80-metis informatikos mokslų daktaras G.Grigas jau daugiau nei penkias dešimtis metų laisvalaikiu fotografuoja įvairių medžiagų kristalus ir ledą. Užtenka vos vieno kristalinės medžiagos lašo ar plonyčio ledo sluoksnio, kad nuotraukose atsiskleistų įvairiausios spalvos ir raštai.
Užšalusio vandens raštai
G.Grigas pasakoja, kad gamtą pradėjo fotografuoti tuomet, kai nusipirko „Zenit“ fotoaparatą. Su juo fotografavo gamtą – vabalus, gėles ir t. t. Kurį laiką darė nuotraukas žurnalams, tokiems kaip „Mūsų gamta“, „Mūsų sodai“ ir pan. Vėliau sekė šerkšnas – tuo metu dar nebuvo plastikinių langų, tad stiklus namie padengdavo šerkšnas, kurį ir pradėjo fiksuoti.
„Daugelis šerkšno nuotraukų yra panašios viena į kitas. Pavyzdžiui, vieną dieną pamačiau susidariusį šerkšną ant mašinos stiklo. Nufotografavau. Darbe sutikau kolegę iš Elektrėnų, kuri užfiksavo beveik tokį patį šerkšną, tik kitoje Lietuvos vietoje. Vadinasi, ir Vilniuje, ir Elektrėnuose buvo tos pačios oro sąlygos šerkšnui susidaryti“, – pasakoja jis.
Šerkšnas greitai atsibodo dėl vienodumo, tad G.Grigas pabandė įamžinti ledą.
„Fiksavau vaizdus makrofografijos būdu – veidrodinio fotoaparato objektyvas pailginamas žiedais, kad būtų galima priartinti vaizdą kuo arčiau. Su tokia technika ryškumo zona yra labai maža, bet galima užfiksuoti itin mažus dalykus“, – dėsto programavimo ir kompiuterijos specialistas.
Anot jo, ledas turi būti plonas, tik tuomet pavyks užfiksuoti jo sudaromus raštus, tad užšalęs ežero ar kito telkinio vanduo nebus tam tinkamas, geriausia fotografuoti namų sąlygomis sustingdintą vandenį. Ledo nuotraukose pastebimos ir spalvos, priklausomai nuo esančio fono ir aplinkos atspindžių – dangaus, medžių ir t. t.
Be ledo, G.Grigas pasakoja išbandęs ir snaigių fotografiją.
„Žiemą balkone padedu stiklą ir, kuomet ant jo nukrenta snaigių, pradedu fotografuoti. Apačioje padedu juodą foną, kad snaigių kontūrai išsiryškintų. Jas taip pat fiksuoju makrofotografijos būdu“, – pasakoja G.Grigas.
Kristalams – specialios sąlygos
Kristalų fotografijai reikalingos tam tikros sąlygos, sako G. Grigas. Jis pademonstruoja specialų stovą, kurį pats pasigamino. Apačioje – lempa, viršuje – fotoaparatas.
Virš lempos – filtras, poliarizuojantis šviesą. Kitas poliarizacinis filtras dedamas ant fotoaparato obektyvo. Abu filtrai sustatyti taip, kad jų poliarizacijų kryptys būtų statmenos viena kitai. Tada švesa nepasiekia objektyvo ir nuotrauka yra ištisai juoda. Situacija pasikeičia, kai tarp filtrų įdedamas kristalų darinys – ant stiklinės plokštelės susikristalizavęs plonas medžiagos sluoksnis. Kristalai savaip poliarizuodami šviesą išardo filtrų sukurtą tamsą, kuri virsta spalvotu piešiniu.
Svarbi medžiagos savybė, kad ji tiktų fotografavimui – kristalo dariniai turi sudaryti įdomius ir gražius piešinius, sako G.Grigas.
„Valgomosios druskos kristalai ne tik nespalvoti, bet ir nesudaro gražių piešinių. Yra tinkamų ir nespalvotų – pavyzdžiui, fotografijoje naudojamas baliklis [nuotrauka „Medžių grafika“ – LRT.lt]. Netinka ir cukrus. Nelabai spalvingi, bet įdomūs sodos kristalų dariniai [nuotrauka „Rudenėja“ – LRT.lt]. Vario sulfato kristalai spalvoti, bet įdomių darinių nesudaro“, – patirtimi dalinasi informatikas.
Iš spalvotų medžiagų G. Grigas dažniausiai naudoja citrinos rūgštį.
„Tai geltonos ir rausvos spalvos gėles primenantys piešiniai. Melsvi atspalviai dominuoja natrio tiosulfato kristaluose [nuotraukos „Miške“, „Poezija ir plunksna“ –LRT.lt]. Kartais naudoju ir kalio rodonidą, hidroksilamino sulfatą, raudonąją kraujo druską, karčiąją druską“, – taria jis.
Mokslininko darbų parodos rengtos Vilniuje, Kaune, Utenoje ir net Berlyne, o šiuo metu ledo fotografijos eksponuojamos Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje.
