„Tikrai ne sutapimas, kad didžioji dalis asmenukių nufotografuojamos per atostogas, gražioje aplinkoje, kur žmonės mėgaujasi nekasdieniais dalykais toli nuo savo pilkos kasdienybės. Asmenukės nėra apie žmogiškumo dalijimąsi. Tai savo identiteto versijos dalijimas“, – įsitikinęs N.Hurstas.
Tarp eksponatų – beždžionės asmenukė
Londono „Saatchi“ galerija asmenukes eksponuoja kaip meno kūrinius. Nuo klasikos tapytojų autoportretų iki šių dienų įžymybių ir politikų asmenukių – begales jų galima pamatyti ir palyginti parodoje pavadinimu „Nuo asmenukės iki saviraiškos“.
Paroda prasideda Rembrandto autoportretu. Ekspozicijos kuratoriai teigia norintys parodyti skirtumus tarp šių skirtingų žanrų ir laikų.
„Tai ne tik ieškojimas žmogaus esmės, tai ir lyginimasis su kitais žmonėmis. Tapydamas autoportretą jis bando išsiaiškinti daugybę dalykų, – „Reuters“ žurnalistams kalba „Saatchi“ galerijos vadovas N. Hurstas. – Asmenukės labai skirtingos. Jomis žmonės pasauliui siekia sukurti tobulojo savęs versiją, o tikras gyvenimas ir kasdienybė lieka neįamžinti. Tikrai ne sutapimas, kad didžioji dalis asmenukių nufotografuojamos per atostogas, gražioje aplinkoje, kur jie mėgaujasi nekasdieniais dalykais toli nuo savo pilkos kasdienybės. Asmenukės nėra apie žmogiškumo dalijimąsi. Tai savo identiteto versijos dalijimas.“
Menininkė Juno Calypso, kurios asmenukė taip pat yra parodoje, sako, kad savęs fotografavimas nebūtinai yra tik tuštybė: „Matau labai daug isterijos dėl asmenukių. Jomis nepatenkinti žmonės sako – asmenukės parodo, kad žmonės yra tušti, narciziški, esą visa tai turi būti uždrausta. Tačiau asmenukes mes daromės tada, kai tiesiog norime sužinoti, kaip atrodome iš šono, ką žmonės mato į mus žiūrėdami“, – britų televizijai „5 Channel“ sako menininkė J. Calypso.
Galerija skaičiuoja, kad angliškas asmenukės variantas žodis „selfie“ viršūnę pasiekė, kai 2013 m. buvo įtrauktas į anglų kalbos Oksfordo žodyną.
Iki gegužės mėnesio veikiančioje parodoje be Rembrandto autoportretų galima pamatyti Davido Beckhamo, Holivudo žvaigždžių asmenukes per „Oskarų“ vakarą, ar kurioziškus politikų bandymus nusifotografuoti kartu bei pirmą pasaulyje asmenukę padarytą gyvūno – tai pirmoji padarė beždžionė.
Vienoje vietoje – visos alchemikų paslaptys
Alchemijos ir meno sąsajos atskleidžiamos viename Berlyno Kulturforum pastate atidarytoje didelio masto parodoje. 800 kv. m. patalpoje galima pamatyti 200 darbų, seniausi jų – daugiau nei 3000 metų senumo.
Didžioji dalis eksponatų atrinkti iš Nacionalinio Berlyno muziejaus ir nacionalinės bibliotekos. Taip pat ne vienas ypatingas egzempliorius atkeliavo iš kitų šalių kolekcijų. Parodoje – piešiniai, miniatiūros, rankraščiai, laboratorijų knygos, fotografijos, netikri brangakmeniai, porcelianas ir daugybė kitų mitais apipintų eksponatų.
Alchemija – tai filosofinė ir netgi mistinė tradicija. Alchemija užsiimantys žmonės – alchemikai – siekė išgryninti tam tikras medžiagas, siekė jų tobulumo. Alchemijos idėjų buvo galima rasti visose epochose ir kultūrose.
Terminas „alchemija“ kilo iš arabų kalbos. „Al kimiya“ reiškia metalo liejimą. Šis terminas pasklido po Vakarų pasaulį XX a. per arabiškų tekstų vertimus. Vis dėlto su alchemija susijęs amatas ir Vakarų pasaulyje egzistavo daug anksčiau nei atsirado šis terminas.
Net ir Babilono imperijoje buvusius kalvystės ir metalurgijos darbus, kai buvo imituojami brangieji metalai ir brangakmeniai, tyrinėtojai laiko alchemija. Taip pat alchemijos prototipais laikoma senovės Egipto vadinamoji „šventovių pramonė“, senovės Graikijos mokslo filosofų medžiagų kitimo teorijos, Indijos ir Kinijos vaistų gaminimo praktikos ir netgi įvairiausių kultūrų nemirtingumo mitai.
Viduramžių Europoje alchemija buvo vadinama „didžiuoju menu“. Apie tai, kad alchemija yra menas, esantis arčiausiai gamtos, Paryžiaus ir Oksfordo universitetuose diskutavo tokie mokslininkai, kaip Thomas Aquinas ir Rogeris Baconas.
Anot parodos kuratorių, plačiai paplitęs suvokimas, kad alchemijos tikslas buvo sukurti auksą, yra klaidingas. Iš tiesų alchemikus domino pats dieviškasis kūrimo aktas. Jie siekė ne tik imituoti gamtą ir pasiekti jos galią, bet ir tapti galingesni už ją. Siekis gamtoje egzistuojančias medžiagas ir jėgas transformuoti į žmogaus sukurtus darinius veikia ir šių dienų menininkus.
Vėlyvuosiuose viduramžiuose kurti mano kūriniai ir mitai suformavo alchemijos įvaizdį. Tada jam buvo suteikta mistinė atmosfera – dvigalvės hermofroditės, dirbtiniu būdu užauginta būtybė – homunkulas. Alchemikų galios buvo prilyginamos Dievo galioms.
Šiuos įvaizdžius kūrybingai išnaudojo Johanasn Wolfgangas von Goethe tragedijoje „Faustas“. Alchemijos pėdsakų galima rasti ir Frankenšteino istorijoje.
Parodos kuratoriai kviečia lankytojus atpažinti šiuos įvaizdžius, kurie glūdi ir šių dienų žmonių sąmonėje. Alchemijos didysis menas, anot pačių alchemikų, susideda iš trijų pagrindinių dalių – kūrybos, kūrėjo ir kūrinio. Su visomis dalimis susijusius artefaktus, raštus, meno kūrinius galima pamatyti parodoje Berlyne.
„Sumažinęs“ ir taip liekną aktorę festivalis pasiteisino – visi taip daro
Kanų kino festivalis sukėlė tarptautinę pasipiktinimo bangą iki festivalio pradžios likus mėnesiui. Organizatoriai kaltinami suploninę Italijos aktorės Claudios Cardinale figūrą oficialiame ir pagrindiniame festivalį reklamuojančiame plakate. Nuotrauka buvo daryta Romoje 1959 m.
Patys organizatoriai teigia nesuprantantys, dėl plakato kilusios reakcijų bangos ir teigia, kad šias laikais visi plakatai būna retušuojami.
Nors 70-metį švenčiančio Kanų kino festivalio plaktas giriamas kaip estetiškas ir kūrybingas, vis dėlto kritikai pastebi, kad ir taip lieknos aktorės kūnas sumažintas mažiausiai vienu dydžiu.
Vidurio Europos universiteto lyčių studijų magistrantė Jūratė Juškaitė LRT RADIJUI teigia, kad tai parodo, jog pasaulyje kultūra kūno įvairovės atžvilgiu nelabai pasistūmėjo.
„Tokia festivalio pozicija man atrodo labai įdomi, nes, žvelgiant iš viešųjų ryšių perspektyvos, festivalis tiesiog bando mulkinti publiką. Vietoje to, kad atsakytų į klausimą, kodėl reikia retušuoti C. Cardinale, kuo tie papildomi kilogramai blogi, festivalis teigia nesuprantantis pasipiktinimo bangos ir tarsi atgal meta klausimą visuomenei, besidangstydami lozungu „juk visi taip daro, ko čia pykstate?“ – sako J.Juškaitė.
Jos nuomone, pasiteisinimas „visi taip daro“ apie festivalį pasako labai daug, ypač žvelgiant iš laiko perspektyvos: „Ši C. Cardinale nuotrauka buvo padaryti 1959 m. Nuotraukoje ji nebuvo labai nutukusi, jos kūnas nebuvo labai didelis. Visuomenei toks kūnas tuo metu buvo priimtinas, kėlė žavesį, bet mes gyvename 2017 m. ir tai kažkodėl atrodo nebepatrauklu, nebepriimtina.“
J.Juškaitės pastebėjimu, plaktą pristatančiame Kanų kino festivalio pranešime buvo teigiam, kad tokia – suploninta – C.Cardinale įkūnija džiaugsmą, drąsą, laisvę. „Kas įdomu, kad šios savybės neabejotinai sietinos su feminizmo diskursu ir moterų emancipaciniais judėjimais, tačiau apmaudu, kad tai naudojama naujam moterų įkalinimui – drąsa, laisvė siejami tik su suploninimu, mažinant liemenį iki tokio, kuris būtų tiesiog žalingas sveikatai ir įsuktų moteris į dietų ir grožio adatų industriją.“
Pasak J. Juškaitės, tokiu būdu kino industrija tampa ne menu, o tiesiog jaunų lieknų kūnų propaguotoja. Pašnekovė sutinka – iniciatyvų, skatinančių jaunų moterų kūnų nelaikyti vertinimo standartu, vis daugėja, tačiau esminių pokyčių dar neturime.
„Akivaizdu, kad grožio industrijos įtaka didžiulė. Atsivertęs bet kokį naujienų portalą rasi krūvas straipsnių apie lieknėjimą bei su tuo susijusius grožio standartus. Korporacijos, reklamuodamos savo produktus, juos sėkmingai siej, su moteriškumu bei vyriškumu, hegemoninėmis idėjomis, kurias, kaip pasakytų filosofė Judith Butler, visi vienaip ar kitaip privalome atitikti ir į jas kažkaip įsisprausti“, – akcentuoja J. Juškaitė.
Jos teigimu, neatitikdami standartų, mes rizikuojame iškristi iš gerbiamo sociumo, rizikuojame tapti kažkuo, kas nepageidautina, nemylima.
„Kino industrija, šiuo atveju konkrečiai Kanų kino festivalis, deja, įtvirtina tuos varžtus, tuos stereotipus. Sunkiai dabar galėčiau prisiminti filmus, kuriuose yra didelių apimčių žmonės, kurie atliktų pagrindinį vaidmenį, kurių kūnas nebūtų pašiepiamas, skirtas kažkokiai ironijai, bet būtų vaizduojamas kaip seksualus ir geidžiamas kūnas. Tokių filmų praktiškai neatsimenu. Akivaizdu, kad tokioje aplinkoje augti labai žalinga, todėl aš iš Kanų kino festivalio tikėčiausi labiau socialiai atsakingos pozicijos, negu jie pademonstravo šiais metais“, – pabrėžia J. Juškaitė.
Jos nuomone, vis dėlto jau galima sakyti, kad feminizmas pasiekę plačiąją visuomenę ir feminizmo idėjas palaiko vis daugiau žmonių: „Feministinė kritika iš tiesų pagaliau pasiekė tą vadinamąjį mainstreamą. Mes suvokiame, kad moters kūnas nėra tik objektas, skirtas patenkinti susigalvotus grožio standartus, bet kūno įvairovės, įvairių apimčių norėtųsi daugiau. Nereikėtų savęs apgauti, kad kažkas iš esmės keičiasi.“
J.Juškaitės teigimu, reikėtų pasiekti, kad toks festivalis, kaip Kanų kino festivalis, galiausiai nemanytų, jog tinkama pasiteisinti „kas čia blogo, visi taip daro“. Anot pašnekovės, būtų džiugu pasiekti, kad festivalis kritiškiau vertintų savo darbų, atsiprašytų visuomenės ir pripažintų – jų veiksmai nebuvo socialiai atsakingi ir galėjo daryti žalingą įtaką.
78-erių C.Cardinale teigia esanti laiminga, kad festivalis pasirinko jos atvaizdą.
