Vaikštant po Buvusios areštinės kameras, veriasi sovietinę tikrovę liudijantys reliktai, per kuriuos parodos kuratoriai – menotyrininkas Ernestas Parulskis, istorikai Valdemaras Klumbys ir Aurimas Švedas, literatūrologė Dalia Satkauskytė – kalba apie to laikotarpio ekonomiką ir darbą, uždarbį ir nepriteklių, stygių ir madą, istorijos virsmą propaganda, melą bei valingą užmarštį.
-
20 metų Vokietijoje gyvenantis menininkas E.Racevičius: „Buvau niekuo, teko susikurti save iš naujo“
-
Lietuvai savo kūrybą dovanojantis Samuelis Bakas – apie Putino gentį, Izraelio kaltę ir emocinį ryšį su Vilniumi
-
Išskirtiniame 15min projekte – 150-oji fotoistorija: kokius pasakojimus atskleidžia fotografijos?
Pasak E.Parulskio, šioje parodoje pasakojama apie „gyvenimą normoje, kurioje normalūs žmonės turėjo savo taktikas bei strategijas, kaip tą „buvimą normoje“ – o tai faktiškai yra spąstai – paversti normalumu“. Blatas ir kombinavimai, nelegali prekyba ir kontrabanda, girtuoklystė ir erotika, turizmas ir eilės parduotuvėse – visa tai neatsiejama sovietmečio gyvenimo dalis, kurioje vienokia ar kitokia forma gyveno daugelis.
Tad kaip nutiko, kad tuomet visuotinai priimtina ir toleruojama norma tapo tai, kas šiandien neretai kelia juoką, pasibaisėjimą, o kartu ir nostalgiją? Ar homo sovieticus išties virto praeitimi, o gal dalis jo įpročių tebegyvuoja ir šiandien? Apie tai ir pasikalbėjome su dviem šios parodos kuratoriais E.Parulskiu bei V.Klumbiu.
– Pastaruoju laikotarpiu dėmesio sovietmečio praeičiai tartum netrūksta – istorikai ir tyrėjai gan ryžtingai atsigręžia į šį laiką ir bando jį narplioti bei apmąstyti iš pačių įvairiausių perspektyvų. Viena iš tendencijų – tai pamatyti sovietmetį kaip vieną iš įprastų modernios epochos etapų. Tam tikra prasme jį net normalizuoti: žmonės ir tada gyveno, mylėjo, dirbo. Tačiau šios parodos pavadinimu tartum atkreipiate dėmesį į tai, kad šis „normalumas“ – labai sąlyginis, o į jį būtina žiūrėti su atsargumu. Tad kokia buvo pati šios parodos koncepcija?
Ernestas Parulskis: Kiekvienas iš parodos kuratorių, o mūsų yra keturi, turėjom ne tik bendrą koncepciją, bet ir subjektyvų požiūrį. Išties pastaruoju metu sovietmečio laikotarpiui skirtų parodų yra nemažai. Mes jas visas matėme, todėl saviškę parodą norėjome padaryti kitokią. Esminis atspirties taškas čia yra tai, kad sovietmečio normalumą siekėme parodyti ne iš paradinės pusės.
Tarkime, Tuskulėnų dvaro rūmuose Vilniuje veikia paroda „Homo sovieticus“, kurią įvardyčiau kaip akademinę. Būtent todėl joje pradingsta kasdienybės pojūtis. Nepaisant to, abi šios parodos siekia perteikti panašią žinią.
Juk kai tyrėjai publikai rodo sovietmečiu sukurtus dizaino gaminius – tai reikia traktuoti kaip paradinę istorijos pusę, mat žiūrint į to meto realybę, nors vienas kitas gaminys išties egzistavo, tačiau tai nebuvo tokiu mastu, kaip anuomet bandyta vaizduoti. Tad mes ir siekiame parodoje maksimaliai priartėti prie paties gyvenimo, o ne jo įvaizdžio.
Ištraukta iš konteksto šiandien tai kai kam vis dar kelia nostalgiją. Tad noras buvo tą realybę parodyti tokią, kokia ji buvo, ir tą nostalgijos kranelį užsukti.
Septintojo dešimtmečio pradžioje išties ėmė augti modernizacija ir tuo metu sukurta įvairių daikčiukų, tarkime, vakarinio Vilniaus atvirukai, estradinės muzikos klipai. Tačiau ištraukta iš konteksto šiandien tai kai kam vis dar kelia nostalgiją. Tad noras buvo tą realybę parodyti tokią, kokia ji buvo ir tą nostalgijos kranelį užsukti.
Štai kodėl parodoje mes pasakojame apie gyvenimą normoje, kurioje normalūs žmonės turėjo savo taktikas bei strategijas, kaip tą „buvimą normoje“ – o tai faktiškai yra spąstai – paversti normalumu.
Tačiau svarbu suprasti, kad tai nebuvo normalus gyvenimas. Ir jei mums pavyko tai parodyti, tuomet paroda yra sėkminga. O jei vis dėlto nepavyko padaryti, tuomet tai yra tiesiog įdomi paroda.
Valdemaras Klumbys: Šios parodos koncepciją koregavo ir karas Ukrainoje. Dabartinės aplinkybės nulėmė būtinybę parodyti, kas realybėje yra ta nostalgija, kurią dalis visuomenės dar jaučia sovietmečiui.
Nors parodoje galima išvysti ir KGB veiklos pavyzdžių, ideologijos sistemą, tačiau mūsų aptariamu laikotarpiu savo kasdienybėje paprasti žmonės su tuo mažai susidurdavo. Žinoma, nepaisant to, ideologiniai pasakojimai niekur nedingo, o buvo tartum nuolatinis šio laikotarpio fonas.
Ernestas Parulskis: Tačiau parodoje yra kambarys „Akis“, kuriame galima išvysti dešimt vaizdo medžiagų, susijusių su skirtingomis KGB veiklomis. Tai labai gerai parodo buvimą mano minėtoje normoje: kol esi toje normoje-spąstuose, saugumas tavimi nesidomi. Tačiau užtenka žengti mikroskopinį žingsnį į šoną ir žmogus kaipmat atsiduria KGB akiratyje. Tad kaip galima ilgėtis šitokio gyvenimo normų?
– Kodėl parodos chronologijai paėmėte 1965–1993 metų laikotarpį, tartum sovietmečiui priskirdami net ir trejus nepriklausomos valstybės metus?
Ernestas Parulskis: Čia yra kelios simbolinės datos. 1965 metais žuvo paskutinis partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, o į valdžią atėjo Leonidas Brežnevas. Būtent šiuo laikotarpiu susiformavo karta, kurios visas gyvenimas buvo paženklintas sovietmečio. Jiems labiausiai tie spąstai ir užsidarė. Juk aktyvus ginkluotas pasipriešinimas jau buvo pasibaigęs, tad visuomenė suprato, kad ši sistema įsitvirtino ilgam ir reikia prie jos prisitaikyti.
Būtent šiuo laikotarpiu susiformavo karta, kurios visas gyvenimas buvo paženklintas sovietmečio. Jiems labiausiai tie spąstai ir užsidarė.
Tuo tarpu 1993 metus pasirinkome todėl, kad išėjimas iš spąstų visuomet yra skausmingas ir negali praeiti be pasekmių. Iš esmės juk galutinę datą galėjome parašyti ir 2023 metus, mat pats naujausias parodos eksponatas yra vos prieš kelias dienas į parodą atkeliavęs iš žydiško antkapio padarytas Tauro kalno laiptų fragmentas.
Vis dėlto galutine data pasirinkome 1993 metus taip pat dėl labai aiškios simbolikos – būtent tada Rusijos, kurią drąsiai galima vadinti sovietine, kariuomenė galiausiai išėjo iš Lietuvos žemės, o mūsų šalyje buvo įvestas litas.
Valdemaras Klumbys: Tai, žinoma, labiau simboliniai atspirties taškai, nes, nori nenori, sovietmetis negalėjo taip greitai pasibaigti vos tik paskelbus nepriklausomybę ar iškėlus trispalvę. Žmonių įgūdžiai, įpročiai, mąstymas, pasaulio matymas, strategijos niekur nepradingo ir taip greitai nepasikeitė. O jų apraiškų galima aptikti ir šiandien.
– Palietėte labai įdomią temą – išgyvenimo strategijos sovietmečiu. Ar tai visada buvo susiję su prisitaikymu, o gal, priešingai, tai galima būtų įvardyti kaip tam tikros formos rezistenciją?
Ernestas Parulskis: Mūsų herojus yra normalus žmogus, o parodoje vengėme bet kokių kraštutinumų ir nukrypimų nuo normos.
Štai kodėl čia nekalbame apie nomenklatūrą nei disidentus – visa tai yra „nukrypimas“ nuo normos. Taip pat neliečiamas kūrybinis sektorius – nei nomenklatūrinis, nei bohemiškasis. Nuošaly paliekame ir bet kokią alternatyvą. Tad mūsų dėmesys – tai, kas sovietmečiu prieinama visiems ir laikoma normaliu gyvenimu.
Mūsų herojus yra normalus žmogus, arba, kitaip tariant, „mažasis žmogus“. Parodoje vengėme bet kokių kraštutinumų nuo normos.
Simboline metafora mums tapo ir šiuo metu MO muziejuje vykstanti paroda, skirta Ričardo Gavelio romanui „Vilnius pokeris“. Parodos „Spąstai su centriniu šildymu“ herojus jokiomis aplinkybėmis negalėtų patekti į „Vilniaus pokerį“ – jam ten tiesiog ne vieta. Galima sakyti, kad ši paroda yra antitezė „Vilniaus pokerio“ būsenoms.
Kalbant apie išgyvenimo strategijas reikia suprasti, kad tikrai nebuvo taip, kad 1965 metais daugiabučio virtuvėje sėdėdama šeimyna vieną dieną ėmė tartis, kokia strategija nuo šiol reikės vadovautis, norint išgyventi šioje sistemoje. Taip gali atrodyti tik iš mūsų arogancinės viską žinančiųjų dabarties pozicijos. Be abejo, anuomet tai buvo labai natūralus procesas ir žmonių pasirinkimai.
Valdemaras Klumbys: Esminis dalykas yra tai, ką pati visuomenė, o ne ideologinė sistema, valstybės aparatas laiko norma. Tarkime, kombinuoti dalykus ir juos perpardavinėti – norma, nešti iš darbo – norma, prekiauti iš po prekystalio – norma, pirkti iš kažkur nelegaliai atvežtus džinsus – norma, blatai – norma, gerti darbo metu – norma.
Visi šie ritualai tuometinėje spaudoje sulaukė nuolatinės kritikos, pajuokų karikatūrose ir net tam tikrų bausmių, tačiau tai vis tiek išliko norma, mat pati visuomenė tai toleravo ir skatino.
Kombinuoti dalykus ir juos perpardavinėti – norma, nešti iš darbo – norma, prekiauti iš po prekystalio – norma, pirkti iš kažkur nelegaliai atvežtus džinsus – norma, blatai – norma, gerti darbo metu – norma.
Žinoma, labai svarbu suprasti, kad „norma“ – tai nebūtinai yra gerai, tačiau laikoma normalumu. Net ir tai, kas visuotinai yra smerkiama, tarkime, ekonominiai nusikaltimai, kai kuriais atvejais taip pat laikyti normaliu veiksmu
Ernestas Parulskis: Perskaitęs LTSR baudžiamąjį kodeksą pamačiau, kad, tarkime, už pornografijos laikymą žmonės nebuvo baudžiami. Bausmės galėjo sulaukti tik tokią produkciją platinę ar ją darę asmenys. Vadinasi, jei turguje, traukinyje ar kieme nusipirkai pornografinių kortų, vadinasi, esi normoje. Bet jei pardavinėji tokią produkciją – jau pažeidi normą.
Valdemaras Klumbys: Septintojo dešimtmečio antroje pusėje gyvavo net tokios „erotinės lenktynės“ – kas daugiau žurnaluose išspausdins aktų nuotraukų ar atviresnių lengvosios erotikos žanro fotografijų.
Daugelis iki šiol žino, kad pirmasis aktas buvo paskelbtas žurnale „Nemunas“. Tačiau išties „Jaunimo gretos“ tai padarė porą mėnesių anksčiau. Vėliau „Šluotoje“ buvo nupiešta merginos su labai trumpu sijonėliu keliančios žurnalų krūvą karikatūra, po kuria užrašas: „Kelia tiražą“. Tai tik liudija, kad anuomet, kaip ir dabar, leidiniai bandė didinti savo skaitomumą išnaudodami skaitytojų poreikius – skelbti tai, ko jie nori, kuo domisi, kas juos masina. Vadinasi, net oficialiai sovietmečiu leisti žurnalai atsižvelgė į tokią normą.
Šis atvejis kaip tik ir parodo leidėjų išgyvenimo strategijas. Žinant, kad aktai galėtų didinti skaitomumą, tačiau kartu ir pažeistų normas, leidėjai šalia pirmojo akto fotografijos „Jaunimo gretų“ žurnale publikuoja straipsnį, kuriame pradedant nuo Graikijos laikų pasakojama aktų istorija. O viskas užbaigiama jauno menininko Liudviko Ruiko padaryta akto nuotrauka. Šitokiu būdu nenorma yra normalizuojama ir nukenksminama.
– Ar čia galima kalbėti apie tam tikrą skilusią žmogaus sąmonę, kurios esminė strategija ir buvo daryti kitaip, nei viešai deklaruojama?
Valdemaras Klumbys: Istorijos tyrėjai kalba apie tai, kad homo sovieticus buvo įprasta viena galvoti, kita sakyti, trečia daryti, o ketvirta – kaip jau išeina... Tačiau tai labiau tinka kalbant apie inteligentiją. Tuo tarpu normalus žmogus apie tai mąstė mažiau ir darė tai, kas buvo visuotinai priimta. Ką jis matė akivaizdžiausiai – tai kombinavimas iš darbo, kitaip sakant, vagystės. Nenormalu buvo nevogti ir kvailiais laikyti tie, kas to nedarė.
Nenormalu buvo nevogti ir kvailiais laikyti tie, kas to nedarė.
Ernestas Parulskis: Ir ši norma yra patvirtinama karikatūrose, sienlaikraščiuose ar net išlikusiuose tardymo protokoluose bei vaizdo medžiagoje. Čia visais įmanomais būdais vengiama žodžio „vagystė“, vietoj to ieškant švelnesnių atitikmenų, pavyzdžiui, „nešti“, „imti“, „kombinuoti“, „savintis“.
Iš esmės vagyste vadinama tik vogimas iš privataus asmens, bet ne valstybės. Tad nevadinant vagių vagimis, būdavo tartum įnorminama šitokia veikla. Tiesa, tai nereiškia, kad už tai nebūdavo baudžiama įstatymais.
Valdemaras Klumbys: Egzistuoja net tokia hipotezė, kad kombinavimas buvo savotiško sandorio su visuomene dalis ir priimtas vertinti kaip tiesiog papildomas uždarbis. Dabar žmonės ieško darbo atsižvelgdami į tai, kur galės daugiau uždirbti. Tuo tarpu sovietmečiu galiojo nuostata, kad svarbu vertinti ir tai, kas bus šalia algos: ar greitai gausi butą arba paskyrą mašinai. Arba ką vertingo galima išsinešti.
Kadangi atlyginimų sistema buvo labai nelanksti, gamyklų vadovai, siekdami pritraukti geresnių specialistų, pro pirštus žiūrėdavo į vagystes darbe.
– Iš šio jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad paprasto žmogaus santykis su pačia valstybe buvo gerokai iškreiptas. Tai yra valstybė yra kažkas kitas, svetimas, tuomet ir vagiama ne iš savęs, ne savų, o kitų, gal net priešų?
Valdemaras Klumbys: Tai galima traktuoti ir kaip išsipildžiusį komunizmą... Juk šitiek dešimtmečių kalbėta, kad šalis žengia į komunizmą, kur visa nuosavybė bus bendra, nebus pinigų, o dirbantis žmogus gaus tai, ko jam reikia. Tad, situaciją gerokai šaržuojant, žmogus tiesiog pasiima tai, kas, jo manymu, jam ir priklauso. Juk viskas mūsų – liaudies, vadinasi – ir mano.
Paklausiausios profesijos ir didžiausi konkursai būdavo į prekybą – čia žmonės stodavo su raudonais diplomais.
Bet tai nėra santykis su valstybe, o labiau su visuomeniniu turtu. Nors pagal ideologiją ir moralę, sovietinis žmogus turėjo visa tai priimti kaip bendrą gėrį, tačiau jis pats ima kurti savo sampratą. Ir jei jis jaučia trūkumą, tuomet eina ir pasiima, kas, jo manymu, jam ir priklauso. Todėl šiandien neturėtų stebinti sovietinė karikatūra: žmogus ant nugaros sunkiai neša cemento maišą ir sako – „Lengviau buvo dirbti laikrodžių fabrike“. Kodėl? Nes juk lengviau buvo išnešti.
Neatsitiktinai sovietmečiu gero darbo samprata priklausė arba nuo to, ką galėsi išsinešti, arba nuo kyšių. Tad paklausiausios profesijos ir didžiausi konkursai būdavo į prekybą – čia žmonės stodavo su raudonais diplomais. Taip pat medicina ir teisė – žmonės žinojo, kad jiems arba atneš, arba jie pasiims patys.
– Dėliodami šios parodos akcentus, gilindamiesi į sovietmečio kasdienybę, ar patys nesusidūrėte su tam tikrais sentimentais. Juk kai kalbame apie praeitį, kiekvienas asmeniškai turi ir savo asmeninį santykį su tuo, nes tai ir jų jaunystės, vaikystės metas, kuris, įprastai, siejamas su laimingiausiomis žmogaus gyvenimo dienomis. Ar vis dėlto yra skirtis tarp asmeninės istorijos ir tos santvarkos gyvenimo?
Ernestas Parulskis: Šio pokalbio kontekste pats galėčiau būti vienu iš parodos eksponatų. Tačiau atmetus subjektyvią nostalgiją, kuri susijusi su jausmais ir asmeninėmis patirtimis, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo labai blogas laikas. Nemalonu prisiminti to meto gyvenimo tikrovę, susijusią su išoriniais veiksmais, tarkime, marširavimais, armijos baime, nesibaigiančiais susirinkimais ir baime, kad darbe tave gali įpareigoti padaryti kokį nors idiotizmą, o jei nepadarysi – iškvies ir bars. Pripažinkime, visa tai yra klaikiai nemalonu.
Arba štai asmeninė istorija iš 1982 metų. Tuomet mano mama darbovietėje gavo pakvietimą į Centrinę universalinę parduotuvę. Jautėme beveik euforiją, nes tikėjomės ką nors gauti – manęs kaip tik laukė išleistuvės mokykloje, tad naujas drabužis būtų nepamaišęs. Jaučiau pakylėjimą ir viltį, kad gausime taip išsvajotų daiktų. Atėjęs pamačiau prie stiklų prigludusią niūrią minią žmonių, o parduotuvės durims atsivėrus visi kažkur strimgalviais ėmė bėgti. Žinoma, sportinis azartas gauti – intrigavo ir mes tikrai kažką gavome. Nepaisant to, tai buvo baisiai nemaloni patirtis, kurios ilgėtis tikrai negalima.
Valdemaras Klumbys: Man taip pat šis laikas su nostalgija niekaip nesisieja. Gal todėl, kad buvau tiesiog per mažas. Tačiau kai per televiziją transliuotą Sąjūdžio mitingą pirmą kartą išgirdau apie sovietų vykdytas tremtis, trenkiau iki tol nešiotą spaliuko ženkliuką. Beje, reikia pripažinti, kad pirmose klasėse girdėtos pasakos apie Leniną išties kėlė susižavėjimą.
Ernestas Parulskis: Taip. Ir aš atsimenu istoriją, kaip į knygą įsikniaubęs mažasis Leninas net nepastebėjo valgantis supuvusį kiaušinį. Man, tuomet pirmokui, tai irgi darė didžiulį įspūdį.
Valdemaras Klumbys: Beje, panašių pasakojimų yra ir apie Amerikos prezidentą Washingtoną. Jis irgi, kaip Leninas, gynėsi nuo žąsų. Tai tiesiog chrestomatiniai pasakojimai, per kuriuos vaikams bandoma diegti moralines normas. Žinoma, tai mažam vaikui yra paveiku, nes herojus elgiasi kitaip, nei įprasta. Tad visiškai normalu, kad šis įspūdis įsirašė daugelio atmintyse. Bet tai tikrai niekaip nepavadinsi nostalgija.
Prisimenu ir didžiulę gėdą, kai man, vaikui, mama davė nunešti kyšį – saldainių dėžę, mat pati to padaryti nedrįso. Man, introvertui, tai buvo siaubingas išbandymas, visiška klaikuma. Pamenu, kaip tuos saldainius įnešiau į kažkokį kabinetą visas raudonas iš gėdos, vos ne verkdamas, o, galiausiai, jų net nepaėmė... Klaiku.
Žinoma, šiandien, man, kaip istorikui, labai sunku atskirti save nuo buvusio ir dabartinio, kuris sovietmetį tyrinėja kaip tam tikrą objektą. Esu skaitęs ir daręs krūvas tyrimų, todėl šį laiką matau jau ir iš vieno, ir kito kampo, ir net priešingų perspektyvų. Tad jei nostalgijos apraiškų dar ir galėčiau rasti, tai jos, neabejotinai, būtų nusėtos mokslinių tyrimų dulkėmis.
– Kaip jūs nusakytumėte, kada tas sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi. O gal mes vis dar gyvename veikiami jo efekto? Galiausiai, kiek mumyse šiandien yra likę homo sovieticus?
Ernestas Parulskis: Mokslinio tyrimo metu, nano molekulių tikslumu, gal ir galima būtų tiksliai ištirti ir pasakyt, kas šiandien mumyse yra atėję iš sovietmečio, o kas iš kultūros ar natūralių būsenų, egzistuojančių visame pasaulyje.
Kai kurie sovietmečiu susiformavę žmonių įpročiai tebegyvuoja ir šiandien.
Tačiau, mano supratimu, gerai apsižvalgę, tų ženklų ir šiandien nesunkiai dar galėtume rasti. Tarkime, parodoje yra kambarys, pavadintas „Mumijo“. Čia yra pasakojimai, susiję su ezoterika bei astrologija, o šalia pristatomas ir toks reiškinys kaip domėjimasis alternatyvia Rytų medicina.
Būtent ją parodoje ir iliustruoja geriamas vaistas „Mumijo“, pagamintas iš šikšnosparnių mėšlo. Anot skelbimų, jis gydo nuo visko. Ir kaip sovietmečiu jis buvo perkamas turguje iš po prekystalio, lygiai taip pat ir šiandien jis tebeturi paklausą ir yra gaminamas tiek Rusijos, tiek ir mūsų, žodžiu, buvusios Sovietų Sąjungos, rinkai. Tai reiškia, kad kai kurie sovietmečiu susiformavę žmonių įpročiai tebegyvuoja ir šiandien.
Valdemaras Klumbys: Mano supratimu ryškiausias iš sovietmečio paveldėtas reliktas – tai mūsų santykiai su valstybe ir principinis nepasitikėjimas ja. Žinoma, jaunimas to turi gerokai mažiau. Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms po „valdžios“ sąvoka telpa visas blogis ir jiems iki šiol tai yra „jie“, o ne „mes“. Visas valstybės aparatas tebėra kažkas priešiško, antžmogiško ir tai lemia ne mitingai, politinės nuostatos, bet kasdienė nuostata, kurią pavadinčiau „giluminiu anarchizmu“.
Nors tarpukariu taip pat egzistavo nepasitenkinimas Smetonos vykdoma politika, tačiau žmonės sugebėjo atskirti valstybę nuo prezidento. Tuo tarpu sovietmetis įrėžė principinio nepasitikėjimo valdžia mąstymą, iš kurio iki šiol daliai žmonių labai sunku išeiti.
Sovietmetis savaime dar nėra joks prakeiksmas, kaip kartais bando įteigti tie, kurie dėl visų dabarties mūsų blogybių kaltina šią praeitį.
Tačiau šioje parodoje galime pamatyti ir dar vieną svarbų aspektą: 1990-aisiais mes buvome tame pačiame atskaitos taške, kaip ir dabartinė Rusija. Praėjus trims dešimtmečiams tarp mūsų yra didžiulis skirtumas. Ir tai akivaizdus įrodymas to, kad sovietmetis savaime dar nėra joks prakeiksmas, kaip kartais bando įteigti tie, kurie dėl visų dabarties mūsų blogybių kaltina šią praeitį.
Svarbu suprasti, kad tai – mūsų paveldas, tačiau jis nėra savaiminis blogis, mus pasmerkiantis pragaištingai dabarčiai ir ateičiai. Nieko panašaus. Tai matyčiau kaip iššūkį, iš kurio galima išaugti į kažką visai kito. Ir mūsų pavyzdys tai akivaizdžiai šiandien ir liudija.
