Personalinės parodos yra svarbus rodiklis, vertinant menininko karjerą ir jo kūrybos pripažinimą. Deja, minėtos tendencijos pastebimos beveik visame pasaulyje, nors ir ne visad yra išreikštos skaičiais – kaip kad, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Tačiau problema akivaizdi, o skirtingos meno institucijos imasi skirtingų taktikų, siekiant mažinti prarają tarp lyčių atstovavimo šiuolaikiniame mene.
Suprasti akimirksniu
- Londone moterims menininkėms 2014–2015 m. skirta 25 proc. personalinių parodų prestižinėse galerijose
- JAV 2007–2013 m. moterims skirta 27 proc. personalinių parodų
- Pasaulinės institucijos įveda proporcingo lyčių atstovavimo programas, skiria premijas, atsigręžia į baltąsias meno istorijos dėmes
- Iš meno lauko moterys dingsta dėl institucinių ir edukacinių problemų, įsigalėjusio tradicinio moters vaidmens visuomenėje
Kova su nelygybe – nuo kvotų iki premijų
Naujoji „Tate Modern“ muziejaus direktorė Frances Morris teigia, jog yra pasiryžusi užtikrinti geresnį moterų menininkių atstovavimą: „Esame įsipareigoję atskleisti tikrąją meno istoriją ir anksčiau nepastebėtą moterų indėlį“, – tikino F.Morris.
Jos žodžiai virsta darbais – šiuo metu „Tate Modern” vyksta palestinietės videomenininkės bei instaliacijų kūrėjos Monos Hatoum personalinė paroda, jau liepą muziejaus lankytojai galės susipažinti ir su amerikiečių modernistės Georgios O’Keeffe kūryba.
Los Andželo Modernaus meno muziejaus vyriausioji parodų kuratorė Helen Molesworth interviu „The Art Newspaper“ teigė, jog vienintelis būdas įgalinti įvairovę yra ją įgyvendinti, o tai reiškia būtinybę imtis kontroversiškų sprendimų – t.y. atsisakyti dalies pripažinimą pelniusių vyrų menininkų solo parodų.
„Daug muziejų vis dar laikosi įsipareigojimo pristatyti geriausius, kokybiškiausius, genialiausius. Nesakau, kad nesutinku su šiomis vertybėmis. Bet manau, kad jos buvo sukurtos prieš kelis šimtus metų tam, kad tarnautų baltiesiems vyrams“, – teigia H.Molesworth, pabrėždama, jog kuratoriai turėtų ryžtis pristatyti ne jau pripažintas vertybes, o ieškoti naujų moterų ir kitų rasių atstovų kūrybinių proveržių.
H.Molesworth pabrėžia, jog kuratoriai turėtų ryžtis pristatyti ne jau pripažintas vertybes, o ieškoti naujų moterų ir kitų rasių atstovų kūrybinių proveržių.
Stokholmo „Moderna Museet“ įgyvendina lygaus lyčių atstovavimo meno institucijose programą, kurioje 50 proc. ekspozicijų yra skiriama moterų kūrybos pristatymui. Viena institucijos direktorių Ann-Sofi Noring (ji vadovauja drauge su Danieliu Birnbaumu) interviu „Moderna Museet“ interneto svetainėje teigia, jog vyrų dominavimo paženklinta meno istorija, rodos, reikalautų, jog šiuolaikiniame mene užtikrintume lyčių lygybę, tačiau, pasak jos, kol kas joks kitas didelis muziejus tokios taktikos nesiima.
Svarbiu veiksniu skatinant moterų kūrybos sklaidą tampa ir specialūs fondai bei moterims menininkėms skirti konkursai. Vienas tokių pavyzdžių – Elisabeth Murdoch paskelbtas konkursas, skirtas ne debiutuojančioms, o karjeros pusiaukelę pasiekusioms moterims menininkėms, kurio prizinis fondas – 100 000 svarų.
Tendencijos Lietuvoje
Šiuolaikinio meno centro atstovė spaudai ir ekskursijų kuratorė Renata Dubinskaitė teigia, jog problemos, kurias atskleidė „The Freelands Foundation“ tyrimas, yra pastebimos ir Lietuvoje, taip pat ir Šiuolaikinio meno centre.
Tam pritaria ir meno bei edukacijos centro „Rupert“ direktorė Justė Jonutytė, neseniai patekusi į portalo „Artsy“ sudarytą 20-ies įtakingiausių jaunųjų Europos meno kuratorių sąrašą. J.Jonutytė teigia, jog nors didžiųjų meno centrų personalinių parodų programose Lietuvoje vis dažniau galima išvysti moterų pavardžių, vis dėlto tendencija didžiąją dalį personalinių parodų skirti vyrams išlieka ir toliau.
„Jei peržvelgsime vien pastarųjų dvejų metų pagrindinių ekspozicijų erdvių Vilniuje programas (Nacionalinę dailės galeriją, Šiuolaikinio meno centrą, „Vartų“ galeriją), pamatysime, kad plačiajai publikai buvo pristatomi tokie menininkai kaip Šarūnas Sauka, Artūras Raila, Algimantas Kunčius, Mindaugas Navakas, Juozas Laivys, Erwinas Wurmas, Žilvinas Landzbergas, Liudvikas Buklys, Andrius Zakarauskas, Deimantas Narkevičius ir kt. Solo parodose eksponuojamų moterų darbų galėjome išvysti daug mažiau – Eglę Budvytytę, Emiliją Škarnulytę, Jurgą Barilaitę, Aleksandrą Kašubą, Kazimierą Zimblytę ir vos keletą kitų“, – sakė J.Jonutytė.
Kodėl moterys dingsta iš meno lauko?
J.Jonutytė teigia, jog priežasčių, kodėl moterys menininkės pastebimos mažiau, yra daug – žvelgiant į istoriją, daugybė talentingų moterų menininkių kurdamos šeimą savo karjerą turėjo sustabdyti. Meno istorijoje išliko daugiau įsimintinų, ilgą karjerą turėjusių menininkų vyrų pavardžių, kurių darbus atrinkti retrospektyvoms, anot J.Jonutytės, tiesiog paprasčiau.
Meno istorijoje išliko daugiau įsimintinų, ilgą karjerą turėjusių menininkų vyrų pavardžių, kurių darbus atrinkti retrospektyvoms, anot J.Jonutytės, tiesiog paprasčiau.
Istorija kartojasi ir šiais laikais – R.Dubinskaitė teigia, jog Vilniaus dailės akademijoje dažniausiai studijuoja daugiau merginų, o ne vaikinų, tad kyla klausimas, kodėl tik mažas procentas moterų padaro karjerą, kurios simboliniu rodikliu galime laikyti solo parodas prestižinėse institucijose. „Prisimindama savo kartos menininkes, studijavusias akademijoje panašiu metu kaip ir aš dailėtyrą, turiu konstatuoti, kad nors jos aktyviai reiškėsi meno scenoje iškart po studijų, ilgainiui didesnė dalis jų atsitraukė“, – pasakojo R.Dubinskaitė.
R.Dubinskaitė pabrėžė nemananti, jog mažesnis moterų menininkių personalinių parodų skaičius susijęs su pačių meno institucijų netolygiu požiūriu į vyrų ir moterų kūrybą.
Pasak jos, dauguma meno studijas baigusių moterų dirba meno mokytojomis, dėstytojomis, tačiau neinvestuoja į savo pačių kūrybą tiek laiko ir energijos, kaip tos pačios kartos vyrai. „Manau, kad priežastys glūdi tame, kaip pasiskirstoma vaidmenimis šeimose, kadangi dauguma moterų menininkių sukuria šeimas ir tampa motinomis. Kad menininkė galėtų aktyviai kurti, ji turi turėti didžiulį savo gyvenimo partnerio palaikymą ir pasiryžimą tolygiai dalintis pareigomis“, – sakė R.Dubinskaitė, kuri pabrėžė nemananti, jog mažesnis moterų menininkių personalinių parodų skaičius susijęs su pačių meno institucijų netolygiu požiūriu į vyrų ir moterų kūrybą.
R.Dubinskaitė tikina, jog meno parodų kuratoriams, išsilavinusiems žmonėms ir savo srities profesionalams, feminizmo iškovotos vertybės yra nekvestionuojamos, tačiau vertinant pateiktus projektus, pirmiausia vertinamos meninės idėjos, tad nors ir stengiamasi atsižvelgti į proporcingą moterų ir vyrų atstovavimą, vyrų menininkų projektų pasiūla paprasčiausiai yra žymiai didesnė.
„Manau, kad mažesnis moterų menininkių aktyvumas yra problema, bet su ja reikia kovoti pirmiausia keičiant požiūrį į tradicinius moters vaidmenis visuomenėje. Tai ilgas ir daugybę sričių apimantis procesas,“ – teigė R.Dubinskaitė.
J.Jonutytė atkreipė dėmesį, jog jaunos menininkės tebėra edukuojamos vien vyrų ir neturi pavyzdžių, kaip meninę karjerą vysto kitos moterys.
Kiek kitokios nuomonės laikosi J.Jonutytė, išryškinanti meno institucijų vaidmenį: „Didelis darbas tenka muziejų, meno centrų, galerijų direktoriams ir kuratoriams, siekiantiems atrasti istorijos nepastebėtų, iš dabartinės perspektyvos įdomių moterų kūrėjų. Taip pat svarbi ir edukacija – jei pažvelgtume į vieną progresyviausių – Skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje – šalia daug puikių dėstančių menininkų nerastume nė vienos moteriškos pavardės“, – teigė J.Jonutytė, atkreipdama dėmesį, jog jaunos menininkės tebėra edukuojamos vien vyrų ir neturi pavyzdžių, kaip meninę karjerą vysto kitos moterys.
J.Jonutytė tikina, jog norint pakeisti susidariusią situaciją, meno kuratoriai turėtų dėti daugiau pastangų: „Rupert“ meno ir edukacijos centre solo parodų programoje sąmoningai apie tris ketvirtadalius ekspozicijų skiriame moterims menininkėms, kad vilniečiai galėtų išvysti daugiau talentingų šiuolaikinių kūrėjų ir susipažinti su jų kūryba“, – pasakojo J.Jonutytė.
