Kaip spaudos konferencijoje teigė NDG direktorė Lolita Jablonskienė, didžiojoje galerijos salėje eksponuojama paroda „Daiktų istorijos“ yra parodų diptiko dalis – kita paroda, „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“, jau veikia Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Abi parodos yra skirtos Lietuvos šimtmečiui.
„Antroji paroda „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ papildo dvi minėtąsias parodas, yra premjerinė, nauja, užmirštą reiškinį pristatanti paroda“, – kalbėjo L.Jablonskienė.
Šimtas lietuviško dizaino metų
Šimtmečio dizaino istoriją apžvelgiančios parodos sumanytojas Ernestas Parulskis, pats save praminęs „entuziastingu diletantu“, sakė, jog iš pradžių vylėsi rasti vieną dizaino objektą, kuris galėtų reprezentuoti vienerius metus, tačiau netrukus suprato, jog tiek daiktų paprasčiausiai nėra ir suformuoti dizaino kanoną bus sudėtinga.
„Vėliau prie parodos prisijungė tikrieji profesionalai, koncepcija buvo pakeista iš paprasto ir pakankamai primityvaus daiktų rodymo į daiktų istorijų pasakojimą“, – sakė E.Parulskis.
Paroda suskirstyta į tris dalis. Pirmoji dalis – „Dizainas ir valstybė“ – pasak parodos kuratorės G.Jankevičiūtės yra šiek tiek proginė, dedikuota valstybės šimtmečiui, bet, kartu, ir labai logiška, nes dizainas Lietuvoje gimė dar prieš susikuriant pačiai valstybei: „Tuo metu galvojama apie valstybingumą, valstybės ženklus ir šitas iššūkis paskatina mūsų dailininkus šiek tiek keisti savo profesinę tapatybę.“
Pasak jos, šiame etape ilgainiui išryškėja dvi skirtingos kryptys – konservatyvusis, iš tradicijos kylantis dizainas, ir į naujoves orientuota dizaino kryptis.
„Antroji parodos dalis – „Dizainas iki dizaino“ – atliepia pirmąją tendenciją“, – sakė G.Jankevičiūtė. Šis parodos segmentas iliustruoja tarpukario amatininkystės virsmą dizainu ir transformaciją į „Dailės“ kombinatų industriją.
Paskutinioji ir didžiausia parodos dalis skirta „Dizaino paradoksams“ – joje lankytojai išvys kelias dešimtis buičiai sukurtų ir tebekuriamų lietuviško dizaino objektų bei jų istorijų, pvz. sužinos apie dulkių siurblį „Saturnas“, „Inkaro“ sportinius batelius ir lietuviško dizaino rekordininkę, bulvių tarkavimo mašiną.
Kuratorė Karolina Jakaitė, kuri buvo atsakinga už sovietmečio „Dizaino paradoksus“, sakė, jog rengdama šią parodą siekė išsiaiškinti, kas yra mums gerai žinomų daiktų dizaineriai, o jų beieškodama aptiko ir įdomių istorijų.
„Visiems žinomas televizorius „Šilelis“, sukurtas 1972 m. Lankiausi pas jo vyriausią konstruktorių-inžinierių Antaną Žilių. Paradoksas tame, kad patys inžinieriai-konstruktoriai tuo metu savo kurtų daiktų neturėjo. <...> A.Žilius papasakojo, kaip jis gavo savo „Šilelį“. Mes parodoje demonstruojame unikalų „Šilelį“, kuris buvo padovanotas A.Žiliui jo bendradarbių, kai jis jau nebedirbo Kauno radijo gamykloje. Jie jį sukonstravo iš išsineštų detalių ir jam padovanojo vieno jubiliejaus proga“.
Kuratorė Gintautė Žemaitytė, parodoje pristatanti lietuviško dizaino istoriją nuo nepriklausomybės iki šių dienų, teigė, jog atrinkti daiktus parodai buvo nemenkas iššūkis, todėl vylėsi, jog NDG ir toliau supažindins savo lankytojus su lietuviško dizaino pavyzdžiais.
„Perteklinėje rinkoje dizaineriai vis randa, kaip pasiūlyti ką nors naujo. <...> Kita vertus, paradoksalu, kad būtent dizaineriai dažnai palaiko judėjimus, skatinančius gyventi su mažiau daiktų. Kaip suderinti tai, kad jie vis kuria, o siūlo turėti mažiau?.. <...> Tačiau daiktų istorijos rodo tikslą – dizaineriai nekuria šiaip sau, jie visad turi užduotį ir tai nėra saviraiška“, – kalbėjo G.Žemaitytė.
Lietuviško dizaino odisėja Londone
Kaip teigiama pranešime žiniasklaidai, kitoje NDG parodoje „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ rekonstruojama vieno paviljono atsiradimo istorija. 1968 metų rugpjūčio mėnesį Londone, legendiniame parodų centre Earls Court buvo pristatytas Lietuvos, kaip vienos iš sovietinių respublikų, paviljonas, supažindinęs su kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais.
Tai – vienas iš moderniausių bei konceptualiausiai įgyvendintų Lietuvos prisistatymų Vakaruose sovietmečiu. Kadangi projektas buvo skirtas eksportui, atgarsiai apie specialiai šiai progai sukurtų ambicingų meno ir dizaino kūrinių pavyzdžius, leidinius ir parodas liko beveik nežinomi. Parodos kuratoriai Karolina Jakaitė ir Julijus Balčikonis pirmą kartą po penkiasdešimties metų įdėmiai pažvelgia, kaip vyko 1968-ųjų metų lietuviško dizaino odisėja.
J.Balčikonis teigė, jog parodos idėja šiek tiek priminė Valdovų rūmų atstatymo projektą: „Turėjome kelis paveikslėlius, kelis fragmentus kažkokių suvenyrų, keliavusių į parodą, ir pabandėme rekonstruoti tai, kas buvo. Pati paroda susideda iš kelių rekonstrukcijų. Visų pirma – archyvinė medžiaga, kurią mums pavyko atrasti tiek valstybiniuose, tiek asmeniniuose archyvuose, [padėjusi išsiaiškinti], kokia produkcija keliavo į Londoną. <...> Kitas dalykas – siekis rekonstruoti gabalėlį architektūros ir vieną grandioziškiausių objektų, keliavusių į Londoną – A.Stoškaus vitražą“, – sakė J.Balčikonis.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs dizaineris Tadas Baginskas, kuris 1968 m. ir vyko į Londoną įrengti Lietuvos paviljono, sakė, jog šis įvykis buvo labai netikėtas: „Imperija staiga nusprendė Baltijos šalis parodyti kaip savarankiškas respublikas“, – prisiminė T.Baginskas, pridūręs, kad labai norėjo pamatyti Londoną ir ištrūkti iš „namų arešto“.
„Mūsų paviljone nebuvo nei vieno užrašo „Lietuvos TSR“, buvo „Lietuva“, – sakė jis.
Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.
