– Robertai, pradėsiu nuo banaliausio klausimo – kokia jūsų savijauta šiuo metu?
R.Narkus: Šiandien yra trečiadienis ir trečioji diena, kaip [paroda] bienalėje įsivažiavo. Tik šį rytą siela ėmė grįžti į kūną. Jaučiuosi tarsi nubėgęs ir fizinį, ir psichologinį ištvermės maratoną. Šiaip viskas puiku, šviesu... ir džiugu pasakyti, kad šis etapas įveiktas.
– Paviljonas įsikūręs buvusioje skalbykloje ir kepyklėlėje. Norėdami įsikurti bei sudaryti parodos architektūrą, ko gero, susidūrėte su nemažai iššūkių.
R.Narkus: Tokios parodos yra vienas iššūkis po kito, bet jų kūrimas ir sprendimas visada buvo prielaida dirbti ir kurti. Tu pats kuri problemas ir ieškai sprendimų. Svarbiausias iššūkis dirbant su erdve buvo tai, kad projekto mintis su ja yra tiesiogiai susijusi. Viena yra sugalvoti, o kita įgyvendinti, nes tos erdvės neveikė 30 metų: reikėjo rasti šeimininkus bei žmones, kurie padėjo su jais susikauti finansiškai. Rodos, viskas pasiteisino. Jausmas yra geras, džiaugiasi vietiniai ir lankytojai.
„Gut Feeling“ yra projektas apie pasitikėjimą savo nuojauta bei įsiklausimą į save.
– Verta dar kartą priminti, apie ką yra R.Narkaus projektas „Gut Feeling“.
N.Bumblienė: Apibūdinti šį projektą keliais žodžiais visada sudėtinga (šypsosi). „Gut Feeling“ yra projektas apie pasitikėjimą savo nuojauta bei įsiklausymą į save.
Paviljonas susideda iš dviejų patalpų. Pirmoje – buvusi skalbykla, ten taip pat veikė santechnikos reikmenų parduotuvė, kita – buvusi kepykla, kurioje šiuo metu yra įkurtas siurrealistiškas „Gut Feeling“ eliksyro fabrikas. Buvusi skalbykla yra vieta reprezentacijai ir distribucijai, referuojanti į įprastą kapitalistinę struktūrą: tu ką nors sugalvoji, pagamini, o paskui parduodi.
– Kaip suprantu, ten vyksta ir fermentacijos procesas. „Wakame“ dumbliai ten yra konservuojami. Ar juos galima valgyti?
– Iš tikrųjų yra kiek sudėtingiau nei tai.
– Tiesiog įdomu, kaip „Wakame“ dumblis gali atskleisti mūsų vidinę nuojautą?
– Tai yra jūržolių rūšis, kuri atkeliavo į Veneciją iš Tolimųjų rytų didžiaisiais komerciniais laivais, kurie ir grasina paskandinti Veneciją. Iš tiesų pačiame projekte esama daug konfrontacijų, vidinės prieštaros.
Kalbant apie patį produktą, tai jis imtas vystyti su garsiu fermentacijos specialistu Davidu Zilberiu, kuris yra vienas iš „Noma“ fermentacijos laboratorijos Kopenhagoje įkūrėjų bei „The New York Times“ bestselerio „The Noma Guide to Fermentation“ autorius.
Apskritai „Wakame“ žinomas kaip ateityje žmoniją galėsiantis išgelbėti maisto šaltinis. Jis labai greitai auga, yra nereiklus aplinkai ir turi didelę naudą mūsų organizmui. Tačiau bandant išgauti ją Venecijoje paaiškėjo, kad dėl žmonių veiklos ji užteršta taip, kad nebegali jos naudoti maisto produkcijai. Taip projekte atsirado dar vienas sluoksnis – ilgai mąstydami, ką su tuo darysime, fermentacijos eksperimentų būdu ieškojome, kaip galima išvalyti šį užterštumą.
Nežinau, kiek patys žiūrovai yra susipažinę su fermentacija, bet Lietuvoje šis procesas paprasčiausiai vadinamas rauginimu.
Todėl produktu tapo ne pačios jūržolės, o bakterijų terpė, kurią sukūrėme paviljone. Nežinau, kiek patys žiūrovai yra susipažinę su fermentacija, bet Lietuvoje šis procesas paprasčiausiai vadinamas rauginimu (juokiasi).
– Robertai, kaip fermentacija susijusi su nuojauta? Ar čia vedama natūralaus proceso paralelė?
R.Narkus: Tai yra mano paties sugalvota hipotezė, vėliau pasiteisinusi ir moksliškai. Mąstydami apie nuojautą, kalbame apie tuos drugelius pilve. Visi puikiai žinome šį jausmą, kuris kartais yra susijęs su meile, o kartais ir baime priimti įvairius sprendimus. Kalbėdami apie žmogaus bei jo kūno sampratą, turime suvokti, kad nesame kažkoks vientisas darinys iš mėsos – kažkam taip pat esame planeta, pavyzdžiui, milijardams bakterijų, kurios bendradarbiaudamos arba kaip tik to nedarydamos diktuoja ir lemia sprendimus. Todėl mūsų mityba, mikroflora yra tiesiogiai susijusi su smegenimis.
Kartais tenka būti toksiškoje situacijose, vartoti toksiškus produktus, tad kaip su tuo gyventi?
Pati gamykla ir mūsų projektas taip pat veikia kaip prielaida arba kultūrinis reiškinys, kuris per meną, kuriamus santykius tarp žmonių gerina arba keičia [mikroflorą]. Kaip ir Neringa minėjo ir aš pats dažnai kalbu, parodoje išryškinamas noras suprasti žmogaus netobulumą ir iš kokių vidinių prieštarų esame sudaryti. Juk kartais tenka būti toksiškoje situacijose, vartoti toksiškus produktus, tad kaip su tuo gyventi? Galbūt verta permąstyti dar XIX a. suformuotą supratimą apie mikropasaulį?
– Balandžio 21 d. vyko didžiulis Lietuvos nacionalinio paviljono pristatymas, Neringa minėjo, kad atėjo labai daug žmonių. Be pranešime spaudai minėto apibūdinimo „pankiškiausias“, kokių atsiliepimų girdėjote?
R.Narkus: Kai viskas nuslūgo, ėmiau atidžiau pastebėti ir kitų paviljonų darbus, tad visai sutinku. Taip, mes gavome tokių epitetų, kaip pankiškiausias, funk'iškiausias, linksmiausias, ironiškiausias, o kartais vadina šiuolaikiškiausiu ir progresyviausiu. Tad tokių „iausių“ tenka išgirsti. Visgi, nepaisant visos atidarymo renginio pompastikos, dirbame su kasdienybe ir esame labai arti žemės. Vakarėlis, kuris yra nepaprastai svarbi bienalės dalis, sukūrė artumą. Džiugu, kad menas gali būti tas tiltas tarp įvairių klasių, idėjų ir supratimų.
Visą interviu žiūrėkite 15min:
