Balandžio 19 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje kunigas Algirdas Akelaitis ir daktarė Asta Giniūnienė kalbėsis su šia paroda susijusia tema „Kontempliuoti Evangeliją. Senųjų Švėkšnos bažnyčios paveikslų pasakojimas“.
– Kaip kilo mintis diskutuoti šia tema?
Dr. Asta Giniūnienė. Prieš kelerius metus Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje su kunigu Algirdu Akelaičiu kalbėjomės prie šventovėje kabančių biblinių Senojo Testamento paveikslų „Juozapas kalėjime“, „Saliamono teismas“. Vaizdui, siužetui, istorijai, netgi nereikšmingiems elementams buvo įpūsta gyvasties, įsirėžė ir vaizdas, ir žodis. Pagrindinė parodoje „Theatrum biblicum“ eksponuojamų Švėkšnos bažnyčios paveikslų paskirtis ir buvo įvaizdinti Šventąjį Raštą – tikintieji akimis galėjo klaidžioti po drobėje pavaizduotas Senojo ir Naujojo Testamento scenas, skaityti tekstus, sugrįžti prie įsimintinų, sujaudinusių ar prakalbėjusių scenų. O tomis akimirkomis, kai bažnyčioje buvo skaitoma Biblija, vaizdas ir žodis rezonuodavo, prabildavo kartu. Tokiu rakursu bandysime ir dabar pažvelgti į Švėkšnos bažnyčios biblinius paveikslus – jie bus tarsi vizualiais įkvėpėjais, sufleriais, siūlančiais istorijas, jų interpretacijas, keliančiais klausimus, bet pagrindinę erdvę paliekančiais dabar girdimam ir kalbančiam Šventojo Rašto žodžiui.
– Kokias temas aptarsite?
– Kun. Algirdas Akelaitis. Be jokios abejonės, kalbėsimės ne tik apie dailę bei tikėjimą, bet ir apie jųdviejų akistatą. Galima sakyti, kad kalbėsimės apie tai, kas regima ir kas neregima, analizuodami, kokias mūsų dienų meno ir tikėjimo įžvalgas provokuoja ano meto menininkų ir teologų darbai.
– Ar senųjų paveikslų kontempliavimas gali paveikti žmogų taip kaip Biblijos skaitymas?
Kun. Algirdas Akelaitis. Šio klausimo šaknys glūdi labai giliai – ten, kur šiandienis žmogus brėžia perskyrą tarp to, kas svarbu, ir to, kas nesvarbu. Tų dviejų polių sandūroje anaiptol nėra stabilios pusiausvyros. Tai nuolatinės grumtynės, lydimos vienokių arba kitokių pokyčių ir pervartų, reikalaujančių vėl iš naujo įvertinti savo pasaulėžiūros pagrįstumą, brėžti naujus vertybių horizontus, apsispręsti „už“ arba „prieš“.
Ir Biblijos pasakojimai, ir dailės genijų kūryba geba nutiesti tiltus „į“ šiandieną arba „iš“ jos.
Ir Biblijos pasakojimai, ir dailės genijų kūryba geba nutiesti tiltus „į“ šiandieną arba „iš“ jos. Juk atpažindami epochų, papročių, kultūrų skirtumus, neišvengiamai užčiuopiame ir nekintamybes, kurias tarsi Mikei Pūkuotukui norisi rašyti didžiąja raide: Tai, Kas Išties Svarbu.
– Kaip, jūsų manymu, dailininkas atrinko scenas tiems Švėkšnos bažnyčios paveikslams, kurie sudarė Velykų uždangą? Kokią bendrą siužetų giją įžvelgiate? Kaip šiandien skaityti Senąjį Testamentą, kuris kupinas karų, žiaurumų, išdavysčių?
Kun. Algirdas Akelaitis. Naratyvinė šio ciklo linija, be abejo, kristologinė. Tai vieno iš pačių seniausių – tipologinio – Biblijos interpretavimo pavyzdys. Juk Ankstyvoji Bažnyčia teturėjo Izraelio Raštus, todėl mėgindama interpretuoti Kristaus įvykį, ji būtent šiuose Raštuose ieškojo hermeneutinių keliaženklių. Kiekvienoje šio ciklo scenoje yra užuomina apie Kristų.
Karas, žiaurumas, išdavystė, nekaltojo kančia, smurtas – visa tai yra neišvengiamas susitikimo su Dievu kontekstas. Kitaip ir būti negali!
Toks Šventojo Rašto skaitymo būdas šiandien gali atrodyti primityvokas, bet tai tik pirmas įspūdis. Ir skaitant Biblijos naratyvą, ir žvelgiant į šiuos paveikslus tuoj pat susiduriama su skaudžia realybe, neleidžiančia patogiai prisiglausti savo susikurtos patogios „tikrovės“ ankštyje. Karas, žiaurumas, išdavystė, nekaltojo kančia, smurtas – visa tai yra neišvengiamas susitikimo su Dievu kontekstas. Kitaip ir būti negali! Jei to nerastume Biblijoje arba dailėje – ką gi tokio Biblija arba dailė galėtų pasakyti apie tikėjimą karo, neteisybės ar smurto akivaizdoje?
– Kaip žvelgiant į vaizdą perprasti esmę? Gal pirma privalu paskaityti atitinkamą Biblijos vietą?
Kun. Algirdas Akelaitis. „Esmė“ – gražus ir tinkamas žodis. Tiek Biblijoje, tiek dailėje, esminis yra asmeniškumas. Dėl to galima kalbėti apie Biblijos ir genialiųjų dailės kūrinių ikoniškumą – tai ne mes juos, bet jie mus „skaito“. O mūsų užduotis galbūt tėra ištverti tą akivaizdą ir per anksti nepasitraukti?
– Kaip į Biblijos siužetais grįstą meną žvelgia tikintys ir netikintys žmonės? Kas tame suvokime gali būti vienijančio?
Kun. Algirdas Akelaitis. Kiekvienas kūrinys yra ultimatyvaus pasitikėjimo žmonija gestas, kai interpretavimo kontrolės atsisakoma. Filosofo Martino Buberio žodžiais tariant, tai lūkesčio atsižadėjimas, kuris ir padaro „aš“ ir „tu“ susitikimą išties įmanomą. Kitaip kūrinio akivaizdoje negalėtume būti savimi. Taip, ne visada pavyksta išvengti piktnaudžiavimo, nuopuolių ar manipuliacijų, nepasiduoti baimei. Tačiau genialieji kūriniai tarsi tylieji liudytojai nepaliauja byloti, kalbinti ir provokuoti. Poncijaus Piloto klausimas „o kas yra tiesa?“ tebeskamba.
– Ką patiriate žvelgdamas į Biblijos scenas vaizduojančius paveikslus: kaip jie veikia jūsų suvokimą?
Nėra gėda pripažinti, jog esu diletantas dailės požiūriu. Ir vis dėlto Biblijos naratyvas leidžia lyginti įvykių detales, užčiuopti meninių bei teologinių sprendimų motyvus.
Kun. Algirdas Akelaitis. Nėra gėda pripažinti, jog esu diletantas dailės požiūriu. Ir vis dėlto Biblijos naratyvas leidžia lyginti įvykių detales, užčiuopti meninių bei teologinių sprendimų motyvus. O tai – jau prisilietimas prie ano meto pasaulėžiūros, vertybių, perskyros tarp to, kas svarbu ir kas nesvarbu. Šie paveikslai siūlo tam tikrą konkretybę (juk skaitydamas pasakojimą galiu sau leisti tik miglotai įsivaizduoti kai kurias scenos detales), kuri provokuoja dialogą, skatina klausytis. Kita vertus, pats paveikslas diktuoja savas naratyvo taisykles – čia nebepavyksta išlaikyti eliptinio biblinio pasakojimo stiliaus, dailės kūrinys paprastai pateikia konkrečius atsakymus į klausimus: kaip herojus apsirengęs? Kokia jo plaukų spalva? O kas vyksta antrame scenos plane? Ką tuo metu daro kiti scenos veikėjai?
– Kuo senieji Švėkšnos paveikslai vertingi mums dabar?
Kun. Algirdas Akelaitis. Nerandu geresnio šios parodos surengimo motyvo apibūdinimo. Tai klausimas, į kurį ir renkamės atsakyti. Šis „dabar“ – labai bibliškas. Jis prilygsta garsiajam Šventraščio „šiandien“, kuris akimirksniu sudabartina ano meto įvykius, o mus padaro šių įvykių dalyviais. Tad ir ši paroda yra dar vienas (bibliškas?) įvykis: proga šiame „dabar“ susitikti, atpažinti tai, kas vertinga, dailės ir biblistikos sparnais paplazdenti.
