Įprastai K.Varnelis atpažįstamas kaip oparto meistras, tačiau dar nėra plačiai žinomas kaip bažnytinio meno kūrėjas. Kūrinys perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui (LNM), jį saugos LNM Kazio Varnelio namai-muziejus.
Po 67 metų – dovana Lietuvai
Monstrancija sukurta 1957 m., kai K.Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir statytojais, kūrė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčios interjerą Putname, Konektikuto valstijoje (JAV). Iki šiol mums ji buvo atpažįstama tik iš dailininko eskizų bei jo paties darytų nespalvotų fotografijų.
Kad ypatingas eksponatas pasiektų LNM Kazio Varnelio namus-muziejų, prisidėjo ir institucijos, ir asmenys: menotyrininkė dr. Laura Petrauskaitė, užfiksavusi retą kūrinį Putnamo vienuolyne, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ignė Marijošiūtė, išsaugojusi ir perdavusi bažnyčios relikviją Lietuvai, kiti lietuvių bendruomenės JAV nariai; aktyviai bendradarbiavo Lietuvos Respublikos diplomatai, ypač Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Vaclovas Šalkauskas ir patarėja Jurgita Bilvaišienė.
Kazys Varnelis – bažnyčių interjerų kūrėjas
Kur gaminta pagal K.Varnelio eskizą užsakyta monstrancija, nėra aišku, tik žinoma, jog menininkas, kurdamas bažnyčių interjerus, bendradarbiavo ir su Italijos, ir su JAV bendrovėmis, o apie patį kūrybos procesą galima daugiau sužinoti iš Kazio Varnelio namuose-muziejuje saugomos menininko korespondencijos. Laiškai atspindi nuoširdų ir atvirą menininko bei anuomet vienuolyne tarnavusių vienuolių seserų ryšį.
Seserys vienuolės, 1957 m. gruodį gavusios monstranciją, džiugiai pranešė menininkui apie jo atliktą darbą: „Dėkoju Jums už visą vargą. Galite tikrai pasidžiaugti gražiu kūrybingu darbu ir žinia, kad mums visiems monstrancija yra labai graži.“
Vis dėlto kai kurie tuometiniai koplyčios kunigai turėjo ir šiek tiek nuogąstavimų.
„Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų. Popieriuje sunku viską įsivaizduoti. Tačiau pripras ir kunigai prie jos“, – laiške rašė sesuo Aloyza.
LNM Kazio Varnelio namų-muziejaus vadovė dr. Daiva Vaišnienė pabrėžia Putnamo vienuolyno koplyčios interjero išskirtinumą. „Apie koplyčios interjerą daug rašyta ir išeivijos spaudoje. Lietuviška stilistika dekoruota koplyčia ypatinga ir tuo, kad šios bažnyčios interjeras yra vienintelis išlaikytas nepakitęs šio laikotarpio dailininko darbas JAV. Kiti Varnelio kurtų bažnyčių ar koplyčių interjerai modifikuoti ar sunyko dėl pertvarkymų ar, pavyzdžiui, statinių pritaikymo kitoms funkcijoms. Beje, tai koplyčiai dailininkas kūrė ir vitražus, baldus“, – pasakoja D.Vaišnienė.
Nors K.Varnelis pats ne itin mėgo kalbėti apie bažnytinio meno laikotarpį, šis etapas buvo labai svarbus jo kūrybinėje biografijoje. D.Vaišnienė, tyrinėjusi K.Varnelio korespondenciją ir bibliotekos fondą, pastebi, kad bažnytinių interjerų, vitražų eskizuose matyti būsimojo posūkio į optinį meną ženklai: pasikartojantys ornamentai, įtraukiantis ritmas ir geometriniai motyvai. Monstrancijos puošyboje galime įžvelgti šiuos bruožus – luną juosia besimainančių trikampių ir pusmėnulių raštai, o monstrancijos apatinė dalis, primenanti modernistinę architektūrą, sukuria netikėtą ir estetiškai stiprų efektą.
Išsaugojant paveldą turtėja šiuolaikinė Lietuvos kultūra
Putname esanti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno koplyčia yra vienintelis išlikęs Kazio Varnelio kurtas bažnytinis interjeras, išlaikęs jo unikalų kūrybinį braižą. Šiandien Putname vis dar gyvena kelios lietuvės vienuolės, kurios rūpinasi lietuviško kultūrinio palikimo išsaugojimu, tačiau bendruomenė mažėja ir pačiam paveldui gresia nunykimas.
„Labai svarbu, kad Lietuva neprarastų šio paveldo. Monstrancijos atvykimas į Lietuvą – puikus pavyzdys, kaip svarbu išsaugoti mūsų kultūros artefaktus. LNM Kazio Varnelio namai-muziejus taip pat prisideda prie šios misijos, kad lietuviškos kultūros vardai ir darbai, kurti už geografinės Lietuvos ribų, nenukeliautų užmarštin“, – sako muziejaus vadovė D.Vaišnienė.
