Kaip teigia organizatoriai, Lietuvai atstovausiantis projektas išsiskiria netradiciniu režisūriniu sprendimu – ant kelių tonų smėlio įsikūrusius dainuojančius vasarotojus žiūrovai stebi iš viršaus.
Kūriniui tinkamą erdvę organizatoriai rado Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate, kuris lig šiol nebuvo naudotas Venecijos bienalės ekspozicijoms – Lietuvos paviljono komisarė Rasa Antanavičiūtė spaudos konferencijoje pranešė, jog šiuo metu vyksta derybos su Lietuvos kultūros taryba, viliantis, kad nuolatinio paviljono Venecijos bienalėje neturinti Lietuva šia erdve galės naudotis iki 2022 m.
„Saulė ir jūra“ – apie dviejų kūnų problemą ir laikinumą
Pasak libreto autorės Vaivos Grainytės, operos-performanso tema gimė kontempliuojant pliažo piešinį: „Tai gana komiška situacija. Turim vieną plokštumą ir joje guli vienas kito nepažįstantys pusnuogiai kūnai. Ir nesvarbu, ar tai būtų suglebę senyvo amžiaus žmonės, ar jauni, sveikata trykštantys kūnai – visus juos vienija laikinumo ir godumo gyventi bei išlikti aspektas.
Iš to seka kita mintis. Kad tie kūnai gyvena kito, didžiojo kūno, mūsų Žemės sąskaita. Tokiu būdu atsidūrėme vėl mums pažįstamoje vartojimo temoje, kurią jau pradėjome plėtoti savo pirmajame darbe, operoje „Geros dienos“, ir atradome ekologijos problematiką. Mes tikrai nenorėjome sekti aktualijų ir žinome, kad nepaisant to, kad tai yra tikrai labai svarbi problematika, ji, tuo pačiu, yra ir labai madinga – ypač šiuolaikiniame mene. Mums norėjosi surasti būdą, kaip kalbėti apie klimato kaitą arba antropoceno eros grimasas.“
Kompozitorė Lina Lapelytė teigė, jog lietuviškai parašytą kūrinį išversti į anglų kalbą buvo nemenkas iššūkis: „Kalbos skambumas jaučiasi ir muzikai. [Kūrinio] muzika yra labai minimalistinė ir praktiškai seka kalbos struktūrą bei jos dainingumą. Kai staiga kūrinys virsta anglišku, viską iš esmės reikia pergalvoti ir perrašyti. Tai buvo ilgas procesas.“
Pasak jos, šiuo metu svarstoma galimybė, jog Venecijos bienalėje prie dainininkų galės prisijungti ir savanoriai.
„Pačioje Venecijoje padarėme atranką iš šimto vietinių venecijiečių – dalis jų prisijungs prie mūsų paviljone. Dainininkai bus tiek iš Lietuvos, tiek iš Italijos. Be to, norime integruoti savanorius, žmones, kurie trumpam atvykę į Veneciją, iš anksto tai suderinę su mumis, galėtų prisijungti prie bendro paveikslo. Pats kūrinys laviruoja tarp tikro gyvenimo ir performanso. Jame neretai laksto vaikai, loja šunys... Tas gyvas paveikslas mums yra labai svarbus ir galimybė žmonėms prisijungti prie performanso būtų faina“, – kalbėjo L.Lapelytė.
Operos-performanso režisūrinio sprendimo autorė Rugilė Barzdžiukaitė teigė, jog žiūrovų žvilgsnį iš viršaus padiktavo Niujorko Guggenheimo muziejaus architektūra, padėjusi kurti pliažo kaip žmogaus laikinimumo metaforą.
Lietuvos paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti, dirbanti „Serpentine“ galerijoje Londone, teigė, jog Lietuvos meno scena jai visad kėlė susidomėjimą, o Lietuvos paviljonai Venecijos meno ir architektūros bienalėje būdavo vieni įdomiausių.
„Rašytoja Daisy Hildyard, kuri prisideda prie paviljono katalogo, savo knygoje „Antras kūnas“ (The Second Body) kalba apie mūsų fizinį kūną ir mūsų antrąjį kūną, mūsų fizinius pratęsimus – visus daiktus, šiukšles, technologinius objektus, kuriuos sukuriame būdami šiame pasaulyje, visas iš to kylančias įtakas, konfliktus ir t.t. Ji sako, kad vienas iš šių kūnų yra per mažas, kad suprastume ekologinius klausimus, o kitas – per didelis. Žiūrovai, kurie kaip saulė žvelgia iš viršaus į trapius kūnus, yra buvimo per dideliu ir per mažu išraiška menine forma“, – kalbėjo Lucia Pietroiusti.
Lietuvos paviljono garbės komisaru tapo Jean-Baptiste Joly, įkūręs vieną didžiausių menininkų rezidencijų programų Vokietijoje „Akademie Schloss Solitude“, kur ir pradėta plėtoti „Saulės ir jūros“ koncepcija.
Nuo kovo prasideda sutelktinio finansavimo kampanija
R. Antanavičiūtė atkreipė dėmesį, jog „Saulė ir jūra“ skiriasi nuo įprastų Venecijos bienalės parodų ar pasirodymų: „Jeigu paprastai pagrindinis darbas vyksta prieš atidarymą – instaliuojamos parodos, paruošiamos visos detalės ir bienalei atsidarius ekspozicija gyvena savo savarankišką gyvenimą, mūsų atveju, visa tai tęsiasi visus šešis mėnesius. Paviljonas yra gyvas, puolsuojantis, besikeičiantis.“
Tai, be jokios abejonės, reiškia ir nemenką finansinį iššūkį – viena performanso diena Venecijoje, pasak R.Antanavičiūtės, kainuoja 2000 eurų.
Nors didžiąją dalį finansavimo skiria Lietuvos kultūros taryba, projektą remia ir kelios kitos organizacijos, „Saulei ir jūrai“ lėšų vis dar trūksta – dėl šios priežasties kovo mėnesį startuoja sutelktinio finansavimo kampanija, kur Lietuvos dalyvavimą Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje galės paremti visi norintys.
Jei trūkstamą pinigų sumą pavyks surinkti, Venecijoje opera-performansas su atlikėjais bus atliekamas šeštadieniais nuo dešimtos valandos ryto iki šeštos vakaro. Likusias penkias savaitės dienas, kai bienalė yra atidaryta, paviljone veiks garso instaliacija. Įgyvendinus šį planą, Lietuvos paviljonas būtų atviras iki pat Venecijos bienalės pabaigos.
Venecijos šiuolaikinio meno bienalė vyks gegužės 11 – lapkričio 24 d.
