Kadangi retas perskaitote straipsnį iki pabaigos, su savarankiškai rašto išmokusios Agotos istorija supažindinti verta dar nepradėjus pokalbio.
Būdama dešimties metų vaikas ji prarado tėvą, kuris buvo nužudytas, pasak Agotos, dėl žemės. Keturiasdešimtmetė ji pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame aprašė ir šį tragišką įvykį. Tiesa, ji buvo mažaraštė, žodžiai – su klaidomis, sakiniai – be skyrybos ženklų, bet gyvenimo istorija papasakota taip įtaigiai, talentingai, kad „skaitai tarsi detektyvą“.
„Savo dienoraščius ji perrašinėdavo, kad šie nepasimestų. Svajojo, kad kada nors visi sužinotų, kaip iš tiesų buvo nužudytas jos tėvas“, – pasakojo M.Matulytė.
„Dabar ją gali išgirsti visa Lietuva“, – pridūrė kuratorė.
Agota – viena iš 150 šioje parodoje išgirstų balsų, likę 149 lygiai taip pat savyje talpina unikalų ir į kanoną netelpantį pasakojimą.
Apie juos ir vieną asmeniškai artimą M.Matulytei šiame interviu 15min ir kalbame.
Lietuvių etnoso stereotipai neturėtų tenkinti
– Parodos pavadinime žmonių vardai – Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras. Ar tai kalbos istorikų statistika?
– Ne, jokiomis statistikomis nesivadovauju. Tiesa, susiskaičiavau, kad parodoje teksto, garso ir vaizdo pasakojimus pateikia apie 150 herojų. Pavadinime yra keli vardai man asmeniškai svarbūs. Sakyčiau, kad šis sprendimas – atvira ir slapta dedikacija.
Surengiau daug personalinių ir retrospektyvinių menininkų parodų, kurių pavadinimuose autoriaus vardas ir pavardė yra privalomas elementas, identifikuojantis kūrėją. Todėl ir šį kartą pasakotojų vardus iškėliau į antraštę, norėdama pabrėžti, kad mūsų kultūrinės atminties šaltinis nėra anoniminis, kad atmintį sukaupė, išsaugojo ir ją mums perdavė konkretūs žmonės. Juk susintetintos ir universalizuotos simbolinės vertybės, kurios šiandien reprezentuoja tautos ir valstybės identitetą, yra perimtos iš Anicetos, Stasio, Teresės ir kitų mūsų krašto senbuvių, bet jų patirtis yra žymiai turtingesnė nei tai, ką įtraukiame į reprezentacijos lauką.
– Kaip jūs dekolonizuojate čiabuvio sąvoką? Vaidas Jauniškis savo komentare abejojo: „Nežinau, ar parodoje čiabuviai dekolonizuojami ar kaip tik kolonizuojami, paverčiami kitais.“
– Skaičiau šį V.Jauniškio tekstą, manau, kad tai buvo žodžių ir minčių žaismas. Žinoma, nuostabu, kad jis ne tik įsigilino ir perprato parodos idėją, bet ją ir aktualizavo.
Kuo gilesnis kaimas, o socialinė padėtis sudėtingesnė, tuo mažiau jį palietė modernizacijos vėjai, kito kaimo struktūra.
Vis dėlto mano pasirinkimas vartoti būtent čiabuvio sąvoką buvo sąmoningas ir tikslingas. Paroda aprėpia gerą šimtmetį, tris epochas – carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio. Tai keleriopa lyginamoji analizė ideologiniu (rusifikacijos, germanizacijos, sovietizacijos ir t.t.) pagrindu, kita vertus, atsiskleidžia gilaus kaimo panorama – vientisa, archajiška erdvė ir lėtas gyvenimo laikas, lėta etnoso genezė.
Taigi, „čiabuvis“ turi dvejopą reikšmę, kurią atskiria kirčiavimas. Tariant „čiãbuvis“, pabrėžiama etnoso kolonizaciją, bet giminingas žodžių junginys „čià bùvo“ pažymi laiką ir vietą. Mano „prakalbinti“ lietuviai išsaugojo savo senąjį pasaulį. Kuo gilesnis kaimas, o socialinė padėtis sudėtingesnė, tuo mažiau jį palietė modernizacijos vėjai, kito kaimo struktūra. Šie žmonės tarsi istorinio laiko kapsulės, išsaugojusios iš protėvių perimtą atmintį.
Tirdama šaltinius pastebėjau, kad tarpukariu miestai ir miesteliai buvo aktyviai įsitraukę į tautinį judėjimą bei plėtė savo dvasinę erdvę naujosios valstybės tradicijomis, atributais, kurie tautinių ideologų ir buvo pasisemti iš kaimo, susintetinti ir po to „grąžinti“ atgal modernia forma: puoselėjamas folkloras, tautodailė, tačiau skurdesnis kaimas šiuose atsinaujinimo procesuose dalyvavo pasyviai.
– Nepaimsi lietuvių taip lengvai…
– Visų pirma skurdžiai kaime gyvenantys žmonės neturėjo tiek laiko visuomeninei veiklai, nes jie diena dienon rūpinosi išgyvenimu. Nors turėjau labai aiškią nuostatą, apie ką ši paroda, bandžiau įtraukti tokius „prasimušusius“ tautodailininkus kaip Lionginas Šepka ar Stanislovas Riauba. Tačiau dėliojant ekspozicijos projektą pamačiau didžiulį kontrastą tarp jų ir paprasto valstiečio raiškos. Abu šie menininkai bandė kurti išorei. Nebe sau.
Štai čia ir yra ta didžioji ir gražioji paslaptis – kai niekas netemdo tavo sąmonės (tai gali vykti ir gerąja prasme), tu esi absoliučiai laisvas.
Tuo metu paprastas kaimo žmogus, dirbdindamas Užgavėnių kaukę, ją gamino tik sau. Nebuvo nei ideologinio angažuotumo, nei įsivaizdavimo, kad kažkur kažkam tai gali būti įdomu. Štai čia ir yra ta didžioji ir gražioji paslaptis – kai niekas netemdo tavo sąmonės (tai gali vykti ir gerąja prasme), tu esi absoliučiai laisvas. Taip gimsta unikalūs dalykai.
– Parodoje daug apmąstymų sukėlė kontrastas, kurį žiūrovas patiria pradžioje išvydęs skirtingų laikotarpių paveikslus, bet iš esmės apie tą patį: Kanuto Rusecko „Pjovėją“ (1844 m.), Adomo Galdiko triptiką „Lietuva“ (1937 m.) ir Antano Žmuidzinavičiaus „Vasarą laukuose“ (1946 m.) Tuo metu antrojoje ekspozicijos dalyje, kurią daugiausia sudaro archyvinės fotografijos, gyvenimas keičiasi radikaliai.
– Oficialios dailės sukurti romantizuoti vaizdiniai ir jiems oponuojantys socialinės realybės atvaizdai fotografijoje pabrėžia parodos konceptualią prieigą ir taikomą ideologinį aspektą. Trijų epochų dailininkų pagal visus kanonus sukurti reprezentaciniai Lietuvos įvaizdžiai kardinaliai skiriasi nuo kaimo kasdienybės.
Idealizavimas būdingas visiems laikams, juk šiandien taip pat pasitelkiame tą patį simbolinį kapitalą. Manau, kad mes paviršutiniškai ir bravūriškai spekuliuojame folkloru. Pagrindinis eksponatų atrankos kriterijus buvo autentiškumas ir archajiškumas.
Man kyla klausimas, kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė vilki lietuvių tautiniu kostiumu per oficialius renginius?
Antai garsas „Čiabuvių pasakojimuose“ yra ypač svarbus. Tautosaka įrašyta iš pirmųjų lūpų, su visais girgždesiais, triukšmais, apie save dainavusiųjų herojų balsais. Nuostabu, kad mes turime tiek folklorinių judėjimų, festivalių, bet įsiklausykime, apie ką mes dainuojame? Abejoju, kad apie save, nes tai nebesame mes. Tai mūsų atmintis, bet ne šiuolaikinės kultūros tiesiogine prasme dalis. Gal aš klystu, bet, manau, kad ir šioje srityje turime ką keisti, pradedant nuo santykio su tautiniais drabužiais. Pavyzdžiui, man kyla klausimas, kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė vilki lietuvių tautiniu kostiumu per oficialius renginius? Kokio regiono drabužius ji dėvi? Ar susimąstome, ką eksploatuodami etninius simbolius deklaruojame, apie ką referuojame? Mane domina, kaip tie stereotipai susiformavo ir kodėl jie mus tenkina.
Vertybes mums rinko profesionalai, pavyzdžiui, XIX a. tą darė tokie etnologai kaip Eduardas Volteris, Povilas Višinskis. Tarpukariu Šiaulių kraštotyros draugijos muziejininkai ir etnografai keliavo po kaimus ir nešališkai, kruopščiai dokumentavo surinktą medžiagą. Sovietmečiu tautosaką rinko Norbertas Vėlius, Jurgis Dovydaitis, taip pat atsigręžę į žemiausius kaimo gyventojų sluoksnius.
Visi jie suprato, kad grynuoliai gyvena kaime. Taigi, sukaupę įvairiausius duomenis, net ir garso įrašus, šie profesionalai sukūrė neutralią medžiagą ateities kartoms. Bet tokia ji išliko tik iki tol, kol prie jos neprisilietė kultūros ideologai, neuniversalizavo patirčių ir nesukūrė mitinių-simbolinių vertybių, kurios įaugo į mūsų kultūrinę atmintį, kuriomis vadovaujamės net nesusimąstydami, iš kur tai, kodėl taip.
– Suprantu, kad reikia sugrįžti prie tikrųjų šaknų, tačiau kaip išjudinti įsisenėjusį kanoną nesukūrus naujų universalijų?
– Dirbant su parodos komanda per vieną koncepcijos aptarimą nuskambėjo panašus klausimas: kaip suvesti ekspoziciją į linijinį pasakojimą? Bet šia paroda ir siekiama ardyti didįjį pasakojimą, suskaldyti jį į daug fragmentų, individualių mažųjų naratyvų, nekuriant naujo vientiso autorinio (kuratorinio) pasakojimo. Kaip kuratorė pateikiu nuorodą į šaltinius ir jų skaitymo kodus, iškeliu rūpimus klausimus, bet nepateikiu skubotų atsakymų, herojų ir jų paveldo nekanonizuoju, tik suteikiu galimybę prabilti daugybei balsų. Be to, paroda yra tarpinis tyrimo, kurio ėmiausi 2014 metais, etapas. Galbūt monografijoje, kurią rengiu šios medžiagos pagrindu, išreikšiu savo, kaip kultūros istorikės, poziciją ir sukursiu savo pasakojimą.
– Bet Lietuva nėra tik lietuviai, čiabuvių buvo ir daugiau – lenkų, rusų, žydų, totorių ir t.t.
– Taip, Lietuva – nacionalinė valstybė, kurioje nuo seno gyvena lenkai, žydai, gudai, rusai, karaimai, totoriai, tačiau iš čia kilę ir čia savo gyvenimo medį auginę autochtonai, be abejonės, yra lietuviai. Ši paroda apie juos, nes tik koncentruojantis į vieną etnosą įmanoma suvaldyti probleminį turinį.
Kaip būti namuose
– Klausantis jūsų kilo asociacija su Jono Meko filmu „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl. „Reminiscences of a Journey to Lithuania“), kuriame jis vaizduoja savo namus Semeniškėse. Ar tai yra arti to, ko ieškote?
– Mačiau šį nuostabų filmą, bet, suprantate, tai yra J.Meko reminiscencijos. Nostalgija, tačiau asmeninė. O mano kaip kuratorės santykis – absoliučiai nešališkas, kalbėdama apie kaimą nejaučiu jokio ilgesio. Jame nevasarojau, etnografinėse ekspedicijose nedalyvavau ir neskiriu svirno nuo kluono. Žodžiu, esu gryna miestietė, kurios seneliai palaidoti Vilniuje. Bet jūsų pastebėjimas gražus tuo, kad Meko dokumentavimas – nepaprastai spontaniškas ir nekonceptualizuotas. Jo dienoraštinio kino pobūdis panašus į parodos strategiją, tik skiriasi perspektyva: savo filme Mekas pats rašo, o aš renku kitų asmeninius pasakojimus. Pažiūrėkite, kokie jie skirtingi – vienas mena mįsles, kitas dainuoja, trečias pasakoja apie savo šeimos likimą.
Jeigu kas klaustų, ar bandžiau pasverti pasakojimų tipų santykį, atsakyčiau neigiamai. Pasirinkusi herojų, tiesiog ieškojau jo gyvenimo istorijos, tyrėjų užfiksuotos (primenu, kad dirbu retrospektyviai ir nei su vienu iš herojų pati nekalbėjau) arba leidau nuotraukai kalbėti pačiai už save.
– Sakote, kad esate nešališka. O kokia pirmosios pavadinimo herojės – Anicetos istorija?
– Prajuokinot… Dabar turėsiu išduoti savo didžiąją paslaptį!
– Jeigu apie ją nesinori pasakoti, gal apie Stasį pakalbėkim?
– Stasys yra tos pačios paslapties dalis. Tyrimus kodiniu pavadinimu „Tapatybė be įvaizdžio“ vykdau nuo 2014-ųjų, o prieš metus Nacionalinės dailės galerijos vadovė pasiūlė surengti tyrimo tema parodą. Kai pradėjau tyrimus, aš visiškai nepažinojau kaimo.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pavargusi nuo miesto dukrai pradėjau zyzti, kad labai noriu į kaimą, trūksta gamtos, ramybės, tylos. Taigi, ryžomės dar prieš karantiną įsigyti sodybą. Pavyko rasti nuostabų šimtametį vienkiemį su didžiuliu sodu.
Atradimu tapo šaltiniuose paminėtas faktas, kad ūkį jie vadino gyvenimu.
Jo šeimininkai buvo Aniceta ir Stasys. Stasys mirė ir Aniceta nebepajėgė viena gyventi vienkiemyje, todėl jai teko persikraustyti į šalimais esantį Punios miestelį. Jos dukra Virginija padėjo mamai parduoti sodybą, tačiau jos tarsi laukė žmonių, kurie šią vietą nuoširdžiai įsimylės. Mūsų sodybos paieška truko labai trumpai – šis vienkiemis buvo antroji vieta, į kurią nuvykome apsidairyti.
Atvykę pamatėme baltą namelį, Virginija palydėjo mus link Nemuno, perėjome miškeliu ir viskas. Čia mūsų namai.
– Tai gal čia ir yra toji paslaptis, kurios ieškote? Kaip rasti namus ir juose būti.
– Taip! Atradimu tapo šaltiniuose paminėtas faktas, kad ūkį jie vadino gyvenimu. Mano gyvenimas yra ten, prie Punios, sakydavo jie. Bet tai ir buvo jų gyvenimas, o namai – viskas. Nuo XIX a. vyravo emigracija į Ameriką, Rygą ir Varšuvą, bet vyrai išvykdavo tam, kad sugrįžę sustiprintų namus. Kaimo žmonės keliaudavo ne naujų potyrių, tai buvo darbo emigracija.
– Galbūt tai autentiškos architektūros nuopelnai? 2021-ųjų Venecijos architektūros bienalėje, kurios pagrindinė tema buvo „Kaip mes kartu gyvensime?“, kūrėjai ieškojo būdų, kaip atrasti harmoniją tarp pastatų ir gamtos. Niekada negalvojau, kad tai, kaip suprojektuotas namas, turi tiesioginį ryšį su mūsų psichikos būkle.
– Sutinku – kaimo žmogaus ūkiai buvo struktūriškai teisingi. Žinoma, ne visi galėjo susikurti tai, kas jiems organiškai tinka. Antai Aniceta sukūrė tvirtovę – atviri laukai sukuria erdvę, o dauba, upelis ir miškas tampa tvirtu užnugariu. Kažkur tolumoje teka Nemunas. Namo vidaus struktūra taip pat puiki. Jis susideda iš sodo, darželio, ūkinių pastatų ir t.t. Kaimo žmonių niekas nemokė kurti struktūros, tačiau jie jautė, kaip gyventi jaukiai, saugiai, patogiai.
Drabužiai rodo kitokią realybę
– Tai klausimas etnografei, tačiau parodoje eksponuojamose nuotraukose dauguma moterų dėvi skareles.
– Neradau pasakojimo apie tai, ką reiškia skarelė kaimo moteriškei, ir šaltiniuose neatkreipdavau dėmesio į galvos apdangalus, bet, pasirodo, netgi sovietmečio kaime reta kuri buvo be jos, nors kai kurios ir išdrįsdavo. Moterys be skarelės jausdavosi tarsi apsinuoginusios. Pavyzdžiui, viena herojė pasakojo, kad jeigu išbėgusi į lauką be skaros netyčia susidurdavo su kaimynu, tai tekdavo prisidengti ranka galvą. Maždaug žinau, žinau, kad gėda, bet taip jau nutiko…
– O kaip yra su drabužiais?
– Kaip tik rengdama parodą klausiau etnologės Dalios Bernotaitės, kodėl fotografijose nėra tautinių kostiumų? Anot jos, kostiumą turėjo ne kiekvienas valstietis, šventinius rūbus skolindavosi vestuvėms, bet kasdienybėje jų nedėvėjo. Kostiumai buvo skirti ypatingoms progoms. Čiabuviai dėvėjo pačių austus drabužius. Vienas siuvėjas pasakojo, kad mada keisdavosi itin lėtai – tokia pati išlikdavo net 60 metų. Net įvadinėje nuotraukoje matosi, kad ne viena karta nešiodavo tuos pačius drabužius.
Norintiems sąsajų su aktualijomis
– Jūsų paroda parodo, kad šeima ir namai visiškai ne ten, kur šiuo metu vyksta viešosios diskusijos.
Tai koks turėtų būti santykis su autochtonais lietuviais – kaip į kolonizuotus amerikiečius, kurie vis dar vadinami indėnais, ar amišų bendruomenę?
– Visų pirma, čiabuviai kitais tampa didžiųjų pasakojimų kūrėjų kontekste. Nenoriu supaprastinti šios problemos. Manau, kad ji aktuali ne tik Lietuvai, kur kaimo žmogus, būdamas pagrindiniu mūsų mentalinio kraštovaizdžio dėmeniu, likdavo didžiosios istorijos paraštėse, bet ir kitoms šalims, kurios turi kolonijinę praeitį.
Kolonijos ir rezervatai egzistuoja mūsų sąmonėje.
Prisiminkim vieną svarbiausių Jungtinių Tautų dar 1948 m. paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri skelbia, kad „visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis“, tačiau iki šiol autochtonai, kad ir jūsų minimi, yra UNESCO aktuose išskiriami, pabrėžiant jų apsaugą ir kitus socialinius, ekonominius, kultūrinius garantus – kitiems rengiami specialūs teisiniai aktai. Manau, kolonijos ir rezervatai egzistuoja mūsų sąmonėje.
Teko lankytis Smithsonian institutui priklausančiame Nacionaliniame Amerikos indėnų muziejuje Vašingtone, kurio pradžia siejama su vokiečių kilmės JAV naftos magnato sūnaus George’o Heye iniciatyva ir jo XX a. pr. sukaupta indėnų artefaktų kolekcija. Tai amerikiečiai, kadaise buvę imigrantai, pasakoja apie Šiaurės Amerikos žemyne gimusius autochtonus kaip apie kitus, parodo indėnų egzotiškas tradicijas bei jų rūšis. Ekspozicija etnografinio pobūdžio, tačiau ar tai nėra kolonijinio modelio muziejus, kuriame žiūrovas išgirsta didžiųjų pasakojimą apie mažuosius?
Beje, Rusijos etnografijos muziejus Sankt Peterburge steigtas panašiais pagrindais ir iki šiol jame šalia rusų etnografijos eksponuojami mažųjų tautų, tarp jų ir lietuvių (ekspozicijos skyrius pavadintas „Šiaurės vakarų Rusijos ir Pabaltijo tautos XVIII–XX a.“), etninės kultūros artefaktai. O šio muziejaus koncepciją XX a. pr. kūręs slavofilas Vladimiras Lamanskis akcentavo pagrindinį muziejaus uždavinį parodyti Rusijos sėkmingą kolonizavimo politiką. Tad lietuvių čiabuvių samprata egzistuoja ir perkeltine, ir tiesiogine prasmėmis.
