V.Augustinas, kažkam pažįstamas kaip grupių „Saulės laikrodis“ ar „Antis“ narys, o šiandien – dažnai atliekamos chorinės muzikos autorius, Kauno publiką sukvies į koncertą-maldą. Muzikinė kūrinio faktūra bus atausta šokiu, žodžiu ir šviesa.
– Iškilmingos mišios, kurias sukūrėte, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Sakykite, ar ši dedikacija darė įtaką kūrinio formai ir struktūrai?
– Į mane kreipėsi VšĮ „Pax et Bonum“ atstovai su prašymu sukurti mišias šiai neeilinei progai. Tačiau mišios yra abstraktus darbas, sukurtas su tam tikra intencija. Forma juk gali būti kokia nori – mišios yra mišios. Rasime šimtus pavyzdžių Vakarų muzikos istorijoje, kuomet mišios yra sukuriamos kokiam nors įvykiui atminti, pavyzdžiui J.Haidno „Nelsono mišios“, skirtos paminėti pergalei kare. Tačiau kompozicine prasme tai yra muzikinis kūrinys su mišioms būdinga struktūra.
Aš savo mišias suvokiu kaip maldą už tėvynę. Šią mintį naudoju jau ne pirmą kartą. Esu parašęs kūrinį „Malda už Tėvynę“. Nemanau, kad ši malda kada nors gali būti išsemta. Ją nuolat galima pildyti nauju turiniu, o tema – visuomet aktuali ir gyva.
– Kiek laiko pareikalavo mišių kūrybinis procesas?
– Ties šiuo kūriniu dirbta du metus. Pradžioje pasinėriau į apmąstymus, įsivaizdavimus, tiesa, labai bendro pobūdžio, net ne muzikinius. Įsivaizdavau erdvę – Vilniaus Bernardinų bažnyčią, kurioje vyks premjera.
Aš savo mišias suvokiu kaip maldą už Tėvynę.
Ilgai galvojau ne tik apie aplinką, kurioje skambės kūrinys, bet ir apie žiūrovus: apie tai, kas ateina į Bernardinų bažnyčią, kad premjerinis koncertas nėra muzikos festivalis, į kurį renkasi melomanai. Šių dalykų žinojimas mane kreipė kūryboje.
Konkretaus darbo ties muzikine partitūra, kai keliesi, sėdi ir dirbi, buvo pora mėnesių. Paaukojau savo vasaros atostogas.
– Esate labai sąžiningas publikos atžvilgiu. Kiek neįprasta egocentriškai kūrėjų prigimčiai.
– Nesu tas, kuris teigia: mano saviraiška reikalauja to ar kito ir taškas, tai nejudinama ir man nusispjauti, kas bus klausytojai, kaip jie priims kūrinį. Ne mano stilius.
Aš turėjau aiškų adresatą – kas klausys ir kokioje aplinkoje. Šiuo atveju, mano muzika labai nesunkiai suvokiama ir lengvai klausoma, net ir visiškai nepasirengusiam klausytojui.
Atidus klausytojas mano kūrinyje išgirs net ir roko muzikos atgarsių, bet tai visiškai sąmoningas pasirinkimas.
– Mišios gimė per anksti, per vėlai ar pačiu laiku?
– Aš galvoju, kad viskas, kas man nutinka, nutinka laiku. Visai nesigailiu dėl dalykų, kurie nutiko kažkada anksčiau ir visiškai nebaugina dalykai, kurie, atrodytų, man jau per vėlai.
Jeigu nutinka, tai nutinka. Ir apie šį kūrinį, ir apie autorinę kompaktinę plokštelę „Tau bet kokios sutemos šviesios“ labai dažnai sulaukiu klausimo: „Kodėl tik dabar? “
Atsakymas: „Taip susiklostė“. Taigi, ir šios mišios yra laiku.
Nenorėčiau tik kūrinio padėti ant pjedestalo. Mano kūrinių sąraše jis nėra kažkuo ypatingesnis, nei kiti. Na, išskyrus tai, kad iki šiol nebuvau parašęs mišių. Bet per daug sureikšminti nenorėčiau. Nevadinčiau šio kūrinio nei savo kūrybos viršūne, nei kūrybos duobe.
– Nors laikotės tradicijų, visgi netikėtai mišiose suskamba „Tėve mūsų“ ir „Veni Sancte Spiritus“
– Taip, yra dvi dalys, intarpai, kurių nėra ordinarinėse mišiose. Kūrybinio proceso pradžioje norėjau, kad būtų ne vien lotyniškas mišių tekstas, bet įsiterptų ir lietuviškas – galbūt net ne religinio turinio, gal susietas su partizaniniu karu, tačiau ilgainiui tos minties atsisakiau.
Bet mintis kažką įterpti liko. „Veni Sancte Spiritus“ suskamba labai natūraliai, jis nėra svetimkūnis. Jei padarai žingsnį, reikia antro, kad atsirastų balansas, taip atsirado „Tėve mūsų“.
– „Tėve mūsų“ pasigirsta ne iš scenos. Kaip gimė toks netikėtas sprendimas?
– „Tėve mūsų“ malda, kuri nuolat skamba šv. Mišiose, muzikinėje formoje kompozitorių labai retai naudojama. Tai bendruomeninė malda, kurią kalba visi. Jei ji skambėtų tik iš scenos, būtų pernelyg koncertiška forma. Renginio režisierei Vilijai Grigonytei kilo mintis, kad „Tėve mūsų“ malda skambėtų iš bendruomenės, iš klausytojų erdvės. Toji idėja tikrai pasiteisino.
– Į XXI a. bažnyčias įsiveržė pasaulio triukšmas - turiu galvoje giedojimą pritariant gitaroms ir panašiai. Ar turite ambicijų, kad jūsų kūrinys taptų šv. Mišių liturgijos dalimi?
– Tai labai platus klausimas. Priklauso nuo šalies tradicijų, nuo atskirų parapijų, kunigų požiūrio. Austrijoje, Zalcburge ar Vienoje yra normalu, kad mišiose sėdi orkestras, kad skamba choro atliekamos W.A.Mozarto ar J.Haidno mišios.
Bet ir tai nėra vienareikšmiškai vertinama. Kai kurie teologai skeptiškai žiūri į tokią praktiką, neva per didelis dėmesys muzikos puošnumui dengia liturginę dvasią.
Mano kūrinio atveju, susidurtume su paprastais techniniais klausimais – tarkime, per ilgos mišių dalys. Aš tokių ambicijų neturiu. Matau šitą kūrinį skambantį bažnyčioje, bet ne kaip liturgijos dalį, greičiau kaip muzikinę liturgiją: koncertas-malda, koncertas-meditacija, koncertas-pabuvimas erdvėje.
– Ar gali sakralinę muziką, ypatingai mišias, kurti netikintis kompozitorius? Ar reikia gyventi kažkaip kitaip, norint panerti į sakralios muzikos gelmę?
– Nenoriu mistifikuoti šio aspekto. Pažįstu kompozitorių, kurie rašo daug muzikos, remdamiesi religiniais tekstais. Klausydamas jų tu jauti, kad kompozitorius tai daro iš gilumos ir jo gyvenimo būdas, ir jo bendravimas, ir jo savęs pozicionavimas yra darnoje su tuo, ką jis kuria.
Yra manančių, kad netikintis negali kurti religinės muzikos, kiti gi sako, kad profesionalas gali bet ką.
Kiti kuria ne mažiau. Bet tu nesupranti, kodėl jie, netikintys, ima tuos žodžius? Dėl gražaus skambėjimo? Bet kai klausai, nerandi ryšio.
Aš labai atsargiai ir labai atsakingai renkuosi tekstus ir tematiką. Esu klausęs, dainavęs, dirigavęs daug mišių, sukurtų skirtingose epochose, tad Vakarų muzikos tradiciją daugiau mažiau pažįstu. Kurdamas mišias aš stovėjau tradicijos sergėtojo, ne laužytojo pozicijoje.
Man labai mielas Bernardinų bažnyčios klebono pastebėjimas ir komplimentas, kad mano muzika labai tiksli liturgiškai, kad nepažeistas lotynų kalbos ritmas, kad paisyta nuotaikos, kurią transliuoja mišių dalys, nenutolstant nuo Vakarų muzikos tradicijos.
Yra manančių, kad netikintis negali kurti religinės muzikos, kiti gi sako, kad profesionalas gali bet ką. Aš nesu aršus vienos ar kitos nuomonės šalininkas. Manau, profesionalas, net jei ir netikintis, bet gerai išmanantis amatą ir tradicijas, gali padaryti darbą meniškai sąžiningai. Kitas gi, gali būti nuoširdžiai tikintis, bet netalentingas ar tinginys kaip menininkas, tad nieko iš to nebus.
Labai jautrus klausimas. Nesinori nusisaldinti. „Ar tu iš širdies kūrei, ar kad reikėjo?“ Aš apskritai negaliu kurti ne iš širdies.
