Nuo 1979 m. vykstanti trienalė pirmą kartą koncentruojasi į Rytų ir Vidurio Europos istorines ir šiuolaikines menines praktikas: migracijos, integracijos, queer, praeities, dabarties, ateities temas. BT14 kūriniams atvertos ŠMC senos ir naujos erdvės. Kūriniai eksponuojami „Rupert“, „Swallow“, „Editorial“, Lietuvos dailininkų sąjungos ir „Atletika“ galerijose. Sunku išskirti keletą, bet pabandžiau.
Skaičiai prie pavardžių atitinka ekspozicijos numeraciją ekspozicijoje.
Anni Puolakka. Maitinimas. Kuratorės: Neringa Černiauskaitė ir Vitalija Jasaitė.
Suomių menininkės Anni Puolakka paroda „Maitinimas“ kaip BT14 dalis atidaryta susitikimų erdvėje „Editorial“. Parodoje pristatomi koliažai ir du videokūriniai, nagrinėjantys parazitavimo ir maistinimosi temas. Ilgos trukmės filme „Rumina“ menininkė analizuoja maitinimo(si) inerciją. Kasdien vartojamas maistas – pienas – pagrindinis menininkės refleksijų objektas. Pienas ir žindymas menininkei kelia daugiau klausimų nei paprastam vartotojui apie maistines produkto savybes.
„Geriame arba gėrėme pieną. Melžimo aparatai pakeitė žmogaus rankų darbą, o bakterijos ir fermentai dalyvauja pieną paverčiant kitais produktais. Norime tik skystimo, bet vengiame intymumo su gyvulio kūnu“, – teigia A.Puolakka. Jeigu įdėmiai žiūrėsite filmą, greičiausiai jūsų požiūris pasikeis ne tik į pieno gėrimą. Filmas verčia suabejoti žmogaus intencijomis. Gal laikas savęs paklausti, ar nemeluojate patys sau ir savo vaikams, sakydami, kad „karvutė duoda pieno“, bet iš tikrųjų pieną iš gyvulio atimame, o dar ir jo gamyba stimuliuojama iš šiuolaikinių pozicijų žvelgiant nežmoniškais būdais.
Į menininkės svarstymų lauką patenka ir meninė veikla. Juk menininkai(-ės) neretai perkuria, perdirba jau sukurtą medžiagą, eksploatuoja vis naujus įvaizdžius, tokiu būdu įsijungdamas nesibaigiantį idėjų, vaizdų, apmąstymų ratą. Dar vieną menininkės kūrinį „Iš širdies“ rasite ŠMC pirmame aukšte.
33. Flo Kasearu. Smurtas auga tyliai. 2021. Sudžiūvę naminiai augalai.
Dažniausiai nuvytę augalai vazonuose atsiranda apsileidusių namo šeimininkų laiptinėse ir kapinėse vasaros metu. Kartais šiuolaikinio meno erdvėse. Vos įžengus į ŠMC po plėvele palėptoje laiptų erdvėje tarsi atsidūri neprižiūrimame šiltnamyje arba gėlių, kurio savininkams mažai mokama už darbą, viešbutyje.
„Mirusios gėlės“ – jaunosios kartos estų menininkės Flo Kasearu kūrinys. Jis – provokuojantis ir sukeliantis abejonę, ar nebus kas nors supainiota, taip pat priverčiantis paklausti, ką reiškia šis sutrikdytų augalų eksponavimas ant paradinių institucijos laiptų? Perkeisdama prasmes, menininkė nejučiom tai įtraukia į platų asociacijų lauką. Galite į kūrinį pasižiūrėti su humoru arba paieškoti bent vienos „gyvybės“, prailginsiančios apmąstymų lauką.
51. Natalia LL. Vartojimo menas. 1972–1975, 16 mm nespalvotas filmas, transformuotas į vaizdo formatą, 15.58 min.
Menininkė Natalija Lach-Lachowicz (Natalia LL) – viena svarbiausių šiuolaikinio Lenkijos meno atstovių, kuri savo idėjoms išreikšti pasitelkia įvairias medijas. „Vartojimo menas“ – bene reikšmingiausias kūrinys, laikomas kertiniu Lenkijos aštuntojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos kontekste, beje, prieš porą metų eksponuotas jos retrospektyvinėje parodoje, surengtoje M.Žilinsko galerijoje Kaune.
1972–1975 m. sukurtame filme jaunos, patrauklios moterys beveik 15 minučių labai erotiškai mėgaujasi dviem deficitiniais produktais – Frankfuro dešrelėmis, bananais ir ledais. Analogiškas gestas buitinėje kultūroje reiškia kvietimą. Pristatydama daugiaprasmį vaizdą, autorė kvestionuoja sąmonės skirtumus, veikiančius mūsų suvokimą. Taip pat ji perkelia galią į moterų pusę (moteris filmuoja moteris).
Natalios LL filmuotos moterys užima įžūlią poziciją ne tik vartojimo, bet ir idealų atžvilgiu. Menininkės kūriniai, kūniškumas yra kritinio masto metodas, padaręs įtaką ir Lenkijos liaudies menui. Lenkijoje vykusių protestų prieš abortus pradžioje interneto erdvėje pasklido memai, kuriuose galima buvo atpažinti nemirtingus Natalios LL įvaizdžius.
1. Jüri Arrak. Aistros liepsnos. 2016. Drobė, aliejus; Viršenybė. 2016. Drobė aliejus ir kt.
Jüri Arrakas – šiuolaikinio Estijos meno legenda, debiutavusi sovietinio meno scenoje 7-ame dešimtmetyje. Ankstyvojoje kūryboje menininkas naudojo siurrealistinius įvaizdžius, kuriuos vėliau transformavo į visiškai savitą numinosum (numen – iš lotynų kalbos kilęs terminas, reiškiantis dvasinius ar religinius potyrius, taip pat paslaptingą ar baimę keliantį objektą), pagal kurį iš karto galima atpažinti Arrako kūrybą.
Šiam personažui nerasite analogų nei sovietinėje, nei šiuolaikinėje Vidurio ir Rytų Europos tapyboje. Įsivaizduokit sovietines trienales, kur, be abejonės, buvo eksponuojami ir Arrako kūriniai. Tarp rimtų figūratyvinių paveikslų staiga išnyra kūriniai, kurie nepasiduoda logikos standartams. Juose nuolat vaizduojamas pusiau „degančia galva“ žmogus ar milžinas, galbūt rūstus ir kartu šiek tiek juokingas savo baisumu demonas ar dvasia. 1980 m. animaciniame filme jis atgimė Suur Tõll – estų mitologinės būtybės, gyvenančios Saremos saloje, pavidalu. Arrakas didžiąją savo gyvenimo dalį nuolat eksploatavo šį pasąmonės archetipą. Keli tapybos ir grafikos technika sukurti numinosum, kurie pastaraisiais metais eksponuojami trienalėje.
69. Karol Radziszewski. Portretų galerija (nuo 2020 m.). Tapybos darbai ant drobės.
20 akrilu nutapytų drobių, vaizduojančių Rytų Europos meno, kultūros ir mokslo ir politikos queer atstovus, eksponuojamos ŠMC Didžiojoje salėje. Jų autoriaus Karolio Radziszewskio, Queer archyvų instituto įkūrėjo, kūryba žinoma tarptautinei publikai (buvo pristatyta „MoMA“ muziejuje Niujorke, Nacionalinėje galerijoje „Zachęnta“ Lenkijoje ir t. t.). Paveikslų galerijoje rasite Lesyos Ukrainkos (1871–1913), Lenkijos opozicionierės ir translytės aktyvistės Ewos Hołuszko (kaip sako ji pati, anksčiau tokių žmonių po gimimo būtų laukę dujų kameros) portretus, paties menininko autoportretą ir kelių Lietuvos menininkų, kurių homoseksualumas nebuvo jokia paslaptis – fotografų Veronikos Šleivytės (1906–1998) ir Virgilijaus Šontos (1952–1992), atvaizdus, atpažinsite žinomos poetės Janinos Degutytės (1928–1990) žvilgsnį. Šalia eksponuojamuose stenduose – spauda, nuotraukos, kiti dokumentai, pristatantys mažai žinomus artefaktus iš queer ir homoseksualų gyvenimo keliose Rytų Europos šalyse (parengė Laima Kreivytė).
47. Danutė Kvietkevičiūtė. Gyventi. 1981–1983. Vilna, linas, gobeleninis audimas; Žolė (skirta M.K.Čiurlioniui), 1975. Pusvilnė, vilna, sintetika, gobeleninis audimas.
Žvelgiant į vienos įdomiausių Lietuvos tekstilininkių Danutės Kvietkevičiūtės į dienos šviesą ištrauktą didelio formato gobeleną „Gyventi“, nejučia knieti „išskobti“ querr motyvus. Juos suponuoja menininkės naudojamas spektrinis spalvų išskaidymas ir jų žybėjimas objektuose. Garbaus amžiaus menininkė yra kilusi iš Neravų kaimo, esančio šalia Druskininkų. Ten gyvena ir iki šiol, tačiau jau beveik nebekuria. Autorės kūrinių kitoniškumą pabrėžė ne viena kūrybos tyrinėtoja, kaip ir tai, kad Kvietkevičiūtė – viena pirmųjų „praaugo vyraujančias tendencijas“ (Ramutė Rachlevičiūtė). Trienalėje būtina pamatyti tuos porą Kvietkevičiūtės kūrinių su įausta signatūra „Kvietkė“, imponuojančių ne tik preciziška klasikine gobeleninio audimo technika.
Kūrinių audimas trunka kelias savaites ar net mėnesius, tam panaudojami ploni siūlai ir inovatyvios technologijos. Nerealios kosmologinės vizijos ir besimainančios gobelenų spalvos, stilizuotos galvos, įsiterpiančios tarp kosminių formų, saulės halų ir vaivorykščių, atrodo, nepavaldžios laikui ir visiškai naujai integruojasi į trienalės pasakojimus.
Akiai sunkiausiai išskiriami žalios atspalviai Kvietkevičiūtei nėra sudėtingas uždavinys. Ji Čiurlioniui skirtame kūrinyje įaudžia begalę žalių, tarp kurių sublizga vaivorykštės ir halai. Kūrinių kitoniškumas ir asociacija su querr tik patvirtina, kad kūrinio turinys nėra uždara sistema. Jis gali būti iš naujo permąstomas. O pats terminas guerr nėra griežtai apibrėžtas ir gali aprėpti platų lytiškumo, taip pat ir meninių identitetų, spektrą.
17. Henrikas Gulbinas. Nesugalvoti dalykai. 1988, spalvotas videofilmas su garsu, 6 min.5 sek; Kelionė be lagamino.1988. spalvotas video filmas su garsu, 9 min. 38 sek.
Žvelgdami į Gulbino videofilmus, nusikeliame į Lietuvos videomeno ištakas, eksperimentų su technologijomis laiką, kurį Jurijus Dobriakovas yra pavadinęs „technologiniu fetišizmu“. Šiuolaikiniame klestinčių technologijų pasaulyje niekam nė į galvą neateitų nufilmuoti televizijos signalą sujungus su videomagnetofonu ar visaip eksperimentuoti montuojant įrašus. Nežiūrint į tai, Gulbino filmai, žvelgiant iš šiuolaikinio žiūrovo pozicijos, turi ne tik istorinę vertę ir atskleidžia naujųjų medijų eros pradžią. Jie savaip įprasmina haliucionuojančią šiandieninę interneto kultūrą, jos siurrealistinį, kaip psichodelinis pasąmonės srautas, turinį. Be to, jie net turi panašumo su NFT (non-fungible token – nepakeičiamus žetonus arba kripto valiutas).
63. Agnieszka Polska. Paklausk Sirenos. 2017.UHD spalvotas videofilmas su garsu. 15 min 25 sek.
„Paklausk sirenos“ – trumpo metražo filmas, pasitelkiantis sirenos simbolį pranašavimui apie identiteto krizę. Hipnotizuojantis, tarsi iš kino filmų apie vienišus jūreivius, ieškančius jūroje naujų kontinentų, sirenos balsas nenuilstamai aidi ŠMC Didžiosios salės erdvėje. Į žiūrovą žvelgia daugybė vienodais intervalais mirksinčių akių. Akys, kaip ir kitos veido dalys, yra sugeneruotos kompiuteriu. Sireną sunku priskirti kokiai nors biologinei ar socialinei kategorijai. Jos rausvas gyvybingumas kontrastuoja su nostalgiškais pilkais miesto vaizdais ir nufilmuotais pamažu slenkančia kamera. Žodžiai ir vaizdai, meditatyvinis lėtas veiksmas ir įtaigūs garsiniai dirgikliai sukuria nepamirštamą pasakojimą. Šiandieninius etinius ir socialinius iššūkius menininkė svarsto ir kituose savo filmuose, kurie plačiai pristatomi tarptautiniu mastu („MoMA“ muziejuje Niujorke, „Pompidou“ centre Paryžiuje, „Tate Modern“ Londone ir kt.).
105. Mona Vatamanu and Florin Tudor. Žemės perskirstymas. 2011. Instaliacija, kintantys dydžiai.
Ne iš karto pastebimas Monos Vatamanu ir Florino Tudoro kūrinys ŠMC vidiniame kiemelyje gali pasirodyti kaip užsilikusios ekspozicijos fragmentas. Beveik nematomas kūrinys tokiu būdu reflektuoja visai postsovietinei erdvei aktualią nekilnojamojo turto ir nuosavybės temą. Instaliacijoje autoriai panaudojo tą pačią analoginių vaizdo kasečių juostą kaip ir Vensuelos gyventojai, kurie su juosta nužymėjo nuosavą teritoriją įkūrus nedidelius ūkelius. Besiplaikstanti juosta primena apie perdalijimų ir nuosavybės reliatyvumą. Ypač keičiantis valdžioms. O maži ir nereikšmingi dalykai ir objektai (juos naudoja menininkai savo kūriniuose) neretai tikresni iškalbingesni už kitus.
91. Anastasia Sosunova. Agentai. 2020. Spalvotas video filmas su garsu. 14 min. 57 sek.
Mašinoje sėdintys agentai, kurių veidus sunku įžvelgti, pusbalsiu aptaria Lietuvos liaudies meno istoriją ir jos transformacijas. Jų įžvalgos, aptariančios platų liaudies meno kūrinių spektrą, ir rimtos, ir šmaikščios. Agentai neužmiršta ir daugeliui pažįstamų Juodkrantės Raganų kalno velnių ir raganų, labiau klasikinių ir šiuolaikinių liaudies meno pavyzdžių, kurių itin padaugėjo pandemijos metu. Stipriai įsijautus į pokalbį, į kai kuriuos objektus nejučia imi žvelgti įtakos agentų akimis. Pavyzdžiui, milžiniški mediniai zuikiai, sukurti kaip atsvaros vaikiškoms supynėm, pasirodo labai jau keisti. Meninis formatas neįpareigoja laikytis akademinės logikos. Videofilmą verta peržiūrėti ir tiems, kurie vis dar tiki, kad Respublikinėse dainų šventėse sukurti šokiai gyvavo per amžius, o ne buvo sugalvoti choreografo Juozo Lingio. Taip pat tiems, kurie liaudies meną supranta, kaip laike sustingusią magmą. Pažvelkite į savo aplinką agentų akimis, joje tikrai rasite naujesnių nei velniai Velnių muziejuje liaudies meno pavyzdžių.
Petras Išora ir Ona Lozuraitytė. Erdvės choreografija.
Nekyla abejonių, kad šiugždančios, klostuotos pertvaros, pagamintos iš perdirbtos medžiagos, perkeičiančios pastato griaučius ir struktūrą – dar vienas įspūdingas meno kūrinys, kuris vėliau bus panaudotas ŠMC rekonstrukcijos procese arba kitiems geriems darbams.
