Keramikės ir grafikės Kristinos Kinderienės (Juškevičiūtės) vardas dar nėra žinomas plačiajai publikai. Tad trumpas dosjė: gimė Klaipėdoje, augo Gargžduose, 2006 m. baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos dailės skyrių, 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo vaizduojamosios grafikos bakalauro laipsnį. Šiuo metu Leliūnuose (Utenos rajono sav.) gyvenanti menininkė yra keramikos studijos „Indelis medyje“ įkūrėja. Jau prieš tai ji buvo pamėgusi pastelės techniką, surengusi pastelių parodas Klaipėdos parodų rūmuose (2006) ir Kretingos pranciškonų vienuolyne (2009). Tačiau Kristina prisipažįsta, kad iš pat pradžių norėjo kurti kažką tokio, kas turėtų taikomąją paskirtį, funkcionuotų ne tik galerijos erdvėje, bet ir kasdienėje aplinkoje. Taip atrado keramiką.
Jos paslapčių sėmėsi savanoriaudama ir mokydamasi privačiose keramikų studijose Vilniuje. Rasos Justaitės-Gecevičienės kursuose susipažino su keramikams skirtomis poglazūrinėmis kreidelėmis bei pieštukais ir suprato, kad tai jos kelias. Nusprendusi savarankiškai dirbti kaip keramikė, 2016 m. ji įkūrė mažąją bendriją „Indelis medyje“. Nors menininkė gyveno ir mokėsi didesniuose miestuose, ji puikiai jaučiasi jaukiuose Leliūnuose, gyvendama kitoje gatvės pusėje prieš garsųjį Vytauto Valiušio keramikos muziejų. Anot jos, svarbu ne žmonių gausa, o kokie žmonės tave supa. Čia netrukdo kasdienybės sumaištis, susitelkti kūrybai padeda graži gamta.
Nors ir turėdama grafikės diplomą, Kristina atlieka visą keramikos įgūdžių reikalaujantį darbą: lipdo ir spaudžia dirbinius ant savo pasidarytų gipsinių formų, išdegtus indus dekoruoja, dengia skaidria glazūra ir dega dar kartą.
Parodoje eksponuojama kelios dešimtys šiais metais sukurtų balto molio dekoratyvinių lėkščių, dubenų, puodelių, dekoruotų juvelyriškai smulkiais piešiniais. Neįmantrūs, rafinuotai estetiški dirbiniai atspindi tai, kuo dabar gyvena menininkė. Indai išpiešti linijų ir brūkšnelių deriniais, nameliais, pilimis, miestų fragmentais, tiksliau, jų užuominomis, nes motyvus sunku konkretizuoti, dažniausia linijinis minimalistinis dekoras artėja prie abstrakčios visumos ir užima tik dalį funkcionalaus dirbinio. Spalva pasitelkiama saikingai, greičiau kaip švelnūs pustoniai greta linijėlių ažūro. Piešiniai grakštūs ir iškalbingi, verčiantys gilintis į motyvo potekstę. Štai puodelis, kurio viršų užbaigia tapybiška debesų juosta, į ją nuo apačios kyla kopėčios (tarsi laiptai į dangų!) arba lėkštė „Langas“ (2020), kurios plokštumą dalija horizontalė su veidrodiškai atsikartojančiu paslaptingu bedaikčiu motyvu, turinčiu ir gamtinio darinio, ir gyvūno bruožų.
Plonos šukės baltas indų fonas funkcionuoja kaip lygiavertis kompozicijos dėmuo, paryškinatis piešinio subtilumą ir trapumą. Lėkštės ar plokštės forma tik nežymiai įgaubiama, kad netrukdytų grafiniam vaizdui. Svarbus vaidmuo tenka tuštiems plotams, kurie, anot autorės, „kviečia dar daugiau ieškoti ir atrasti“. Nesunku tokiuose siekiuose įžvelgti sąsajas su Rytų kultūros minimalizmu, užuomina, neišsakymu iki galo. Rytų įtaką išduoda ir piešinio asimetrija, meditatyvus pobūdis, savotiška vidinė tyla, šioks toks netaisyklingumas, mėgavimas rankų darbui būdingu nenuspėjamumu. Pavadinimai – nepretenzingi, tarsi lengva užuomina į nupieštą vaizdą, kviečiantys žiūrovus interpretuoti mintį. Kristinos darbuose nėra žmogaus, išskyrus retkarčiais tolumoje suboluojančius susiglaudusius siluetus, bet jo buvimo čia nepasigendi, nes vidines individo būsenas išduoda visuma komponentų, kuriuos apibūdintum kaip vaizdinę poeziją ar sielos peizažus.
Įvardijimą menininkei sugalvoti nėra lengva, kartais ji norėtų, kad visi darbai vadintųsi „Be pavadinimo“, o žiūrovas pats pratęstų pasakojamą istoriją. Autorei net nerūpi iš anksto sugalvotas siužetas, atrodo, tarsi ji pieštų vidinio impulso paveikta, lietų emocijas ir pasąmonės mintis. Piešinio stilistika supaprastinta ir asketiška, čia nėra apsimestino žaismingumo ar vaikų piešinių manieros imitavimo. Kelių perbrauktų linijų pluoštai, ornamentinis įstrižainių ir taškelių tinklas dvelkia išgyvenimo gilumu. K.Kinderienės darbai nepalieka abejingų, jie turi kažką tokio, kas prikausto dėmesį – savotiško švarumo, elegancijos, lengvumo, jautraus žvilgsnio į aplinką.
Krenta į akis ir tai, kad kiekvienas išpieštas indas – unikalus, nepakartojamas, jo dvasingam ir poetiškam turiniui net netinka apibūdinimas „dekoras“, nes motyvas nėra puošybinis indo papildinys, bet užbaigta kompozicija, reikalaujanti atskiro žiūrėjimo ir gilinimosi. Grafikas komponuoja vaizdą popieriaus lakšte, o Kristina – savo padaryto balto indo plokštumoje.
Įsisavinusi keramikos specifiką K.Kinderienė pati to moko kitus, Anykščių menų inkubatoriuje ir Vytauto Valiušio keramikos muziejuje veda edukacinius keramikos užsiėmimus. Jų metu menininkė nesiekia įpiršti savo nuomonės lankytojams, greičiau padėti jiems atsiskleisti, pajusti rankų darbo malonumą, plėsti estetikos suvokimo ribas, įtikinti, kad graži ne taisyklinga dirbinio forma, bet unikalumas, rankų prisilietimo pėdsakai ir palikti nelygumai.
K.Kinderienės stilius lengvai atpažįstamas, jame juntama grafikės ranka, jos dirbinių nesupainiosi su kito autoriaus. Savo išgrynintu minimalizmu menininkė savitai įsilieja į individualybių įvairove pasižyminčią ir gana margą šiuolaikinę lietuvių keramiką. Ekspoziciją papildančios Monikos Dombrauskytės fotografijos, fiksuojančios studijos „Indelis medyje“ darbo akimirkas, prisideda prie išsamesnio kūrybinio Kristinos Kinderienės portreto.
