Visų pirma, itin pozityvius. „Tartle“ pasirinkta misija – „puoselėti, surinkti ir grąžinti į Lietuvą po pasaulį išbarstytą kultūrinį bei istorinį lituanistinį paveldą, o svarbiausia – padaryti jį prieinamą visuomenei“. Šios veiklos imtasi nuo pat pirmosios parodos, kurioje pristatomi XX amžiuje į Vilnių žvelgusių dailininkų peizažai ir bendresnis Lietuvos dailės istorijos vaizdas.
Pirmasis „Tartle“ aukštas, kaip ir nemaža muziejaus kolekcijos dalis, skirta Vilniaus vaizdams. Paroda simboliškai pradedama Gedimino Karaliaus skulptūros „Legenda“ modeliu, įamžinančiu Vilniaus įkūrimo pradžios momentą – geležinio vilko staugsmą. Tapybos kūriniuose matome keletą nepasikeitusio senamiesčio vaizdų (Viktoro Vizgirdos Šv. Onos bažnyčią ir Bernardinų ansamblį), keletą – Antrojo pasaulinio karo metu prarastų vietų (Algirdo Petrulio įamžintą senąją Vokiečių gatvę). Deja, senoji miesto dalis nukenčia ne vien per karus – kaip matome pastaraisiais metais, klestėjimo laikotarpis gali būti ne mažiau pavojingas. Vienas iš nedaugelio šaltinių, kur nuo šiol galėsime matyti Misionierių bažnyčios ansamblį, dar neaplipdytą milžiniškais gyvenamaisiais šiltnamiais, taip pat rodomas parodoje – tai Vizgirdos 1943-iaisiais sukurtas paveikslas „Misionierių bažnyčia“.
Kamerinis Vilniui skirtos parodos dalies formatas nesiekia konkuruoti su praėjusiais metais Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta taip pat Vilniui skirta, „Ellex Valiunas“ kolekcijos pagrindu surengta paroda „Topophilia“. Pastaroji paroda pasižymėjo eksponatų gausa, jie buvo pristatyti tematiškai, akcentuojant besikeičiantį miestą ir pačių dailininkų žvilgsnį. Pirmojoje „Tartle“ parodoje matome tik užuominą į šią svarbią Rolando Valiūno kolekcijos dalį. Čia dominuoja romantiškas dailininkų požiūris į Vilnių, miesto ir gamtos sąjungos idiliškas vaizdavimas. Tiesa, šiuo požiūriu išsiskiria nesentimentalus Vinco Kisarausko „Vilnius“, kuriame gamtai visai neskiriama dėmesio. Ant stogų stūksančių kaminų gausa atveria kitokį, industrinį miesto charakterį. Visgi nedidelėje miestui skirtoje ekspozicijos dalyje iš esmės tiesiog nepretenzingai kviečiama mėgautis Vilniaus vaizdais.
Žemutiniame aukšte eksponuojamoje parodos dalyje rodomi daugelis svarbiausių Lietuvos dailininkų: Pranciškus Smuglevičius, Kazimieras Stabrauskas, Mstislavas Dobužinskis, Petras Kalpokas, Jokūbas Lipšičas, Stasys Ušinskas, Antanas Gudaitis ir kiti, neminint jaunesnių kartų menininkų, kūrusių XX amžiaus antrojoje pusėje ir tebekuriančių iki šiol. Iškilios pavardės liudija Valiūno kolekcijos, kurios pagrindu ir buvo įsteigtas muziejus, turtingumą. Kartu – tam tikrą atsargumą, vengimą rizikuoti investuojant į mažiau žinomus vardus. Visgi lituanistinis paveldas papildomas ir pagyvinamas keliais su juo nesusijusiais autoriais, pavyzdžiui, muziejaus kiemelyje eksponuojamas šiuolaikinio austrų menininko Erwino Wurmo kūrinys.
„Tartle“ pristato ne vien etninius lietuvius, bet ir iš Lietuvos kilusius ar čia didelę gyvenimo dalį praleidusius menininkus. Kai kurie iš jų į Lietuvos meną pristatančias nuolatines ekspozicijas, parodas, leidinius įtraukiami gana dažnai (tarkime, Dobužinskis). Kitų pasaulyje gerai žinomų menininkų įtraukimą, kūrinių atsigabenimą greičiausiai riboja finansinės galimybės.
Todėl džiugu, kad „Tartle“ muziejuje nuolat reziduos keli Jokūbo Lipšico darbai: „Prometėjas, smaugiantis grifą“, „Susitikimo“ replika, „Pusiau gulinti moteris“. Beje, pirmą kartą susidūriau su lietuvišku Lipšico vardu – įprastai menininkas vadinamas prancūziškuoju Jacque‘o, rečiau – žydišku Jacobo vardu. Lipšicas gimė ir pirmuosius 18-ka metų gyveno Lietuvoje, tačiau lietuvių sąmonėje retai siejamas su kultūriniu Lietuvos paveldu. Lietuviškas vardas, iš ekspozicijos išplitęs ir į visą muziejaus komunikaciją, prisideda prie šios klaidos taisymo.
„Tartle“ sprendimas lankytojus įleisti tik kartu su gidu užtikrina, kad visi susipažintų su eksponatų kontekstu. Be to, ir taip nedidelių ekspozicinių erdvių nereikia apkrauti kiekvienos parodos dalies anotacijomis ar didelėmis etiketėmis. Kita vertus, gidas reguliuoja ekspozicijos žiūrėjimo greitį, tad, jei norisi įdėmiau apžiūrėti kūrinius, tam gali nelikti laiko.
Pirmoji „Tartle“ paroda, kurioje pristatoma centro sukauptos kolekcijos dalelė, pateikia apsčiai įrodymų, kad jų veikla ir siekis rinkti bei visuomenei pristatyti lituanistinį paveldą yra valstybės mastu svarbus reiškinys.
Kaip ir MO muziejaus kolekcija ir jos atvėrimas visuomenei. MO kolekcijoje surinktas Lietuvos dailės istorijos aukso fondas, tačiau koncentruojamasi į vėlyvesnį laikotarpį – XX a. antrąją pusę. Tiek MO, tiek „Tartle“ renka daiktinius praėjusių epochų liudytojus, svarbius Lietuvos valstybei. Kurie, padedant profesionaliai muziejų komandai, kalba šiuolaikiniam žmogui. Jie padeda save suvokti kaip tautos dalį platesne, kultūrine prasme – pajaučiant, kad tiek prieš 50 metų gyvenusiems menininkams, tiek ir mums rūpi panašūs klausimai.
Visgi puikiai veikiantys privatūs muziejai iš dalies skatina ir nusivylimą. Kyla klausimas, ką tokios vertingos meno kolekcijos byloja apie valstybės požiūrį į kultūrą? Akivaizdu, kad neegzistuojant valstybinei kultūros politikai, iniciatyvą teko perimti privatiems kolekcionieriams. Laimei, jų atsirado. Tačiau juk „Tartle“ ir MO muziejaus kūrėjai pildo valstybės paliktas spragas. Galbūt atgavusi nepriklausomybę jauna valstybė neturėjo finansinių galimybių užsiimti muziejų fondų pildymu, bet ir praėjus beveik 30-čiai metų apie kultūrą vis dar nemąstoma kaip apie iš tiesų strategiškai svarbią valstybės sritį.
Mažų mažiausia, ką valstybė galėtų padaryti – bent jau skatinti panašias privačias iniciatyvas. To tikėtasi iš ilgai laukto mecenatystės įstatymo. Deja, jame tiesiog apibrėžta mecenato sąvoka ir numatytas simbolinis apdovanojimas, kuris vargu ar paskatins verslininkus vietoj dar vieno gyvenamojo namų kvartalo imti statyti muziejų.