Parodą drauge su Johnu Coltonu kuravusi Virginija Vitkienė teigė, jog sulaukusi Lietuvos kultūros instituto kvietimo imtis šio projeto visų pirma pradėjo galvoti apie bendrus vizualaus meno ir literatūros kūrinių vardiklius.
„Priėjau „oksimorono“ termino, reiškiančio mintį, kurioje yra vienas kitam prieštaraujančių žodžių arba teiginių. Mes dažnai šnekamojoje kalboje naudojame tokius žodžių junginius kaip „žiauriai gražus“, „nuostabi mirtis“ ir pan. Tai, aišku, labai susiję su kiekvienos kalbos fonetika ir sintakse, bet, kita vertus, platesne prasme, oksimoronas kaip prieštaravimas yra bendrasis meno vardiklis“, – sakė V.Vitkienė.
Pasak jos, gerą meną išskiria būtent tai, jog jo autorius ieško prieštaravimų arba išryškina juos: „Dominuojančios politinės, finansinės jėgos dažnai stengiasi vienpusiškai atskleisti situaciją, pagrįsti savo veiksmus vienpusiais teiginiais, bet menininkui neužtenka plokščių idėjų, jis visa laiką eis giliau ir ieškos ryšių, priežasčių, motyvų, prieštaravimų. Prieštaravimų pačiame tekste ir motyve,“ – pasakojo kurtarė, pabrėžusi, jog geras menas sugeba ugdyti žmonėse kritinę sąmonę.
Vis dėlto, parodoje pasiūlius dalyvauti keletui lietuvių menininkių – tekstilinikėms Laimai Oržekauskienei, Monika Žaltauskaitei-Grašienei, Bronei Gideikaitei, Linai Jonikei, Almyra Weigel – paaiškėjo, jog rasti parodai tinkamą erdvę Leipcige nėra taip paprasta. Su Goethes instituto pagalbą rastą erdvę buvo nutarta dalintis su kita paroda.
„Atvykę į vietą su kuratoriumi [Johnu Coltonu] norėjome pasidalinti erdves, bet pamatėme, jog tai padaryti nebus lengva, nes erdvė atvira, bendra ir dirbtinai ją perskirstyti buvo neįmanoma. Tuomet „oksimorono“ koncepcija dar sustiprėjo – mūsų partneriai iš Vokietijos susižavėjo koncepcija ir mes ją praplėtėme, sujungdami abi kolekcijas vienu pavadinimu“, – teigė V.Vitkienė, išreiškusi padėką parodos architektui Saulius Valiui bei jo komandai, kuri iš sandėlio erdvės sukūrė parodinę „laboratoriją“.
Vokiečių pristatomoje kolekcijoje dominuoja vyrų menininkų (Günterio Grasso, Günterio Bruno Fuchso, Rogerio Loewigo, Christopho Meckelio, Arthuro Märcheno ir kt.) kūriniai; palyginus su lietuviškąja parodos dalimi, skiriasi ir čia pristatomų objektų sukūrimo laikotarpis bei technikos, tačiau V.Vitkienė pabrėžia, jog visus kūrinius vienija kritinės sąmonės paieškos.
Pristatydama lietuviškąją parodos dalį, kuratorė teigė, jog šių menininkių kūryba jos akiratyje atsidūrė jau ganėtinai seniai: „Ir Kultūros institutas norėjo, kad atkreipčiau dėmesį į Lietuvos menininkus, turinčius tekstilės išsilavinimą, nes iš parodų organizavimo užsienyje puikiai žinome, jog tai yra labai išskirtinė, unikali Lietuvos meno kryptis. Stengiamės to net nebevadinti tekstilės menu, nes liekame nesuprasti – kitur Europoje nėra tokios krypties, o išgirdus terminą „tekstilės menas“ galvojama apie taikomuosius menus ar amatus.“
V.Vitkienės teigimu, tekstilė labai susijusi su tekstu – ji, kaip ir tekstas, yra ilgai „rašoma“. Kuratorė taip pat atkreipė dėmesį, jog šios menininkė buvo pasirinktos neatsitiktinai: jos senovines technikas atspindi šiuolaikinėje formoje – audimą rankomis derina su skaitmenine spauda, siuvinėja ant plastiko plokščių ir t.t.
Paroda, pasak V.Vitkienės, jau susilaukė daug dėmsio tiek iš vietos žiniasklaidos, tiek iš valdžios atstovų. Ji Leipcige veiks iki kovo 30 d.
