Laisvė vaikšto nuoga, arba Vizualiosios kultūros seksualizacija

Todėl šiandien kur nors užtinkami itin vaizdingi erotiniai 90-ųjų vaizdeliai dažnu atveju kelia norą krizenti, o ne susimąstyti apie pokyčių, kuriuos visuomenei teko išgyventi atkūrus Nepriklausomybę, mastą. Erotizuota, seksualizuota vizualika – viena iš XX a. dešimto dešimtmečio laisvės ir eksperimentavimo būklėje besikūrusių kultūros krypčių. Vizualiosios kultūros seksualizacijos fenomenas suvokiamas kaip ypatingas diskursų apie seksą ir seksualumą paplitimas visose medijose, kartu su tuo susijęs moterų ir vyrų kūnų erotizavimas. Šiame tekste didžiausias dėmesys kreipiamas į kasdienybės objektus, o ne aukštąją vizualinę kultūrą.

Šiandien akivaizdu, kad kūno ir seksualumo suvokimas nuolat kinta, priklausomai nuo politinių, kultūrinių, socialinių procesų. Masinė kultūros seksualizacija yra viena ryškiausių XX a. septintame dešimtmetyje Vakaruose vykusios sekso (ne)revoliucijos išdavų. Nors Lietuvoje ryškesnės seksualizacijos ir erotikos radimąsi, plėtrą ir įvairėjantį požiūrį į kūną matome dar soviet­mečio pabaigoje¹, tačiau didysis kūniškumo sprogimas ir ryškiausi pokyčiai kultūroje įvyko būtent po 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę.

Viena vertus, seksualumo ir seksualizuotos kultūros paieškos XX a. pabaigoje gali pasirodyti kaip bandymas laukinių 90-ųjų etiketę laikotarpiui prilipinti dar smarkiau, lyg tyčia ieškant ko nors intriguojančio, provokuojančio ar net šokiruojančio. Juk seksualumas ir šiandien viešojoje erdvėje kelia aštrias ir įvairiakryptes diskusijas, o tai tik patvirtina, kad ši sritis nėra išskirtinai privataus gyvenimo dalis. Tačiau būtent žvilgsnis į seksualumo istoriją, šiuo atveju – į kultūros seksualizaciją – gali atskleisti tuometinės kultūros transformacijos kryptis, nes šis procesas nebuvo nišinis ar vienakryptis. Vizualiosios kultūros tyrime atsispindi įvairaus pobūdžio transformacijos, kurias Lietuvos visuomenė patyrė 90-aisiais: požiūris į kūną ir tarpasmeninius santykius, savęs/kito suvokimas, žiniasklaidos ir visuomenės pastanga demokratizuotis ir ieškoti kelio laisvos ekonomikos sistemoje. Kitaip tariant – gali atskleisti nemenką to meto visuomenės socialinės realybės dalį, o gal net svarbiau – būdus ir vaizdus, kuriuos pasitelkiant buvo siekiama Lietuvos kultūrą demokratizuoti, išlaisvinti iš tikros ir tariamos kultūrinės bei seksualinės stagnacijos.

Erotikos problema teisėkūros kontekste

Po Nepriklausomybės atkūrimo vizualiosios kultūros erotizacija greitai imta suvokti kaip reikalaujanti valstybės dėmesio, priežiūros ir kontrolės. Kitaip tariant, nuogas kūnas viešojoje erdvėje iškart tapo ir politiniu klausimu. Pradėtas kurti ištisas valstybinės reguliacijos tinklas: įtvirtintas erotinio pobūdžio medžiagos reguliavimas ir pornografijos draudimas², 1991 m. įteisintas nutarimas, reguliuojantis erotinio pobūdžio filmų ir videoprogramų, renginių transliavimo tvarką bei erotinio pobūdžio spaudos ir renginių apmokestinimą³. Nors šalį apėmusių politinių, ekonominių, socialinių problemų kontekste kultūros erotizacijai nebuvo skiriama išskirtinai daug dėmesio, visgi tema nuosekliai vertinta kaip kultūrinė grėsmė. Seime svarstant įstatymo projekto⁴ papildymą ir pakeitimą, dalies Seimo narių nuomonę apibendrina kunigo Alfonso Svarinsko pasisakymas: „nors Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko buvo pasakyta 1989 m. rugpjūčio 1 d. skubiai parengti purvinos erotinės spaudos įstatymą, iki šiol neparengtas. [...] Mums reikia ne Vyriausybės gerų norų, bet reikia, kad mes turėtume įstatymą, kuris draudžia, per tuos pusantrų ar dvejus metus labai daug padaryta Lietuvai, ypač jaunimui, žalos. Ir va už tą žalą kažkas, jeigu ne juridiškai, tai moraliai turės atsakyti“⁵.

Jei sovietinėje visuomenėje diskusija ir seksualumo viešojoje erdvėje kontrolė vyko beveik be išimties ieškant skirties tarp meno ir pornografijos, tai 90-aisiais Lietuvos visuomenėje susiformuoja ir į teisinį lauką yra įvedama nauja – erotikos – kategorija. Pornografija ar erotika – šitai tampa didžiuoju klausimu žvelgiant į nuogus kūnus ar seksualizuotą vaizdą. Tikėta, kad šio klausimo sprendimui turėtų pagelbėti 1996 m. paskelbtas Visuomenės informavimo įstatymas, iš esmės keičiantis erotinio pobūdžio turinio reguliavimo strategiją. Šiuo įstatymu pirmą kartą teisiniame lygmenyje buvo siekiama rasti skirtį tarp erotikos ir pornografijos, t. y. tokią medžiagą pirmiausia identifikuoti ir tik tuomet pritaikyti įstatymuose numatytas kontrolės priemones⁶.

Nors teisinio reguliavimo strategijos principai kito – nuo valstybinės priežiūros ir kontrolės palaipsniui perėjo prie žiniasklaidos savireguliacinio modelio – visgi, atrodo, rinkos ekonomikos dėsniai ėmė viršų ir erotizuoto turinio kontrolės sistemos veikė šlubuodamos. Neretai kurioziški kelių asmenų priimti nutarimai keldavo įtampą visuomenėje, kartais virsdavo skandalais, pavyzdžiui, garsusis Jurgos Ivanauskaitės knygos Ragana ir lietus pardavimų ribojimas. Šiandien galime aiškiai matyti, kad Lietuvos kultūros seksualizacija buvo dinamiškas ir nevienareikšmis procesas, kuriame galima įžvelgti keletą atskirų etapų.

Nuogi kūnai: nuo garažų sienų į kioskų lentynas (1988–1995)

Pirmuoju vizualiosios kultūros seksualizacijos raidos etapu galima laikyti 1988–1995 m., kai įkvėpimo dairytasi Vakaruose, o nuogų kūnų atvaizdai persikėlė iš privačių erdvių pogrindžio į viešumą. Nors istoriškai užčiuopti kultūros seksualizacijos pokyčius laikotarpio pradžioje nėra lengva, tačiau įvairūs kultūriniai ženk­lai byloja apie jų laisvesnį patekimą į viešąją erdvę ir įvairėjančias formas: meno lauke drąsiau skelbiamos meninės nuogo kūno fotografijos (pavyzdžiui, Violetos Bubelytės, Rimanto Dichavičiaus), maždaug 1986–1988 m. Lietuvoje ima plisti nelegali įvežtinių vaizdajuosčių nuoma, aktyvėja dar anksčiau prasidėjęs užsienio erotinių ar pornografinių žurnalų, paveikslėlių, kortelių platinimas.

Simboline šio etapo pradžia galima laikyti grožio konkursus. Pirmasis LSSR įvyksta 1988 m. (tais pačiais metais kaip ir pirmasis grožio konkursas SSRS), po jo beveik kiekvienais metais vyko po naują: gražiausios netekėjusios moters rinkimai „Mis Lietuva“ (1989), bendras Baltijos šalių konkursas „Mis Baltija“ (1991)⁷, „Nuostabiausių kojų“ konkursas Šiauliuose (1992), pirmieji „Misterio rinkimai“ (1993)⁸. Grožio konkursų fenomenas Vakarų pasaulyje išpopuliarėjo ir įsitvirtino dar tarpukariu. Pirmojoje Lietuvos respublikoje dar spėjo įvykti pora grožio konkursų⁹, tačiau SSRS tokie renginiai nebuvo priimtini. Grožio konkursai laisvėjančioje Lietuvos visuomenėje kėlė asociacijas su Vakarų kultūra, vakarietišku grožio ir gyvenimo būdo standartu. Šie konkursai tapo pirmaisiais viešais renginiais, kuriuose vertintas ne žmogaus kūno atletiškumas (kaip sporte), estetiškumas, grakštumas (kaip mene), o seksualumas – jis oficialiai išryškinamas kaip svarbiausias kriterijus (žinoma, kandidatui ar kandidatei atitinkant ūgio ir svorio normas). Nors grožio konkursai turėjo gana panašų ir griežtą grožio standartą, t. y. moterys ir vyrai buvo aiškiai objektifikuojami, visgi ryškėja tam tik­ras visuomenės lūžis – nuo kolektyvinio identiteto prie individualaus, savojo aš ir savojo kūno demonst­ravimo.

Šiuo laikotarpiu (į)vyksta svarbus perėjimas nuo pogrindinių, nebūtinai sąmoningai į kūną nukreiptų renginių/susibūrimų prie viešų, tiesiogiai su erotika siejamų renginių, dažniausiai kviečiančių vyrą dalyvauti kaip žiūrovą, o moterį – kaip dalyvę ir objektą. Bulvarinėje spaudoje apie tokį kultūrinį posūkį liudija gausybė pavyzdžių: skelbiama apie įvairius erotinius renginius (pavyzdžiui, Fros tea – pirmą kartą Lietuvoje Kauno sporto halėje rengiamas tarptautinis erotinių teatralizuotų programų festivalis¹⁰), moterys kviečiamos „išbandyti laimę užsienyje“ – JAV, Vokietijoje, joms žadama padėti „tapti modeliu / susirasti vyrą / darbą / sponsorių / firmą išsilavinimui remti“¹¹. Nors tokio pobūdžio kvietimai tiesiogiai nekelia reikalavimo būti seksualia, tačiau prašoma atsiųsti veido ir viso kūno nuot­raukas, įvardyti svorį, ūgį. Tad ar moteris „tinkama“ kvietimui, lemia tik jos kūno parametrai.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos viešumą užplūdo gausybė naujų bulvarinių leidinių, jie buvo gausiai skaitomi ir tapo viena pagrindinių, lengviausiai prieinamų erotinės vizualikos ir seksualaus turinio raiškos erdvių. Nors didelė dalis tokio pobūdžio leidinių rinkos sąlygomis išsilaikydavo neilgai, vis rasdavosi naujų ir buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač dešimtmečio pradžioje (pavyzdžiui, Dvidešimt centų tiražas 1991 m. – 100 000 egz.). Tai liudija ne tik apie paklausą, bet ir įsivaizduojamą plačią auditoriją bei tuo metu nesuvaldomas permainas leidyboje. Nors teisiškai buvo siekiama kont­roliuoti erotizuotos spaudos platinimą ir turinį, tiek kiekybinis, tiek kokybinis seksualumo lūžis vizualiojoje kultūroje tampa akivaizdus.

Dalis bulvarinių leidinių (Tik vyrams, Jaunimo gretos) kurdami erotinę vizualiką rėmėsi lietuvių autorių moterų fotografijomis, kurios nėra straipsnius iliust­ruojančios, o pateikiamos kaip meno kūriniai atskirose rub­rikose¹². Įvairiuose žurnaluose spausdinami fotomenininkų Algio Krištopaičio ir Rolando Šimulio darbai, o jų pačių vaidmuo (būtent kaip fotomenininkų) yra aiškiai išskirtas. Tokią erotinę vizualiką galime matyti kaip iš dalies tęsiančią XX a. septintame dešimtmetyje Nemune spausdintų moterų aktų¹³, devintame dešimt­metyje menininkų (pavyzdžiui, Dichavičiaus, Romualdo Rakausko) kurtų aktų tradiciją – kai seksualizacijos lygis švelnus, o nuogas kūnas vertinamas ir pateikiamas kaip meno kūrinys.

Kiti naujai susikūrę erotiniai leidiniai¹⁴ paraleliai vysto kitokią seksualizuoto turinio kūrimo kryptį – ir iškart imasi kopijuoti Vakarų žiniasklaidą, neretai remiasi principais „kuo daugiau, tuo geriau“ arba „spausdinu ką turiu“. Dažnu atveju tiesiog vagiami užsienio spaudos vaizdai ir tekstai, skaitytojams pateikiamas seksualiai pikantiškesnis turinys. Panašu, kad toks, dažnai pigus ir naivus Vakarų kultūros seksualumo importas kūrė seksualinės vizualiosios kultūros raidos kryptį, kai erotizuotas, atviras, visuomenei nežinomų moterų vaizdas tampa ne pagrindiniu siužetu (kaip, pavyzdžiui, meniniai aktai ar grožio konkursai), o vystomų temų fonu ar priedu.

XX a. dešimtas dešimtmetis Vakaruose – intensyvios, dažnai radikalios kultūros seksualizacijos laikotarpis, dažniausiai siejamas su medijų plėtra, tačiau kartu tai ir aštraus, ypač feministinio diskurso pasipriešinimo moters kūno (savi)objektifikavimui laikas¹⁵. Tačiau Lietuvoje seksualizuotos kultūros recepcija tuo metu dar tik kūrėsi: nesant beveik jokios kultūrinės refleksijos viešojoje erdvėje tradicijos, vyraujant virsmo, susikaustymo ir neretai pasimetimo nuotaikoms, vien viešas nuogo kūno publikavimas (nepriklausomai nuo jo paskirties, seksualizacijos intensyvumo ar kt.) galėjo tapti ir tapdavo įtampos tašku, keliant klausimą apie tokio atvaizdo moralumą. Būtent čia galime ieškoti unikalios vizualiosios kultūros formavimosi užuomazgų posovietinėje erdvėje, kai forma vakarietiška, bet kuria visai kitokias reikšmes ir reakcijas, o turinys dažnai atrodo neatitinkantis viešajame diskurse plėtojamų temų ir neaktualus – kitaip tariant, mintis nespėja paskui vaizdą. Pavyzdžiui, Dvidešimt centų vaizdais ir tekstais plėtojamos temos apie „homoseksualizmą“, „transvestitizmą“, „lesbianizmą“, modernius kontracepcijos būdus, įvairias netradicines sekso praktikas (seksas po vandeniu, seksas per pietų pertrauką, grupinis seksas, oralinis seksas, nevedybinis seksas ir kt.), tačiau nei temos, nei nuogo kūno įvaizdžiai nėra reflektuojami. Drąsos viešinti tabu temas, erotikos ir laisvės elementai buvo svarbesni už turinį.

Vizualinio seksualumo kultūrą formavo ne tik finansinis, bet ir kultūrinis nepriteklius, žiniasklaidos patirties stygius. Todėl pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais kultūros seksualizaciją pirmiausia ir turėtume suvokti kaip besiplečiantį seksualumo (savo, kitų ir apskritai) pažinimą.

Nacionalinių kūnų komercializacija (1995–2000)

Technologinis tobulėjimas ir drąsesni eksperimentai rinkoje leido kūrėjams seksualizuotą turinį ne tik greičiau gauti, bet ir plačiau, įvairiau jį pateikti vartotojui. Ilgainiui nuogas kūnas tampa nebe naujove, o pramoga – smarkiai ryškėja seksualumo kultūros komercializacija, daugėja lietuviško, nebe importinio turinio – tiek rašytinio, tiek ir vaizdinio (vietinių kūnų seksualizacija).

Seksualizacijos fenomeną smarkiai paveikia kintantis vizualinės seksualumo kultūros modelis: pereinama nuo „tekstas + iliustracija“ prie „tekstas apibūdina iliustraciją“. Būtent šiuo etapu bulvarinių leidinių¹⁶ viršeliuose pradedami spausdinti straipsnių pavadinimai, tokia praktika veikiausiai nusižiūrėta nuo Vakarų. Nemenka straipsnių pavadinimų dalis (ypač erotinės spaudos) siejami su seksualumu, o ilgainiui jų kiekis, ryškumas ir dydis ant viršelio tik auga. Tokį leidėjų sprendimą galime vertinti kaip siekį išlikti konkurencingais rinkoje, tačiau šalutinis tokios leidybos efektas smarkiai keičia viršelyje vaizduojamų (dažniausiai) moterų įvaizdį. Žiūrinčiojo dėmesys kreipiamas ne tik į nuotrauką, tačiau ir į įvairias ryškias antraštes, tokias kaip: „Moteris pataria vyrams, kaip patenkinti moterį“, „Sekso istorijos“, „Ar puikus esate meilužis?“, „Žmoną pralošiau kortomis“, „Moters medžioklės ypatumai“, „Grupinis seksas“, „Rojus lovoje“, „Ištekėjusios moterys – lengvas grobis?“; taip fotografija ir tekstas suliejami į vieną vizualų kūną, bendrą ženklų sistemą. Ši tendencija ryškėja ir erotinių-bulvarinių leidinių puslapiuose. Iš dalies moterų vaizdai tampa seksualine dekoracija, jie – bevardžiai, deindividualizuoti. Toks moters kūno vaizdavimas beveik galutinai nukonkuruoja fotomenininkų aktus, anksčiau mėgtus publikuoti bulvarinėje spaudoje, kitaip tariant, erotinė-meninė linija (tiek moters kaip meno kūrinio, tiek natūralaus kūno grožio prasme) yra išstumiama išskirtinai į meno lauką.

Kaip ir pirmajame etape, vyrų seksualizacija sunkiau skinasi kelią į vizualiąją kultūrą ir toliau kryptingai seksualizuojamos beveik vien (jaunos) moterys. Nors šio laikotarpio seksualizuotas turinys plėtojasi daugiausia heteronormatyviniuose rėmuose, tačiau po truputį pradeda ryškėti ir netradicinės orientacijos visuomenės grupių vaizdavimas viešojoje erdvėje. Kalbama jau nebe apie užsienio, tačiau ir apie Lietuvos homoseksualų gyvenimą: 1995 m. pasirodo pirmoji laida, kurioje viešai kalbinti homoseksualūs asmenys (įvykis vedėjo įvardytas kaip pirmasis toks Lietuvoje¹⁷), plėtojamos homoseksualumo ir homoseksualų gyvenimo temos spaudoje ne(be)slepiant asmenų tapatybės¹⁸.

Iki tol nacionaliniai kūnai viešojoje erdvėje seksua­lizuojami rečiau ir švelniau nei nepažįstami kūnai. Mieliau importuojamą vakarietišką seksualumo turinį galima sieti su tradicija – dar sovietmečiu erotizuotas turinys buvo pateikiamas kaip iš „supuvusių Vakarų“ ateinantis, taip tikintis švelnesnių reakcijų. Peršasi mintis ir apie nacionaliniam kūnui taikomus aukštesnius moralės, (savi)kontrolės standartus – lietuvaitėms apsinuoginti tuo metu nebuvo įprasta. Galiausiai tai paprasta ir logistiškai – pavogti turinį iš Vakarų leidinio, o ne organizuoti erotines fotosesijas.

Tačiau 1995–2000 m. laikotarpis gali būti laikomas lietuviškos televizijos, nacionalinių kūnų pornografizacijos-erotizacijos etapu. Spaudoje auga vietinių (ne verstinių) tekstų kiekis, kuriais reiškiama nuomonė apie erotiką ir pornografiją, publikuojami interviu su Lietuvos populiariosios kultūros žvaigždėmis iliustruojami seksualiomis jų nuotraukomis, pasirodo seksualizuoto turinio lietuviškos reklamos, laidos televizijoje, visur juntamas jaunystės ir grožio temų kultas. Seksas viešojoje erdvėje tampa ne ekspertų nagrinėjamu objektu (seksologų, psichologų straipsniai, patarimai ir kt.) – seksas tampa pramoga, o su seksu siejamos paslaugos labiau prieinamos vis platesnei visuomenės daliai¹⁹. Lietuvos televizijos vis daugiau transliuoja erotinių filmų, žiniasklaidoje apžvelgiami kitų šalių pornografiniai kanalai, skelbiamos pramogų-sekso pasaulio naujienos, o 1996 m. transliuojama pirmoji lietuviška intymi (erotinė) laida, kurioje pasirodo Džilda – „pirmoji lietuvė, viešai nusirengusi prieš telekameras“²⁰. Seksualizuotos televizijos laidos, užsienio laidų, filmų transliacija koja kojon žengia su kitų žanrų TV laidų kūrimu. Tai laikas, kai Vakarų seksualumo formos nebe aklai kopijuojamos, o imituojamos – taip kuriama nacionalinė seksualumo rinka.

Jei iki tol seksualizuotų vaizdų raiška, kurią kartais galėtume įvertinti kaip perteklinę, neapmastytą ar nebūtinai nešančią aiškią žinutę, turėjo gan aiškias raiškos formas ir erdves (erotinių žurnalų viršeliai, fotoaktų parodos, viešinimas spaudoje, grožio konkursai, erotiniai filmai, su seksualumu siejamų straipsnių iliustravimas ir kt.), tai maždaug nuo 1995 m. seksualizuoti kūnai (ypač moterų) persikelia į reklamą, televiziją, ieško naujų formų spaudoje. Tokio vizualinio turinio pasirinkimą neretai tampa sunku susieti su demonstruojama, reklamuojama preke-paslauga – seksualizuoti vaizdai praranda sąsają su intymumo, seksualumo temomis. Tokie vaizdai tampa reklama savaime, nereikalauja jokio papildomo turinio vaizdui įprasminti. Nors šiuo laikotarpiu bulvarinėje spaudoje intensyviai reklamuojamos sekso prekių parduotuvės²¹, įvairūs lietuviški prekės ženklai imasi reklamuoti(s) pasitelkdami nuogą kūną. Tipiškas to pavyzdys – Utenos trikotažo reklama televizijoje, kurioje rodomi „erotinius žaidimus lovoje“ žaidžiantys jaunuoliai²². Apskritai dažnėja atsitiktinės seksualizacijos formų, kai seksualizuotas kūnas naudojamas reklamai ar iliustravimui, tačiau neturi nieko bendro nei su pačia paslauga, nei su (kon)tekstu. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bendrovės (UAB „Viksta“²³) reklamos esminis ir vienintelis elementas – pusnuogė mergina miške, įamžinta akivaizdžiai gundančioje pozoje. Į tą pačią paradigmą papuola ir TV antenoje publikuojamų, jokios konkrečios temos neturinčių kryžiažodžių iliustravimas erotinėmis nuotraukomis²⁴.

Kitaip tariant, tai etapas, kai ne tik visi norintys gali lengvai gauti seksualizuotą turinį, bet ir neieškantys ar net nepageidaujantys savo kasdienybėje yra bombarduojami laisvės vaizdais: necenzūruojamomis smurto, kriminalinių nusikaltimų scenomis ir seksualizuota kultūra.

Seksualumo kasdienizacija ir technologizacija (2000–2006)

Greitai besimainant madoms ir tendencijoms, naujo viešosios erdvės seksualizacijos etapo pradžią žymi ir naujasis tūkstantmetis. Šiuo laikotarpiu seksualizuotas kūnas tampa ne tik smarkiai komercializuotas, hiperseksualizuotas ir prieinamas vis didesnei daliai visuomenės, tačiau seksualizacijos apraiškos plinta į vis labiau kasdienes sritis. Dar sparčiau tobulėjant technologijoms, keičiasi ir seksualumo bei erotikos prasmės – vis didesnė turinio dalis kuriama vietinių seksualumo ekspertų, aktyviau gvildenamos seksualumo temos ir apibrėžiami nacionaliniai lyčių įvaizdžiai. Pavyzdžiui, Tik vyrams redaktorius įžanginiame leidinio žodyje rašo: „Dabar tokie laikai, kad moterys (merginos) savo elgesiu demonstruoja nepriklausomybę, abejingumą įvairiems moraliniams suvaržymams ir išprusimą sekso srityje. Maža to, nemadinga būti neseksualia, nes aplinkiniai tą gali suprasti kaip išsilavinimo ar net proto trūkumą. [...] Jei paprasčiau, tai žurnale „Tik vyrams“ gali ir nesifotografuoti, tačiau būti seksuali bei patraukli privalai!“²⁵

Moteris skatinama būti drąsia, modernia, nepriklausoma, atvira, tačiau vis dar tradiciniuose rėmuose – ji suvokiama kaip objektas, turintis patenkinti (ir) vyro žvilgsnį. Šis pavyzdys, žinoma, neatspindi visuomenėje vyraujančių įvairių diskursų, bet demonstruoja aiškiau, konkrečiau formuluojamą naujai konstruojamos, išoriškai, bet ne vidujai modernios moters įvaizdį ir idealą to meto Lietuvoje.

Įvyksta ir kitokių pokyčių, atspindinčių kitos dalies vartotojų poreikius ir lūžį lyčių vaizdavime. 2001 m. pradėtas leisti žurnalas Tik moterims, nuo kurio prasideda tik moterims skirtos erotinės spaudos sklaida. Tai reiškia, kad visuomenėje bandoma kurti ne vien „viskas apie seksą, bet ne tik vyrams“²⁶ naratyvą, kuriame moteriai dažniausiai tenka geismo objekto vaidmuo, bet ir specialiai moterims skirtą turinį. Nors specializuoto turinio moterims tradicijų būta ir sovietmečiu, ir tarpukariu, tačiau seksualaus turinio formatas išskirtinai moterų auditorijai buvo naujiena. Tik moterims publikuojamos ryškiai seksualizuotos vyrų nuotraukos, plakatai, tačiau iš tiesų vyrų nuogumas toleruojamas tol, kol nėra matomi lytiniai organai (jie išmaniai pridengiami pozuojant arba maketuojant). Moters kūnas ir šiame žurnale atviras, demonstruojamas įvairiomis formomis: tiek visiškai nuogas, tiek išskaidant jį atskiromis dalimis. Tokios tendencijos vyro ir moters vaizdavimo atžvilgiu atsikartoja ir kitose kultūros sferose, tad moters kūnas (ar jo dalys) yra pagrindinė seksualizuotos kultūros medžiaga. Panašu, kad masinėse medijose vyro žvilgsnis krypsta išskirtinai tik į moterį, o moters žvilgsnis kreipiamas trimis kryptimis – į vyrą, kitas moteris ir į save²⁷.

Laikotarpiu, kai erotizuota vizualika masiškai išplinta plačiajai auditorijai skirtose medijose, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pripažįsta nebesugebanti susidoroti su erotizuotų vaizdų gausa²⁸. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios vieno skaitomiausių šalies dienraščių Lietuvos rytas priedas TV antena²⁹ (pradėtas leisti 1997 m.) iškart tampa erdve, kurioje seksualizuojami Lietuvos visuomenei gerai pažįstami vyrai ir moterys, tokiu pat leidiniu amžiaus pradžioje tapo ir Vakaro žinios, kurios skelbėsi, kad „išrengia žvaigždes“ ir skaitytojams kasdien leidžia susipažinti su „vis kita gražuole“³⁰. Moterų fotografijos šiuose leidiniuose dažnai atrodo savitikslės – pateikiamos be jokio turinio, priežasties ar paaiškinimo.

Pramoginė viešoji erdvė (už)pildoma išpažintinių, gyvenimo būdą aptariančių, į žmogaus asmeninę erdvę dėmesį kreipiančių medijų³¹. Tai iš esmės reiškia siaurėjančią ribą tarp viešo ir privataus gyvenimo: publikuojami seksualizuoti vaizdai iš miegamojo, interviu apie asmeninį gyvenimą, (užsienio) žvaigždžių seksualinių santykių sėkmės ir nesėkmės. Seksualizuotas turinys įsiveržia ir užvaldo televiziją: didelio dėmesio sulaukia pirmieji realybės šou Lietuvoje, o kartu su jais per visą šalį nuskamba „pirmasis sekso skandalas lietuviškoje televizijoje“³², kėlęs aršias diskusijas.

Taip seksualizuoto turinio kūrimas perleidžiamas patiems turinio vartotojams: į terapinę, išpažintinę formą orientuotos istorijos viešąją erdvę pildė įvairesniais asmeniniais seksualumo naratyvais. Įsileidimas į savo arba ėjimas į kito asmeninę erdvę – nauja ir įdomi visuomenei žiniasklaidos forma. Tiesa, aptariamuoju laikotarpiu dar tik besikurianti – dėl to dažnai paviršutiniška, kopijuota ar aiškiai surežisuota išpažintis.

2003 m. LNK televizija žiūrovams pasiūlo pirmąjį lietuvišką erotinį serialą Sužadintos aistros. Jį visuomenei pristato organizuodami pirmąjį gyvai transliuojamą erotinių šokių festivalį³³. LNK taip pat imasi pirmojo grožio konkurso kalėjime³⁴, o po programos pabaigos toliau transliuojama erotika (soft porn). Išpopuliarėjęs tiesioginių laidų formatas kvietė visuomenę įsitraukti ir trumposiomis žinutėmis reikšti savo nuomonę įvairiais su seksualumu siejamais klausimais³⁵. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos dėmesį patraukė LNK laidos „Arena“ epizodas apie pornografiją, kuriame laidos vedėjai paskelbė rodantys „lietuviško pornografinio filmo ištrauką“ (pridengiant lytinius organus). Vis dėlto paaiškėjo, kad tai ne filmo ištrauka, o asmeniniam naudojimui buitinėmis sąlygomis įrašyta poros vaizdajuostė, kurią laidos kūrėjai įsigijo Gariūnų turguje³⁶. Vaizdajuostės savininkas ir jos „herojus“ po įvykio teigė, kad vaizdajuostė dingo iš poros buto prieš kurį laiką, o prašymas laidą sustabdyti (paskambinus į studiją transliacijos metu) išgirstas nebuvo. Be to, laida kartota dar keletą kartų. Tokie kuriozai ir skandalai demonstruoja seksualizuoto turinio kūrėjų darbo užkulisius, kuriuose aktyviai tęsiama tradicija erotizuotą turinį gauti įvairiais būdais, nepaisant autorinių teisių, o pats nuogumo, skandalingumo dėmuo svarbesnis nei patikimas šaltinis ar transliuojamos žinutės turinys.

2000–2006 m. atsiradus platesnėms mobiliųjų telefonų galimybėms, formuojama nauja vien su telefoninėmis paslaugomis siejama seksualinės kultūros forma. Pažintys telefonu išsikerojo į įvairaus pobūdžio paslaugas: „romantinės istorijos“, „kalbėkimės be jokių tabu“, „sms flirtas“, „greitoji sex pagalba“, „intymių paslapčių linija“, „ekstremalus seksas telefonu“³⁷ ir kt. Tokio pobūdžio reklamose moteris vaizduojama kaip visad pasiruošusi seksui – čia ir dabar, visą parą. Mobiliųjų telefonų įsitraukimas į žmogaus kasdienybę ne tik kad keičia bendravimo formas, tačiau telefoninių pokalbių ar trumpųjų žinučių dėka seksas gali virsti virškūnine patirtimi (out of the body), kai komunikacija vyksta tarp visiškai nepažįstamų asmenų, esančių skirtingose erdvėse³⁸.

Kartu technologijos paskatino buitiško kūno demonst­ravimą ir keitė vaizdinio turinio atrankos principus: svarbesniu tampa vietos visuomenės narių įsitraukimas į (savi)seksualizaciją nei vaizdo kokybė, kitaip tariant – nekokybiška, buitinė skaitytojų siųsta fotografija laimi prieš kokybišką (ar bent kokybiškesnį) profesionalų kuriamą turinį. Tai, ką (teoriškai) gali pačiupinėti („vietinė rinka“), tampa svarbiau ir artimiau nei niekad nepasiekiamas importinis pasaulis, atvaizduojantis pernelyg idealistinį – ir dėl to neberealų – turinį, kurio vartotojui niekad neteks patirti.

Šie procesai atskleidžia ir vykstančią kultūrinę ar mentalinę desovietizaciją, kuri įgyja labai specifines formas. Yrant sovietinei kultūrai Lietuvoje, kūnas iš kolektyvinio (partijos, liaudies, tautos) tampa vis labiau individualizuojamas, suvokiamas kaip aš – savojo seksualumo, pažinimo, reprezentacijos vieta. Tačiau kartu vyksta ir atvirkštinis procesas, kai kūnas (ar atskiros jo dalys) deindividualizuojamas, ypač bulvarinėje spaudoje ir televizijoje. Moterų kūnų (dalių) fotografijos grupuojamos, fragmentuojamos, maketuojami koliažai, pradeda rastis hiperseksualizuotų, dehumanizuotų kūnų fono fenomenas.

Seksualizacijos diskursai Lietuvoje: tarp kūniškumo grėsmės ir atviros visuomenės kūrimo

Natūralu, kad transformacijos laikotarpiu visuomenei susidūrus su nauja socialine realybe, augo skirtis tarp esančių ir naujai besikuriančių socialinių grupių, jų poreikių ir pomėgių. Stebint ryškiausias vertybines įtampas, kurias kėlė viešumos seksualizacija, galima išskirti tris svarbiausius diskursus: 1) kūniškumo grėsmės, 2) atvirumo ir 3) kultūros depresijos. Šie diskursai glaudžiai susiję su platesniu seksualumo diskursu, t. y. požiūriu ne tik į seksualizuotą kūną, bet ir į lyčių santykius, kūniškumą ir seksą apskritai.

Kūniškumo grėsmės diskurso vertybinis pamatas rėmėsi į et(n)ines normas – lietuviškas tradicijas, šeimą, nacionalinę kultūrą – kaip šiandien kas nors pasakytų, tradicines vertybes. Šis diskursas visiškai atmetė besikeičiančią socialinę realybę ir ragino išsaugoti senąją visuomenės tvarką. Erotizuotas kūnas ir seksualizuota vizualinė kultūra suvokta kaip didžiulė grėsmė visuomenei, ypač – nepilnamečiams. Teigta, kad joks seksualumas nėra lietuviškos kultūros dalis, o viešas seksualumo demonstravimas – tolygus lietuviškumo menkinimui. Tokios mintys viešumoje ėmė skambėti dar perestrojkos metais, antai 1989 m. Komjaunimo tiesos redakcija gavo laišką, kuriame piktinamasi Violetos Bubelytės paroda: „O jūsų parodas kas gali eiti? Tik paleistuviai, paaugliai, alkoholikai ir huliganai, kad būtų iš ko šaipytis, šlykščiausiai pabliauti, iš tavo nuogo kūno. Juk lietuvaitės iš seno buvo kuk­lumo, doros, skaistybės ir ištikimybės simbolis. Kiek buvo vaidilučių, vienuolių ir tikinčių mergaičių, kurios, geriau sutiktų mirti, negu nuogos, begėdiškai rodytis viešumoje!“³⁹

Šio požiūrio šalininkai erotinio pobūdžio vizualiką ragino griežtai kontroliuoti tiek įstatymais, tiek viešu gėdinimu. 1993 m. Vilniaus tarybos etikos komisijos (tuo metu atsakingos už erotinio turinio kontrolę) pirmininkas Rimantas Matulis teigė, kad „pagal mūsų tautos papročius striptizai mums nepriimtini“⁴⁰, o komisijos narė Nijolė Baužytė rėžė: „normaliam žmogui, kuris visa tai [striptizą, – K. B.] gali turėti natūroje, nereikia surogato. Jeigu jam reikia surogato, man atrodo, jis turėtų kreiptis pas seksopatalogą. Aš nemačiau lietuviško striptizo, bet bijau, kad jis gali būti su lietuviško kaimo apnašomis“⁴¹. Kūno nuogumas, seksualumas viešojoje erdvėje ne tik kad traktuotas kaip nacionalinių kultūros tradicijų ir vertybių pažeidimas, bet ir kaip nukrypimas nuo žmogiškumo ar prigimties.

Atsvara tokiam požiūriui buvo atvirumo diskursas, kurį pirmiausia galime sieti su atviros visuomenės idėja Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Spaudoje siūlyta priimti kūniškumą ir seksualumą kaip elementarią, bet svarbią žmogaus tapatybės dalį, antai 2002 m. žurnale Tik vyrams rašyta: „Akvariumas 2, Psichas, Jolita ir Seimo narė Irena Degutienė padarė viską, kad vėl kalbėtume apie tokį paprastą fiziologinį dalyką kaip lytinis aktas. Tuo labiau, kad LNK laida „Frontas“ (tiksliau – žiūrovų skambučiai laidos metu) parodė, jog lietuviai tik­rai ne visada sutinka su jiems primetamomis pseudonormomis. Juk jas kuria ne gyvenimas, o kažkur pastate be langų įsitaisęs tautos elitas, pataikaujantis ne visada net rašyti mokančioms davatkėlėms“⁴². Arūnas Valinskas komentuodamas kuriamą erotinę laidą „Arena“ teigė, kad „mes atvirai šnekame apie tai, ką visi šneka tyliai ar bent pagalvoja“⁴³.

Jeigu žmonės, kalbėję apie kūniškumo grėsmę, iš esmės rėmėsi vertikalia vertybių hierarchine sistema, tai atvirumo proponentai vertikalę keitė horizontale – taip tarsi kuriama ir palaikoma galimybė rinktis tarp įvairių, bet vienodai vertinamų vertybių, o aiškios sacrum ar profanum sferos nyksta. Vis dėlto ši mąstymo kryptis ryškiausiai plėtota heteronormatyviniuose rėmuose, menkai reflektuojant ir net neieškant dialogo galimybių. Oponentų (ar netgi tiesiog visuomenės) teiginiai diskvalifikuojami automatiškai, o pats atvirumas dažnai supaprastinamas iki ciniško nuogo kūno demonst­ravimo.

Trečiasis, kultūros depresijos diskursas, kūrė pesimizmo ir nevilties vaizdinį. Nepaisant panašumų į grėsmės diskursą, šis buvo plėtojamas savarankiškai, remiantis viena esmine nuostata – Lietuvos visuomenė ir kultūra jau yra sunykusi, sugadinta, suteršta ir nukrypusi nuo pagrindinių vertybių ir pasidavusi globalizacijos, pragmatizmo ir hedonistinei kasdienybei: „tas drabstymasis ekskrementais, laistymasis pamazgomis, dulkinimasis, seksas [...] – visa tai iš Vakarų, iš Amerikos, iš Dulleso, iš Hollyvoodo, iš pasaulinės demokratijos citadelės“⁴⁴. Neretai kaip opozicija iš Vakarų sklindančiam dekadansui įvardijamas jau veik prarastas ir nebeatgaivinsimas tautiškumas. Diskursas plačiausiai palaikomas aukštosios kultūros kūrėjų, ypač rašytojų, kurių statusas, socialinis kapitalas ir moralinio autoriteto pozicija transformacijos laikotarpiu visuomenėje keitėsi gan radikaliai – bent dalį anksčiau turėtos įtakos (moralizuoti, brėžti ribas tarp geros ir blogos kultūros, įvedinėti vertybių hierachiją) jie prarado. Pavyzdžiui, Marcelijus Martinaitis 2005 m. savo užrašuose rašė (surinkta ir išleista po autoriaus mirties): „Ši vadinama postmoderni civilizacija eina į absoliučią mirtį. Nevaisingumas tampa viena iš „globalinių“ ideologijų. Tos gėjų santuokos ir pan. Žinoma, tai nelaimingi žmonės, bet jie išeina į visuomeninio gyvenimo centrą, jei ne daugiau. Ryškėja galvijų instinktas gerai maitintis, šiltai gyventi, išvengti priešininkų, mėgautis visokiais malonumais. Civilizacija sukūrė aklavietę – materialinę, dvasinę“⁴⁵. Sunkus prisitaikymas ar susitaikymas su nauja realybe kūrė ne transformacijos, o vien tik degradavimo įspūdį.

Savaime suprantama, kad šie trys išskirti diskursai yra apibendrinti ir neapima visų visuomenės reakcijų, tačiau pozicijas ir argumentacines linijas galima laikyti pagrindiniais reakcijų į seksualizuotą kūną modeliais, kurių daugiau ar mažiau transformuotus tęsinius matome ir šiandien.

Nepanašu, kad šiandien moterų seksualizacija viešojoje erdvėje būtų išnykusi, tačiau savotiška ir intensyvi 90-ųjų seksualizacijos kultūra šiandien kelia nuostabą ir nebėra įprasta. Panašu, kad pastarąjį trisdešimtmetį erotizuota vizualika visuomenėje buvo (ne)priimama argumentuojant kultūros laisve ar amoralumu, o šiandien dažniau vertinama lyčių lygybės kontekste, didelį dėmesį skiriant moterų objektifikavimo problemai. Šiam pokyčiui įtakos turėjo ne tik lyčių lygybės diskurso plėtra, bet ir 2006 m. Lietuvoje pradėtas diegti šviesolaidis internetas. Jo atsiradimas esmingai pakeitė seksualizuoto turinio raiškos formas ir dinamiką tiek privačioje, tiek viešoje erdvėje. Dabartinės interneto galimybės leidžia rinktis individualizuotą, o galimai ir nepadoresnį, grafiškesnį turinį išskirtinai tik privačioje, anoniminėje erdvėje, taip seksualizuotą kultūrą iš dalies vėl grąžinant į savotišką pogrindį, asmeninę erdvę. Tad, iš vienos pusės, galime kalbėti apie susikūrusią hiperseksualizuotą kultūrą, kai tokio turinio gausa yra sunkiai suvokiama ir pasiekiama vos keliais paspaudimais, iš kitos pusės, pastebimas ir bent dalinis viešumos sterilizacijos procesas.

¹ Plačiau šią temą tyrinėja Tomas Vaiseta ir Valdemaras Klumbys; žr., pvz., „Seksualumo karai ir revoliucijos XX a. Lietuvoje“, Norbertą Černiauską ir Valdemarą Klumbį kalbina Antanas Terleckas, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 6, p. 57–62; Tomas Vaiseta, „Miegančių šunų žadinimas“: Ar sovietų Lietuvoje vyko tylioji seksualizacija?“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2019, nr. 95, p. 229–253.

² Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, 1990-02-09, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.18858?jfwid=rivwzvpvg.

³ LR Vyriausybės nutarimas dėl spaudos leidinių, turinčių erotinį pobūdį, apmokestinimo, taip pat erotinio pobūdžio kino filmų bei video­programų, kitų renginių viešo rodymo ir prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos, 1991-12-20, in: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.9062E875A650.

⁴ Ibid.

⁵ Atkuriamasis seimas, Septyniasdešimt penktasis seimo posėdis (stenograma), 1992-01-28, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251193.

⁶ LR Visuomenės informavimo įstatymas, 32 straipsnis, 5 punktas, 1996-07-02 d., Nr. I-1418, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.29884?jfwid=-mhqn1gsw8.

⁷ „Pasaulio grožio konkursai ir Lietuva“, in: Lituani(sti)ka, 2013-07-29, in: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2013/07/29/pasaulio-grozio-konkursai-ir-lietuva.

⁸ Barbara Kalėda, „Koks jis – „Lietuvos misteris ’93“?“, in: Moteris, 1993, nr. 11, p. 26.

⁹ Alvydas Surblys, „Grožio konkursai tarpukario Lietuvoje“, in: Graži tu mano: Krašto enciklopedija internete, 2009, in: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Gro%C5%BEio_konkursai_tarpukario_Lietuvoje.

¹⁰ „Kviečia Fros Tea“, in: Dvidešimt centų, 1991, nr. 2 (3), p. 2.

¹¹ Lietuvos rytas, 1993-03-20, nr. 217, p. 27; Lietuvos rytas, 1993-06-11, nr. 222; Dvidešimt centų, 1992, nr. 20–21.

¹² Pvz., Foto, (spec)striptizas, in: Tik vyrams, 1990, nr. 1, p. 50, 61.

¹³ Tomas Vaiseta, op. cit., p. 235.

¹⁴ Pvz., Dvidešimt centų, Pro rakto skylutę, Vakaro skaitiniai ir kt.

¹⁵ Rosalind Gill, „Empowerment/Sexism: Figuring Female Sexual Agency in Contemporary Advertising”, in: Feminism & Psychology, 2008, t. 18 (1), p. 42, in: https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0959353507084950.

¹⁶ Pvz., TV antena, Moteris, Venera, Vyras ir moteris, Tik vyrams ir kt.

¹⁷ Ved. Audrius Giržadas, „Kitos seksualinės orientacijos žmonės“, laida Šeštadienio pokalbiai, LNK, 1995.

¹⁸ Audra Telksnienė, „Lietuvos gėjų šeima: kasdien gyvename tarsi scenoje“, in: Lietuvos rytas, 1995-09-16, nr. 230; Artūras Bytautas, „Rimtai apie homoseksualizmą ir lietuvišką moralę“, in: Lietuvos aidas, 1995-06-24, nr. 131.

¹⁹ Feona Attwood, „Sexed Up: Theorizing the Sexualization of Culture“, in: Sexualities, 2006, nr. 6, p. 82, in: https://doi.org/10.1177%2F1363460706053336.

²⁰ Ūla Andrijauskaitė, „Lietuviškos TV erotikos pionieriai“, in: Moteris ir vyras, 1997, nr. 6, p. 13.

²¹ Venera, 1995, nr. 2; Vyras ir moteris, 1995, nr. 3 ir kt. (reklamuojamos sekso prekių parduotuvės, esančios Fabijoniškių g., Kęstučio g., Sodų g., Tilto g.).

²² Laisvė Radzevičienė, „Netikėtas erotinis pokštas“, in: TV antena, 1998-10-24, nr. 43, p. 32.

²³ Venera, 1995, nr. 3, p. 45.

²⁴ TV antena, 1997-05-17, nr. 91.

²⁵ Edmundas Valaitis, „Mes, moterys ir seksas“, in: Tik vyrams, 2005, nr. 2, p. 1.

²⁶ Įžanginis redaktoriaus žodis „Mieli skaitytojai...“, in: Venera, 1995, nr. 3, p. 2.

²⁷ Adrienne Evans, Sarah Riley, Avi Shankar, „Technologies of Sexiness: Theorizing Women‘s Engagement in the Sexualization of culture“, in: Feminism and Psychology, 2010, nr. 20, p. 116, in: https://doi.org/10.1177%2F0959353509351854.

²⁸ Visuomenės informavimo etikos asociacija, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų archyvas, 2001, in: http://www.etikoskomisija.lt/zurnalistu-ir-leideju-etikos-komisijos-nutarimai.

²⁹ Žurnalo tiražas siekė daugiau nei 200 000, pavyzdžiui, 1998 m. gruodžio mėn. – 223 000 egz.

³⁰ „Vakaro žinios išrengia žvaigždes“, in: Vakaro žinios, 2000-04-06, nr. 98, p. 1.

³¹ Feona Attwood, op. cit., p. 82.

³² „Realybės šou virto sekso žaidimų erdve“, in: https://www.lrytas.lt/zmones/tv-antena/2016/08/17/news/realybes-sou-virto-sekso-zaidimu-erdve-764237.

³³ „Pirmąjį tikrą lietuvišką erotinį serialą LNK pristatys erotinių šokių festivaliu“, in: https://www.delfi.lt/verslas/medija/pirmaji-tikra-lietuviska-erotini-seriala-lnk-pristatys-erotiniu-sokiu-festivaliu.d?id=2038577.

³⁴ Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, „LNK“, in: http://www.lrta.eu/Nariai/Televizija/LNK.

³⁵ Pavyzdžiui, laidoje „Arena“ klausimu „Oralinis seksas: moterų pažeminimas ar normalus dalykas?“ SMS žinutėmis balsavo apie 10 000 žmonių.

³⁶ Naujienų agentūra BNS, „LNK gavo įspėjimą dėl laidos apie pornografiją“, in: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lnk-gavo-ispejima-del-laidos-apie-pornografija.d?id=244988.

³⁷ Rubrikos skelbtos leidiniuose Tik moterims, Tik vyrams, Venera, Lietuvos rytas, Vakaro žinios ir kt.

³⁸ Feona Attwood, op. cit., p. 79.

³⁹ Atviras laiškas Violetai Bubelytei ir kitiem, Komjaunimo tiesos redakcijos archyvas, Nr. 4081, 1989, eksponuotas parodoje Saldus ateities prakaitas, Nacionalinė dailės galerija, 2019.

⁴⁰ Jurga Čekatauskaitė, „Kur prasideda pornografija ir baigiasi erotika? Į šį amžiną klausimą ieško atsakymų Vilniaus etikos komisija ir pasaulio politikai bei menininkai“, in: Lietuvos rytas, 1993-11-03, nr. 213, p. 45.

⁴¹ Ibid.

⁴² Tik vyrams, 2002, nr. 4.

⁴³ Rusnė Marčėnaitė, „Saldus ir bauginantis erotikos skonis“, in: TV antena, 2001-08-18, nr. 33, p. 8.

⁴⁴ Jonas Mikelinskas, „Naujas senos doktrinos triumfas“, in: Literatūra ir menas, 1996-03-02, nr. 9, p. 3.

⁴⁵ Marcelijus Martinaitis, Viskas taip ir liks: 1988–2013 metų užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, p. 108.