Nuo čia ir galima pradėti kalbą apie tai, kiek mūsų sprendimus apie architektūrą lemia psichologiniai aspektai. Į tai pažvelkime nesiaiškindami pačios pastatų vertės arba jos nebuvimo, o domėdamiesi, kaip visuomenė į tai reaguoja per psichologinę, emocinę prizmę. (Apie Vilniaus sovietinių pastatų praktinę ir architektūrinę vertę specialistų nuomonė išdėstyta čia.)
Štai paprastas pavyzdys. Pirmą kartą Vilniuje apsilankęs svečias nė neįtartų, kad pastatai trikampyje tarp Dysnos, Ašmenos ir Mėsinių gatvių pastatyti tik XXI amžiuje – jie atrodo autentiška Senamiesčio dalis, priešingai negu Ašmenos, Žemaitijos ir daugelyje kitų Senamiesčio gatvių riogsantys sovietmečio mūrai. Tai yra vadinamieji „bunkeriai“ arba, tariant pateisinamuoju terminu, „brutalusis modernizmas“.
Tačiau paminklosaugininkai, paveldosaugininkai (o jų yra legionas – nes, be profesionalų, neužmirškime gausybės aistringų mėgėjų) mano, jog bet koks naujas didelis pastatas kokių šešių kilometrų spinduliu aplink senamiesčio ribas yra pats savaime katastrofa.
Neprisimenu, kad kur nors žiniasklaidoje būtų komentuotas minėtojo trikampio užstatymas – nes tai niekam nekliūva. Kaip nekliūva ir sovietmečio pastatai. Tačiau paminklosaugininkai, paveldosaugininkai (o jų yra legionas – nes, be profesionalų, neužmirškime gausybės aistringų mėgėjų) mano, jog bet koks naujas didelis pastatas kokių šešių kilometrų spinduliu aplink senamiesčio ribas yra pats savaime katastrofa.
Žodžiu, daug kam gerai atrodo viskas, kas yra sena, ir viskas, kas pastatyta sovietmečiu, o beveik viskas, kas nauja ir naujoviška, atrodo blogai. Ir čia drįsčiau teigti, kad bent iš dalies tokį vertinimą lemia emocinis prieraišumas prie įprastos aplinkos, nenoras, kad ji keistųsi.
•
Noras matyti pasaulį tokį, kokį matėme iki šiol (juolab jaunystėje), yra stiprus. Štai jau nugriovus pusę „Žalgirio“ stadiono, susirinko protestuotojų būrelis (kaip jie visada vėluoja!) – bet irgi dėl nostalgijos. Ir aš jaučiu tą nostalgiją. Jaunystėje daug kartų Žalgirio stadione stebėjau šlovingas Vilniaus „Žalgirio“ kovas su geriausiomis Sovietų Sąjungos komandomis.
Vilniaus Sporto rūmuose daug kartų esu stebėjęs ir šlovingą, ir prastesnį Vilniaus „Statybos“ (ir ne tik) krepšinį, taip pat buvęs koncertuose. Beje, nors architektūrine prasme, regis, nėra unikalūs (anksčiau esą panašus iškilęs Minske), tai buvo jaukūs sporto rūmai su gera pasivaikščiojimų erdve antrame aukšte ir kavinėmis su minkštasuoliais pirmame aukšte. Dabartinės naujosios arenos yra praktiniams tikslams gerai tinkamos, bet grynai funkcinės, be jokių pretenzijų į kokį nors savitą meninį interjerą.
Tačiau antrą kartą įbristi į tą pačią upę nepavyks. Buvusius Sporto rūmus ketinama paversti kongresų rūmais, t.y. pritaikyti kitam tikslui, nes ankstesnei paskirčiai, atsiradus „Siemens“ arenai, jie nebereikalingi. Jeigu pastatas išliks daugmaž tokios pat išvaizdos, tai ir gerai – tikrai nesakau, kad reikia griauti ir keisti. Nors pirmiausia Vilniui reikia geros, modernios koncertų salės.
Būna ne tik blogų atsakymų, bet ir blogų klausimų. Vienas iš jų: „Ar reikia griauti pastatą vien dėl to, kad jis pastatytas sovietmečiu?“ Visų pirma, šiame klausime įdiegta nesąmonė. Antra, šitaip klausiantys turbūt žiūri, bet nemato. Juk sovietmečiu pristatyta tiek, jog norėdamas sugriauti nušluotum daugiau nei pusę Vilniaus, gal net pusę visos centrinės dalies, bet svarbiausia: nemato – nors tai akis bado, – kiek netikusių sovietinių bunkerių, beviltiškai nederančių prie senosios architektūros, pristatyta pačiame senamiestyje. O akių nebado todėl, kad nuo jaunystės (arba vaikystės) tie pastatai yra natūraliai prijaukinti akiai. Bet daugumos jų tikrai nereikia griauti, ir niekas neketina to daryti.
Beje, galima prisiminti, kad net sovietmečiu būta menininkų ir šiaip inteligentų tam tikro viešo priešinimosi (kiek tai leido tuometinės galimybės) dėl naujų pastatų – dabartinėje Pilies gatvėje priešais Signatarų namus (tada ten buvo įkurdintas paštas) ir šalia Rotušės (tada ten buvo „Maskvos“ kino teatras, vėliau pervadintas „Helios“). Bent pastarasis pastatas man atrodo kur kas geriau negu dauguma tų laikų Senamiesčio naujovių – bet žadėjau dėl kokybės nesiaiškinti, tad tai irgi priskirsime architektūros suvokimo psichologijai.
O kai kurių pastatų, kurie yra vertingi arba kai kam tokie atrodo, likimas panašus. Kol jie yra valstybės rankose, tol pūva ir trupa. Tada problemą gaubia tyla. Kai tik kas nors privatizuoja (arba ketina tai padaryti ir nugriauti), kyla triukšmas. Pačiame centre jau ne vieną dešimtmetį stovi buvusi didžiulė alaus girdykla „Tauro ragas“ – apleista griuvena. Jeigu kas nors imtųsi ją griauti ir jos vietoje statyti ką nors naujo, neabejoju, kad atžygiuotų vienas kitas senas buvęs bohemininkas girtuoklis ir būrelis blaivybę bei vegetarizmą puoselėjančių jaunesnių visuomenininkų su šūkiu: „Neleisim griauti Vilniaus paveldo!“ Aš tik stebiuosi, kodėl niekas iki šiol nesuskubo gelbėti Lukiškių kalėjimo (irgi griausimo) – o juk tai gerokai senesnis nei sovietinių laikų statinys. Gal net pats prisidėčiau prie akcijos: „Neleisime naikinti mūsų kalėjimo!“
Aš tik stebiuosi, kodėl niekas iki šiol nesuskubo gelbėti Lukiškių kalėjimo (irgi griausimo) – o juk tai gerokai senesnis nei sovietinių laikų statinys.
Ne tik paveldosauga, bet ir gamtosauga yra pasiekusi fanatizmo lygį, pateisinamą formaliomis taisyklėmis, ir tai matome, pvz., Neringoje. Vadinamuosius „Sabonio botelius“ Preiloje smerkė visi, kas netingėjo, – dauguma turbūt natūroje net nematę. O tai buvo (ir, laimė, tebėra) dailūs mediniai pastatai, puikiausiai derantys prie kraštovaizdžio. Juodkrantėje prie marių jau nugriautas gražus ir puikiai prie aplinkos derantis restoranas, tiesiog puošmena (ir valstybė už tai turės sumokėti per milijoną eurų, nes statyta gavus leidimus), nors Neringoje (ypač Nidoje) tebėra tų pačių sovietmečio mūrinių bunkerių, prie aplinkos netinkančių.
Norime matyti pasaulį tokį, kokį matėme savo vaikystėje arba jaunystėje. Bet taip pat mėgstame Facebooke bei kitur žiūrėti senojo Vilniaus nuotraukas. Jos turėtų įtikinti, kad pasaulis negali stovėti vietoje – jis keičiasi, o tai ir yra dalis gyvenimo žavesio. Ir ne viskas, kas buvo seniau, atrodė geriau. Senose nuotraukose matome purvyną Rotušės aikštėje, o palei Gedimino prospektą prie Katedros – nykiausią iš lentų sukaltą tvorą.
Šis nostalgiškas ankstesniojo Vilniaus jausmas man pažįstamas. Kažkas Facebooke buvo įdėjęs spalvotą sovietmečio Pilies gatvės nuotrauką (turbūt septyniasdešimtinių metų). Gatvė apytuštė, rami, nutvieksta saulės, o kartu ir šiltų jaunystės prisiminimų. Tai tikrai gražu ir kelia šiokią tokią nostalgiją. Bet protas sako du dalykus: į tokią gatvę po tiek metų antrą kartą „įbristi“ negali būti įmanoma; antra, vargu ar galima sakyti, kad dabartinis persimainymas yra blogas. Gatvė tapo gyva, šurmuliuojanti, pritraukianti daug užsienio turistų, ir tai Vilniui į naudą – juk nenorime būti uždaras kraštas, koks buvome sovietmečiu.
Pasaulis keičiasi. Kai kas griūna, – ir aplinkoje, gal ir mūsų asmeniniame gyvenime, – atsiranda kai kas naujo. Kartais tai mums būna nemalonu. Bet bandymas paneigti faktą, kad pasaulis neišvengiamai keičiasi ir keisis, nėra protingas. Užtat nuspėjama ir lengva komentuoti, kad mane nupirko statytojų verslas.
