Monumento samprata kito bėgant šimtmečiams ir dešimtmečiams. Atminties kūrimo būdai gali stipriai skirtis skirtingose kultūrose, ir dažnai būtent jie itin ryškiai atspindi tam tikros kultūros savitumą, o konkretūs įvairiais laikotarpiais sukurti paminklai – kultūrų raidą. Šiandien kintančiai monumento, memorialo sampratai daug dėmesio skiriama tiek lokaliuose, tiek tarptautiniuose forumuose (konferencijose, konkursuose, mokymo programose, profesinėje literatūroje ir t.t.), kuriuose dalyvauja ir Lietuvos menininkai bei teoretikai. Atsižvelgiant į pokyčius visuomenėse ir į konkrečius asmenis ar reiškinius, kuriuos siekiama įamžinti, vis iš naujo ieškoma tinkamų įpaminklinimo formų. Tuo pačiu kinta ir pati viešosios erdvės samprata, naujai klostosi visuomenės savivokos formavimosi būdai.
Kai kuriais atvejais netikėtas, tačiau itin paveikias monumentalumo formas įgyja laiko matmuo – pavyzdžiui, Norvegijoje 2014 m. pradėtas įgyvendinti menininkės Katie Patterson šimtmetį truksiantis projektas „Ateities biblioteka“. Jo metu ištisą šimtmetį bus renkami tekstai knygų antologijai, kuri bus išspausdinta ant popieriaus, pagaminto iš specialiai tam auginamo miško. Itin daug dėmesio skiriama kontekstualumui – konkrečioms paminklo kūrimo aplinkybėms ir numatomai jo aplinkai, bei tam, kad atminties kūrime pagrindinis vaidmuo tenka žmonėms – dinamiškai, nevienalytei šalies ir miesto bendruomenei. Jungtinėse Valstijose, Bruklino Grinvudo (Green-Wood) kapinėse ką tik pradėtas dvidešimt penkerių metų trukmės menininkės Sophie Calle projektas, kuriuo ji kviečia memorialo lankytojus dalyvauti nuolatiniame jo kūrime – pasidalinti savo paslaptimis.
Lukiškių aikštės istorija
Lukiškių priemiestyje nuo seno buvo įsikūrusi totorių gyvenvietė su mečete, kuri tapo LDK totorių religiniu centru. XVIII amžiuje netoliese pastatytas Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno kompleksas, šalia suformuota turgaus aikštė. Lukiškių aikštė tapo pagrindine turgų, mugių vieta, naudojama ir kariuomenės pratyboms. Po 1863–1864 metų sukilimo čia įvykdytos sukilėlių egzekucijos. Aikštė tapo neoficialia sukilimo memorialine vieta, ypač svarbia Vilniaus lenkų bendruomenei.
Pirmieji politiškai reikšmingesni planai ir praktikos, susietos su Lukiškių aikštės teritorija, atsirado tarpukariu. Tuo metu čia tęstas prospekto užstatymas įstaigų ir gyvenamųjų namų pastatais. Kadangi 1863 m. sukilimas įgijo išskirtinę reikšmę Antrosios Lenkijos Respublikos politiniame diskurse, aikštė buvo paversta kasmetinio sukilimo minėjimo vieta. Dėmesys šiai aikštei kaip politinei miesto dominantei dar labiau išaugo po 1935 m. čia vykusių Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio širdies laidojimo ceremonijos iškilmių, valdžios ketinimų Lukiškių aikštėje statyti maršalo paminklą ir aikštę pavadinti Pilsudskio vardu. 1945 m. buvo nuspręsta Lukiškių aikštę paversti sovietinės Lietuvos sostinės centrine aikšte, ši vieta tapo svarbiausia reprezentacine šalies aikšte. 1952 m. jos centre pagal Nikolajaus Tomskio projektą pastatytas Lenino paminklas, jis išmontuotas 1991 m.
1995 m. Vilniaus savivaldybė surengė konkursą, skirtą Lukiškių aikštės paskirčiai suformuoti. Praėjus metams, Vilniaus taryba priėmė nutarimą sukurti Lukiškių aikštėje tautos kančias įamžinantį memorialą. 2000 m. valdančiosios Tėvynės sąjungos iniciatyva Seimas priėmė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo prezidentas Valdas Adamkus, motyvuodamas, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai. 2007 m. miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, 2008 m. – Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto konkursą. Aikštę ketinta rekonstruoti iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių 2009 metais, bet sumanymas nebuvo įgyvendintas. 2010 m. Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą ėmėsi organizuoti Vyriausybė. Ji pavedė Aplinkos ir Kultūros ministerijoms surengti du – architektūrinį-urbanistinį bei meninės idėjos konkursus.
2011 m. Aplinkos ministerija architektūrinio konkurso nugalėtoju paskelbė „Archstudijos“ projektą „Ramybė“, o Kultūros ministerija meninės idėjos konkurso nugalėtoju 2013 metais paskelbė Vidmanto Gylikio skulptūrą „Tautos dvasia“. (Informacija apie 1991–2015 m. įvykius parengta pagal „Lietuvos žiniose“ 2015 03 27 Nr. 59 paskelbtą statistiką.)
Architektūrinį projektą „Ramybė“ savivaldybė ėmėsi įgyvendinti 2015 m., tačiau parengiamųjų darbų eigoje projekto atsisakyta. Šiuo metu įgyvendinamas Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu sukurtas architektūrinis aikštės rekonstrukcijos projektas, kurio vizualizacijas galima rasti sekant nuoroda šio teksto pabaigoje.
2016 m. privatus Vyčio paramos fondas savo iniciatyva organizavo Laisvės monumento Lukiškių aikštėje konkursą, kurį laimėjo skulptorius Arūnas Sakalauskas su architektais Algiu Vyšniūnu ir Laimonu Bogušu. Šis memorialo projektas kol kas nesulaukė nė vienos valstybinės institucijos ar savivaldybės patvirtinimo.
Naujas Lukiškių aikštės memorialo atrankos etapas
Naująjį etapą Lukiškių aikštės memorialo kūrime Kultūros ministerijos kvietimu organizuoja viena svarbiausių valstybinių kultūros intitucijų, Šiuolaikinio meno centras. ŠMC – tai nuo 1992 metų veikianti Kultūros ministerijai pavaldi institucija, dirbanti su gyvais meno procesais – organizuojanti šiuolaikinio meno parodas Lietuvoje bei užsienyje, prodiusuojanti naujus įvairių formų ir apimčių meno kūrinius, rengianti paskaitas, peržiūras, seminarus ir užsiimanti leidybine bei edukacine veikla. Šiuolaikinio meno centras nekaupia kūrinių kolekcijos. Jo kolektyvas siekia suteikti galimybes menininkams kurti, įgyvendinti ir pristatyti naujus kūrinius bei idėjas, o visuomenei – domėtis šiuolaikiniu menu bei daugybe su juo susijusių temų ir veiklų. Kultūros ministerijos išreikštas pasitikėjimas suteikia galimybę per dvidešimt penkerius veiklos metus sukauptas kompetencijas panaudoti prisidedant prie vieno svarbiausių valstybės simbolių kūrimo.
Naujas Lukiškių memorialo atrankos etapas – tai ir galimybė persvarstyti įprastas konkursų organizavimo struktūras. Jos leido atsirasti kai kuriems nesėkmingiems Lietuvos miestų viešųjų erdvių perkūrimo atvejams, nulėmusiems ilgalaikę, daugelio netenkinančią mūsų aikščių ir skverų išvaizdą bei funkcijas. Kultūros ministerijos ir ŠMC naujojo kvietimo siekis – dar kartą paraginti kūrėjus bei jų grupes siūlyti projektų idėjas ir sudaryti sąlygas plėtoti jas drauge su pagrindinėmis šalies kultūros institucijoms, įvairių sričių profesionalais ir visuomenės grupėmis, suinteresuotomis šio svarbaus memorialo įgyvendinimu ir menine pagrindinės Vilniaus miesto aikštės kokybe. Siekiant šio dialogo naujasis etapas organizuojamas kūrybinių dirbtuvių formatu.
Birželio 6 d. paskelbtas atviras kvietimas kūrėjams ir kolektyvams pateikti memorialo projektų idėjas iki liepos 20 d., iš kurių liepos pabaigoje komisija atrinks penkias. Šių penkių idėjų autoriai bus kviečiami toliau dirbti su ŠMC (arba, autoriams to pageidaujant, savarankiškai) plėtojant savo pasiūlymus ir ruošiantis viešam jų pristatymui vėlyvą rudenį.
Kūrybinės dirbtuvės – meno kontekste prigijęs terminas, dažnai taikomas kalbant apie kolektyvinį kūrybinį darbą arba vartojamas kaip sinonimas meistriškumo kursams. Tačiau šiuo atveju kiekvienas autorius plėtos būtent savo pasiūlytą projektą, o dirbtuvių struktūra priklausys tik nuo projekto poreikių. ŠMC kaip organizuojanti institucija sieks užtikrinti tam reikalingus resursus ir, prireikus, atliks tarpininko vaidmenį. Siekiama, kad memorialo projektai būtų vystomi ne remiantis viešojo diskurso suformuotu įspūdžiu apie vienos ar kitos interesų grupės nuostatas, o plėtojant tiesioginį dialogą tiek su įvairiomis interesų grupėmis, tiek su projekto koncepcijai ir įgyvendinimui įtakos turinčiomis institucijomis. Be to, esame tikri, kad dirbtuvės sukurs platformą ir konstruktyvioms diskusijoms apie tai, koks memorialas gali būti sukurtas XXI amžiaus Vilniuje. Tikimės, kad toks procesas sukurs galimybę atsirasti aukštos meninės vertės kūriniams, iš kurių galiausiai bus pasirinktas ir įgyvendintas Lukiškių aikštės memorialas.
„Projektuoti paminklą žodžiais – nedėkingas darbas,“ viename savo interviu Lukiškių memorialo tema yra sakęs architektas Algis Vyšniūnas. Priklausomai nuo profesinių įgūdžių, darbo metodų ir patirties, autoriai gali pateikti memorialo idėjas įvairiomis formomis. Tai gali būti tekstas, išsakantis idėjas, kuriomis remiantis bus kuriamas konkretus paminklas; eskizas, kuriame plastine raiška perteikiama ir mintis, ir meninės traktuotės kryptis; kryptinga analizė, kurią dėstant kristalizuojasi autoriaus siūlomi sprendimai. Autoriai kviečiami laisvai ieškoti savo sumanymui pristatyti tinkamiausios formos ir, jei projektui tai būtina, drauge su glaustu idėjos pristatymu pateikti papildomos medžiagos. Komisija vienodai atidžiai gilinsis į visus pasiūlymus ir kilus klausimams gali susisiekti su pateiktų idėjų autoriais iki paskelbiant atrankos rezultatus.
Lyginant su ankstesniais paminklo bei aikštės sutvarkymo konkursais, šioje atrankoje atsisakyta keleto anksčiau taikytų principų: autorinių pasiūlymų anonimiškumo ir specifinių profesinių apribojimų. Anonimiškumas nėra vienintelis būdas užtikrinti skaidrią atrankos eigą ir yra gana svetimas meno sričiai. Antrojo konkursų reikalavimo atsisakyta siekiant atverti kelius įvairios profesinės patirties autoriams ir iniciatyvoms.
Naujuoju Lukiškių memorialo atrankos etapu siekiama pakeisti ir buvusių konkursų tendenciją informuoti visuomenę ir įvairias interesų grupes apie konkursinius projektus tik tada, kai projektai jau būna parengti. Pagrindinis šių kūrybinių dirbtuvių organizavimo principas – dialogiškumas, siekis nuo pat pradžių į pokalbį įtraukti įvairias puses, užtikrinant visapusišką kūrybos procesą.
