Parodoje, kurią kuratorė Monika Krikštopaitytė siūlo suvokti kaip filmą, pristatomi daugiau nei 20 įvairių kartų autorių iš Lietuvos ir užsienio darbai. Eksponuojamų kūrinių autorės – Kristina Ališauskaitė, Jurga Barilaitė, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė, Indrė Ercmonaitė, Monika Furmanavičiūtė, Andrea Joyce Heimer, Patricija Jurkšaitytė, Rūta Jusionytė, Eglė Karpavičiūtė, Tala Madani, Sigita Maslauskaitė, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Alina Melnikova, Auksė Miliukaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Marina Rheingantz, Marija Teresė Rožanskaitė, Magdalena Birutė Stankūnienė (Stankūnė), Claire Tabouret, Vita Opolskytė, Elena Urbaitytė (Urbaitis), Kazė Zimblytė.
Spyruoklės laiku
Trijų dalių parodos sąrangą nusako pasiskolinti kino terminai: atidėjimas, arba pilna nežinios, negalėjimo ir nuojautų būsena, įtempianti mus lyg spyruokles; veiksmas, kai persipildo, lūžta, viskas tampa nevaldoma; ir atomazga, kuri dažniausiai reiškia tik atokvėpį prieš naują jausmų ir įvykių bangą.
Pasakojimas iš laiko apibūdinimų dėliojamas dėl to, kad laikas visiems vienodas, o svarbiausia – tam, kad būtų išvengta žodžių, kurie viską nudažo išankstinio žinojimo spalva. Tai ne moterų dailė, siejama su švelnumu ir rankdarbiais, ne feministinė dailė, spinduliuojanti kova ir tiesoieška, čia nėra akcento į opozicijas vyrai – moterys, išnaudotojai – aukos ir t. t.
Vis dėlto iniciatyvos – skirti daugiau dėmesio menininkių kūrybai, pakviesti patirti kūrinius ir gilintis į kiekvienos autorės menines ar kitas pažiūras – kilmė yra paremta feministine logika, kuri mums sako, kad, norint pasiekti pusiausvyrą, reikia pastangų. Šioji paroda yra pastanga. Ja rodomi tik menininkių kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos.
Jei kūrinius suvoktume kaip kino kadrus, kuratorei tektų montuotojos vaidmuo. Kiekvienas mintyse galėtų susikurti savo filmą, tačiau, mėginant apibendrinti matytus vaizdus, paaiškėja, kad parodos herojės netenkina nei nuolankumo, nei santūrumo, nei žavėjimo lūkesčių. Nesitarusios jos aprėpia įvairiausias gyvenimo sritis (vaikystę, senatvę, erotiką, kultūrą, vienatvę, draugystę, vidines patirtis), yra drąsios kalbėti apie sudėtingiausius išgyvenimus (agresiją, baimę, kerštą, geismą, nusivylimą, meilę, tuštumą). O laiko patyrimas kūriniuose svyruoja nuo romaus ar įtempto ir sustingusio iki šaunančio ir nevaldomo, visai kaip spyruoklės.