Šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus, priešingai nei iš gretimo kaimo kilęs Ignas Jurkūnas-Šeinius, galbūt jo giminaitis, savo likimą taip pat susiejęs su svetimu kraštu.
Bagaslaviškio bažnyčios metrikų knygoje užregistruotas Osipu, vaikystėje gyvenęs ir mokęsis Vilniuje, o penkiolikos su Vilniaus teatro trupe išvykęs gastrolių po carinės Rusijos miestus, Jurkūnas namo taip ir negrįžo. Garsaus Sidabro amžiaus poeto, rašytojo, vertėjo, kompozitoriaus Michailo Kuzmino paragintas, 1913 m. jis apsigyveno Sankt Peterburge, kuriame ir susiformavo kaip rašytojas, dailininkas, kolekcionierius Jurijus Jurkūnas. Sankt Peterburge (nuo 1914 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningradas) prasidėjo, klostėsi ir nutrūko gimtinėje nežinomo menininko kūrybinis kelias.
Šiame mieste parašyti visi jo literatūros kūriniai – keli romanai, apysakos, dešimtys apsakymų, pjesės, eilėraščiai, dienoraštis, atsiminimai. Dalis jų buvo publikuota, nemažai čia ir pradingo.
Rusų Sidabro amžiaus literatų kartai Jurkūnas visų pirma priklausė todėl, kad rašė rusų kalba, nors ir su vieniems patikusiu, o kitus, priešingai, erzinusiu lenkišku akcentu.
Žiaurėjančio bolševikų teroro sąlygomis neturėdamas galimybių savo kūrinių spausdinti, atkaklus kūrėjas pradėjo piešti, kurti koliažus
Žiaurėjančio bolševikų teroro sąlygomis neturėdamas galimybių savo kūrinių spausdinti, atkaklus kūrėjas pradėjo piešti, kurti koliažus, įsijungė į dailininkų grupės „13“ sambūrį, dalyvavo vienoje iš grupės parodų, tapo meno kolekcionieriumi. Tačiau areštai, tardymai, kratos, skurdi ir sekinanti gyvenimo tikrovė neleido laisviau kvėpuoti, atvirai kalbėti ir kurti, bent kiek oriau gyventi, realybė užkirto visus kelius į laisvą pasaulį, į sielai artimų kultūrų šalis – Vokietiją, Italiją. Galiausiai 1938 m. vasario 3 d. Jurkūnas buvo areštuotas, o tų pačių metų rugsėjo 21-osios naktį, praėjus vos kelioms valandoms po sufabrikuoto teismo, sušaudytas. Po kelių savaičių enkavėdistai atvyko ir jo daiktų.
Norint iki galo sunaikinti žmogų, būtina ištrinti jo atminimą, jo darbų ir minčių pėdsakus. Ir tai baudėjams iš dalies pavyko. Jau niekada nepaskaitysime Jurkūno eilėraščių, nesužinosime, kokias mintis ir jausmus jis patikėjo savo dienoraščiui, ką ir kaip rašė apie savo bičiulį Vladimirą Majakovskį, koks iš tiesų buvo jo neišlikusio romano „Rūkas už grotų“ sumanymas. Nesužinosime daugybės svarbių ar mažiau svarbių dalykų – jie dingo be pėdsakų, buvo sunaikinti, palaidoti NKVD archyvuose, sudegė krosnyse speiguotomis blokados žiemomis.
Lyg to būtų maža, karo metais Leningrade prapuolė keli lagaminai, kuriuose buvo sukaupta viskas, ką Jurkūno gyvenimo draugei, neoficialiai žmonai Olgai Gildebrandt-Arbeninai buvo pavykę išsaugoti po visų kratų ir konfiskacijų.
Norint iki galo sunaikinti žmogų, būtina ištrinti jo atminimą, jo darbų ir minčių pėdsakus. Ir tai baudėjams iš dalies pavyko.
Tenka pripažinti, kad Jurkūno talentas ir asmenybė niekada nebus atskleisti iki galo. Paslapties rūkas gaubs ir kūrėjo gyvenimą, ir ankstyvą, beprasmišką, žiaurią jo mirtį. Paskutinė žemiškos kelionės stotis – Levašovo dykynės miškas, kuriame tarp 45 tūkstančių stalininio teroro aukų, bevardžiame kape, ilsisi jo neapraudoti palaikai. Paskutinis adresas, dabar pažymėtas atminimo lentele, – Rylejevo (tuomet Spaskaja) 17/19, Sankt Peterburgas. Iš šio namo Jurkūnas buvo išvežtas enkavėdistų ir daugiau čia nebegrįžo.
Šiandien Rusijoje, antrojoje Jurkūno tėvynėje, jo vardas nėra pamirštas – pirmiausia atminimą apie jį kruopščiai saugojusių artimiausių draugų dėka. Minint kūrėjo gimimo šimtmetį, Sankt Peterburge išleista solidi jo literatūros kūrinių rinktinė su detaliais mokslininkų komentarais ir Gildebrandt-Arbeninos prisiminimais „Apie Juročką“, pradėtais rašyti jau po Stalino mirties. O štai kitas Jurkūno draugas, dailininkas Milaševskis, net pamėgino užrašyti dingusį draugo romaną, kurį buvo įsiminęs iš klausos ir 48-erius metus nešiojosi atmintyje. Jurkūnas Rusijoje jau įvertintas ir kaip dailininkas – 2009 m. išėjo jo piešinių albumas su išsamia gyvenimo ir kūrybos apžvalga, o jau po metų Sankt Peterburge, Annos Achmatovos muziejuje Fontanų name, surengta pirmoji personalinė jo piešinių paroda.
Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota.
Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – tai pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba. Pažintis neįprasta. Deja, šiuo sudėtingu metu nėra galimybių Lietuvoje parodyti jo piešinių originalų (tikėkimės, tai įvyks ateityje). Kūrybinė atmintis ima slėgti, ji prašosi būti atverta, išslaptinta, ištraukta iš apdulkėjusių lagaminų į dienos šviesą, inventorizuota.
Parodos organizatoriai kviečia leistis į įsivaizduojamą Jurkūno gyvenimo kelionę, kurios maršrutą šiandien leidžia rekonstruoti su jo gyvenimu susiję archyviniai dokumentai, artimiausių draugų prisiminimai, o labiausiai – išlikusi ar per stebuklą išsaugota jo literatūrinė ir meninė kūryba. Atverkime sudužusio laiko skeveldrų prikimštus atminties lagaminus ir bent pamėginkime atkurti regimybę, kvapą, šlamesį tos ypatingos atmosferos, kurioje užgimė ir išsiskleidė talentingo žmogaus gyvenimas.
Paroda veiks iki rugpjūčio 29 d.
