Plungės dvare dėmesį susišluoja buvusiame Žirgyne instaliatoriaus Žilvino Kempino kaip koridorius ištemptos magnetinės juostelės vardu „Tūba“. Neseniai juostelės vertikaliai šiureno Vilniaus varpinėje („Vėjalaikis“), reikėjo užversti galvą ir lipti. Dabar jos suveržtos horizontaliai – taigi, susikaupusi pereinu ilgu komos tuneliu ir laiminga išsprunku į šviesą... Atsimenu šį daug šlovės pelniusį Kempino „arkliuką“ („pegasą“) dar nuo „Vartų“ galerijos, kai per atidarymą vaikštant su vyno taurėmis pritrenktoje atradimo minioje buvo sunku prasilenkti.
Konceptualus menas, kuris – bent mane – verčia ne tiek pateiktu vaizdu ir idėja gėrėtis, į jį pasinerti, kiek per atstumą stebėti ir net jo bijoti. Suprantu, šiuolaikinis menas auklėja ir verčia infantilią visuomenę mąstyti – tai labai pažangu. Deja, esu senamadiška ir tikiu, kad tik grožis išgelbės pasaulį.
Svajoju Plungės dvaro Žirgyne kada nors išvysti žirgus. Kuriems net pavadinimo nereikėtų sugalvoti.
O dvaro centrinių rūmų ekspozicijoje – IX pasaulio žemaičių dailės paroda (veiks iki metų pabaigos). Kadaise Oginskių surinkta kolekcija nūnai turi sugyventi su esama ir būsima daile – pastaroji kukliai nusileidusi iki rūsio. Iš akibrokštų meno į savo galvą vis dėlto įsidedu Nerijaus Ermino scenografiškus „Svečius“, kurie, atrodo, tuoj išeis iš už kulisų ir pradės vaidinti ibsenišką dramą po šia stiklo šukėm apkarstyta lempa.
Taip pat Indrės Šerpytytės makabrišką kambarėlį su nufilmuotais kareivių šokiais bei austinių gedulingų juostų paveikslais. Įsimena užspaustą žmogų ir paukštį žmoguje demonstruojanti Rimanto Dauginčio (1944–1990) skulptūra.
Pasivaikščiojimą dvaro menėmis ir laiptais nuolat trikdo vestuvinės porelės, kurias brangiai kainuojantis fotografas pagal dabartinius lietuvių liaudies papročius įamžina amžiams (leidimas fotografuotis dvaro sienų fone – 30 eurų). Vėliau, išeidama jau iš Vilniaus Sapiegų rūmų, irgi pamatysiu porą, mėginančią vykusiai prisiglausti prie rūstaus barokinio fono. Tokia štai žmogaus psichologija, ir ką tu su ja padarysi, kokios ironiškos instaliacijos ją pakreips kitaip ir ar reikia kreipti? Hm, kadaise fotoateljė už jaunųjų nugaros dvaras su gulbėmis būdavo nupieštas. Kiekvienas laikas turi savo labiau ar mažiau paikas madas.
Štai Plungės parke, ant tiltelio, jau stovi plungiečius į dvi stovyklas padalinusi respektabili Bronislovo Lubio figūra, o greitai ir jo kolega atsistos bronzoje Kaune – dabar jas neapsikentę draudimų ir konkursų ėmė užsakinėti verslininkai. Vietos Lietuvoje daug ir bus dar daugiau, kai kito plauko verslininkai nuims objektus, kurie, kaip jiems atrodo, neatitinka politinės padėties.
Apmaudžiausia, kad šiame įsivyravusiame sąmonės rūke atpirkimo ožiais tampa Nėris, Cvirka, Marcinkevičius. Kodėl ne, pavyzdžiui, didis kunigaikštis, kolaboravęs, žudęs, svetimavęs daugiau už gražią poetę, paimtą į vyrų komandą ir nuvežtą į Maskvą padėti parašo.
Iki anų amžių, anų istorijos pamokų mūsų politikierių rankos nesiekia. O čia viens du – išcenzūruoji gatvių pavadinimus, išnaikini (taip, būtent) mokyklą. Ak, juk mokiniai ir mokytojai nepajėgs suvokti poetės paklydimo, žingsnio į šalį. Nebekreipiame dėmesio, kad mūsų valstybės galva, būdamas jaunas ir kvailas, trokšdamas greitesnės karjeros įstojo į komunistų partiją, bet neatleidžiame 35 metų poetei, gavusiai užsakymą parašyti poemą apie tą partiją ir jos vadą.
Ir taip – ant kiekvieno kampo. Žemaičių parodoje sustojus prie R.Dauginčio skulptūrų retrospektyvos, girdi pasakojimą apie jo „Lakštingalą“ (1986) Vilniaus Savanorių / Konarskio g. skvere. Šioje kryžkelėje prieš keletą metų susistumdė ir dar neišsisprendė Cvirkos apsakymo berniuko bei Juozo Lukšos-Daumanto likimai.
Atrodo, būtent tokios kryžkelės labai tiktų sudėtingos Lietuvos istorijos paliudijimui, formulei „niekas nenorėjo mirti“, bet mums brukamas tiesmukas sprendimas. Partizanui Lukšai oficialiai surasta atskira vieta Žirmūnuose (ji kol kas tuščia), o šis skveras lieka tiesiog be pavadinimo. Gal ir ačiū Dievui. Na, juk ir meno kūrinių antraštėse dažnai sutinkame užrašą – „Be pavadinimo“...
Vilniaus Sapiegų rūmuose – I metinė šiuolaikinio meno paroda „Užuovėja“ (veiks iki metų pabaigos), kurioje nedrąsiai čiuopiama, bandoma išsiaiškinti, ką gi daryti su šiomis nepaprastomis erdvėmis. Ką čionai įnešti, kad – jei ką – galima būtų tuoj pat išnešti...
Artefaktų yra 17 – buklete numeracijos skaičiukai šalia klampių aprašų sužymėti linksmai. Neši, skaitai, drebini rankoje ir jauti, kad parodos rengėjams jos irgi pagarbiai drebėjo... Iš objektų atminty įsitvirtino filipiniečio Miljohrio Ruperto animacija su optine apgaule „Janas“ – sužeistas dviveidis ančiatriušis garsiai ir gailiai kvėpuoja, ir tu negali nei jam kažkaip padėti, nei atsitraukti...
Gal tik laikas nuspręs, ką įsileisti į Sapiegas.
Man kyla vien tik asociacija su senu mišku, Europos parku, muziejumi po atviru dangumi, kurį Gintaras Karosas pradėjo kurti prieš 30 metų. Sapiegų rūmai juk irgi virtę gamta.
Na, o teksto pabaigai prilimpa gabalėlis iš šio metu skaitomos Vladimiro Nabokovo knygos „Kalbėk, atmintie“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. „Jotema, 2021).
„Po akimirkos prasidėjo mano pirmas eilėraštis. Kas jį sukėlė? Man atrodo, aš žinau. Visiškai nurimus vėjui, lietaus lašas, parazitiškai prabangiai blizgėjęs ant širdies formos lapo, savo svoriu nulenkė jo kraštą, tarsi gyvsidabrio globulė staiga glissando nuslydo centrine gysla, ir lapas, nusimetęs skaistų svorį, palengvėjęs atsitiesė. Linko, lapas, slydo, lašas – akimirka, per kurią visa tai įvyko, man pasirodė net ne tiek laiko fragmentas, kiek jo įtrūkis, praleistas širdies stuktelėjimas, kurį tuojau pat kompensavo rimų barbenimas; tyčia sakau „barbenimas“, nes kai vėjas vėl pūstelėjo, visi medžiai iškart ėmė purtytis lašus, taip pat negrabiai atkartodami neseną liūtį, kaip ir posmas, kurį jau murmėjau po nosimi, priminė nuostabą ir sukrėtimą, patirtą, kai vieną akimirką širdis ir lapas tapo viena.“
