Iškils miško kamienus atkartojanti siena
Vyriausybės inicijuotą ir Kultūros ministerijos bei Šiuolaikinio meno centro skelbtą memorialo Lukiškių aikštėje konkursą laimėjusio projekto „Laisvės kalva“ autorius – skulptorius Andrius Labašauskas – pasakojo, kad pagal projektą bus suformuota kalva, kuri susilies su aikšte, paįvairindama jos kraštovaizdį.
Tokiu būdu Lukiškių aikštė bus padalinta tarsi į dvi dalis – memorialinę ir rekreacinę, t.y. laisvalaikio, erdvę, kurioje žmonės švenčia laisvę savo buvimu erdvėje, taip savaime įprasmindami, paties autoriaus žodžiais, pergalingą kovų rezultatą. Žadama, kad memorialas bus interaktyvus, t.y. jį bus galima liesti, ant jo bus galima laipioti.
Šiuo metu atsirasiantis realaus dydžio maketas – tik nedidelė viso memorialo dalis.
Tiesa, šiuo metu atsirasiantis realaus dydžio maketas – tik nedidelė viso memorialo dalis. Kaip pasakoja A.Labašauskas, aikštėje iškils „Laisvės kalvos“ šlaito, vadinamo „Laisvės mišku“ bandinys, kurio išmatavimai – 4x3 metrai. Tai dvi plokštės, kuriose vaizduojamas abstraktus miško motyvas su išgraviruotais kovotojų slapyvardžiais. Bandinys atsidurs toje vietoje, kurioje jis ir turėtų stovėti – vertikali memorialinė siena bus orientuota į Gedimino prospektą.
Sienos išliejimui menininkas panaudojo ypatingą techniką – forma buvo liejama nuo medžių kamienų, o intarpai tarp jų buvo lipdomi rankomis. Šis motyvas pasirinktas neatsitiktinai – sienelė simboliškai vaizduoja miško erdvę tarp medžių, kurioje vyko pasipriešinimas okupantams.
Šlaito fragmentui suformuoti bus naudojamas smulkios frakcijos, tonuotas betonas, kuris kelis kartus tvirtesnis už įprastą betoną, neskyla ir netrupa. Maketo eksponavimo metu būsimo memorialo šlaito ribas žymės spalvota linija.
Kodėl statomas maketas, o ne memorialas
Kyla natūralus klausimas, kodėl Lukiškių aikštėje statomas tik maketas, o ne visas memorialas? Pasak A.Labašausko, todėl, kad reikia laiko atsakyti į profesinius klausimus. „Maketas – tarsi paruošiamasis darbas, užtikrinsiantis sklandų memorialo gimimą ateityje. Norima pasidaryti mastelio testą ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo erdvėje realiai. Tuo tikslu ir vežamas maketas į aikštę. Jeigu piliečiai teigiamai reaguos, memorialas gali būti baigtas per porą metų“, – svarstė menininkas.
Maketas – tarsi paruošiamasis darbas, užtikrinsiantis sklandų memorialo gimimą ateityje.
Kadangi „Laisvės kalvos“ bandinys bus tokio pat mastelio kaip būsimasis memorialas, lankytojai galės susidaryti realų vaizdą, kaip viskas atrodys. Pasak skulptoriaus, „Laisvės kalva“ dar gali būti nežymiai koreguojama, todėl pasižiūrėti, kaip atrodys bandinys, yra labai naudinga.
„Iš esmės pati idėja, kad tai yra „Laisvės kalva“, kuri yra tarsi nuoroda į Lietuvos praeities istoriją, jos artefaktus – tokius, kaip piliakalniai, pilkapiai ir kt., nesikeis. Taip pat išliks ir miško motyvas kalvos šlaite – kaip nuoroda į pogrindinę laisvės kovą. Gali tik šiek tiek keistis memorialo forma ir koreguojamas aukštis“, – patikino A.Labašauskas.
Memorialas skirtas mums visiems
Pasak menininko, memorialu nesiekiama pagerbti ir įvardinti konkrečių herojų, neminimos jokios pavardės, kitaip tariant, neišskiriamas ir ant pjedestalo neužkeliamas nė vienas kovotojas už laisvę. Tai memorialas Lietuvos žmonėms – visiems kada nors siekusiems laisvės ir pritariantiems jos idėjai.
Memorialo forma pasirinkta taip pat ne atsitiktinai: ji simboliškai reprezentuoja Lietuvos istorinį, gamtinį karkasą – piliakalnius, pilkapius, kalvas, mišką, pelkes ir kitus elementus. „Laisvės kovotojai, gindami Lietuvą nuo priešų, naudodavosi natūralios gamtos teikiamais privalumais. Gamta mums įsišaknijusi pasąmonėje. O miškas yra tarsi memorialinė erdvė, kurioje žmonės gali vaikščioti ir pamąstyti apie laisvės kovas“, – teigė menininkas.
Miestiečiai jau visai greitai galės patys „prisimatuoti“ menininko pasiūlytą idėją, įvertinti naują Lukiškių aikštės vaizdą ar tiesiog smagiai atsikvėpti naujoje erdvėje.
Požiūris į paminklus ir viešąją erdvę keičiasi
Vilniaus universiteto istorikas dr. Marius Emužis pasakojo, kad istorinė atmintis svarbi bet kurios valstybės dalis.
Vienas iš valstybės kertinių dėmenų remiasi senąja kunigaikščių Lietuva ir šiuo laikotarpiu laimėtais mūšiais kaip pasididžiavimo objektu.
Kitas svarbus dėmuo – savanorių kovos, mūsų valstybininkai, kultūros žmonės, kurie kūrė valstybę. Pagaliau trečiasis – partizanų kova, kuri taip pat prisidėjo prie valstybės kūrimo proceso ir kuria mes taip pat didžiuojamės. Mat valstybė yra ne tik jos žmonės, bet ir istorinis pasakojimas, kuriuo žmonės pasitiki ir kuriuo didžiuojasi.
Istorikas įsitikinęs, kad apie partizanų kovas visuomenė žino vis dar mažai, tačiau tai nereiškia, kad ši tema jai neįdomi.
„Tą susidomėjimą pamatuoti labai sunku. Gali atrodyti, kad tai nesvarbu, bet ateini į partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų laidotuves ir pamatai kapinėse daugybę susirinkusių žmonių. Kai vyksta kokia nors kariuomenės ir partizanų pagerbimo šventė, taip pat ji sutraukia žmones. Knygos apie partizanus, kurių nėra daug, bet pasirodo, jos perkamos. Kiekvienas viešoje erdvėje pasirodantis dalykas aktualizuoja tą temą“, – svarstė pašnekovas.
Mat valstybė yra ne tik jos žmonės, bet ir istorinis pasakojimas, kuriuo žmonės pasitiki ir kuriuo didžiuojasi.
Taigi Lukiškių aikštėje iškilsiantis monumentas taip pat turėtų atlikti minėto temos aktualizavimo funkciją.
Pasak M.Emužio, paminklai atsirado 19-tame amžiuje, kai valstybėje ėmė labiau reikštis jos piliečiai ir pradėjo formuotis pilietinė visuomenė. Užsakydama monumentus valstybė per juos kaip tik ir bandė įtraukti žmones, juos suaktyvinti: kad susiformuotų pilietinė visuomenė, reikalingi pasakojimai apie valstybę ir didvyriai, su kuriais galima tapatintis.
„Aš pats esu iš jaunosios kartos, kuri jau kiek skeptiškai žiūri į tradicinius paminklus. Gana paprasto meninio stiliaus paminklai, kuriais tiesiog atvaizduojamas žmogus, jau kiek atgyvenę. A.Labašausko kūrinys nėra paminklas. Tokie kūriniai kaip šis yra kitokie, konceptualūs, nuasmeninti, neskirti konkrečiam asmeniui, juos galima naudoti – ant jų galima lipti, vaikščioti, sėdėti. Tai praktiškai panaudojama erdvė.
Tokie monumentai – tęsinys to, kas šiuo metu vyksta muziejuose: juose atsiranda interaktyvumas, kai muziejiniai eksponatai jau nėra skirti vien tik žiūrėjimui. Lygiai tas pats vyksta ir su monumentais – jie kuriami taip, kad ant jų būtų galima lipti, juos liesti ar kaip kitaip panaudoti – kaip šlaitą pasisėdėjimui, poilsiui ir pan.
Taigi kinta požiūris į tai, kas yra viešoji erdvė ir kam ji naudojama. Ateina supratimas, kad ji turi būti skirta piliečiams – ne tik įpaveldinama, įprasminama, bet kartu tai ir žmonėms draugiška vieša erdvė“, – teigė mokslininkas.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.
