba užaugo intelektualioje Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės ir Jono Fledžinsko šeimoje Ginkūnų dvaro aplinkoje, kurioje buvo sudarytos visos galimybės studijuoti, mokytis kalbų ir tobulėti. Pasakas prieš miegą vaikams guvernantė Frau Jusefi skaitydavo vokiškai, o vasaromis į dvarą atvažiuodavo tėvo verslo partnerių britų vaikai tam, kad Aleksandra kartu su broliais ir seserimis galėtų mokytis anglų kalbos. Visa šeima muzikuodavo. Jos senelė Sofija Bilinskaitė, Vladimiro Zubovo žmona, buvo švietėjiškos epochos Lietuvoje herojė. Zubovai Ginkūnų dvare spaudos draudimo laikais turėjo slaptą lietuvišką mokyklą. Sovietams nacionalizavus Ginkūnų dvarą, šeima persikėlė į Kauną, o Aleksandra gyveno Šiauliuose viena, kur baiginėdama gimnaziją 1941 m. susipažino su A.J.Greimu. Tuo metu jis buvo ką tik po studijų Grenoblyje grįžęs filosofijos mokytojas.
– Dažnai A.Kašuba apibūdinama kaip aplinkos menininkė. Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu aplinkos dizainas, kraštovaizdžio architektūra įgauna naują kvėpavimą, vis dažniau kalbama apie jų svarbą. Kiek menininkės darbo su erdvėmis metodai ir idėjos galėtų pasitarnauti šiandienai?
– Tam, kad kažko pasimokytum, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti savo asmeninį santykį su mus supančia aplinka. Pamačius šiukšlinas pakeles, stovyklavietes ar miškus, gali susidaryti įspūdis, kad lietuviai apskritai nekenčia gamtos. Žmogaus santykis su aplinka, tausojantis ir vertybinis nuoseklumas, jautrumas, atsakingumas reikalingas ne tik kūrėjui, bet ir kiekvienam žmogui.
Čia jau kultūrinės tradicijos klausimai, nes sugyventi su aplinka, tai, visų pirma, galvoti apie aplinkinius. Šiuo atveju, Aleksandros buveinės žymi galvojimą apie utopinį harmoningos aplinkos kūrimą. Griaudama tradicinio pastato koncepciją, A.Kašuba pasiūlė intriguojantį dialogą tarp architektūros ir natūros. Jos projektai įkūnijo laisvas formas, kylančias iš emocijos ir santykio su gamta.
Kita vertus, jos patirtys ir įžvalgos neturėtų būti tapatinamos tik su architektūra. Aplinkos pajautimas, jos tausojimas, jautrumas istorinei praeičiai svarbus ne tik šiai disciplinai. Manau, kad būtent to šiandienos kūrėjai ir galėtų pasimokyti – kaip pakeisti vartotojiškas nuostatas, kaip kurti negalvojant apie lėšų įsisavinimą, viešuosius pirkimus, bet siekiant grįžtamojo ryšio, tvaraus santykio. Juk vieno medžio išgelbėjimas dar nėra ekologija, reikalingas kompleksinis supratimas, kuo tas medis gali būti naudingas.
