Šią svarbią dokumentų kolekciją muziejui padovanojo pati R.Rimantienė ir jos dukra Dovilė Svetikienė, taip sudarydamos galimybes visiems, besidomintiems šios archeologės moksline veikla, susipažinti su mažai kam iki šiol matyta medžiaga.
Fondą sudaro daugiau negu 300 bylų, kuriose gausu korespondencijos, knygų, straipsnių ir paskaitų rankraščių, fotografijų ir įvairių asmeninių dokumentų. Pasak muziejaus specialistų, perduoti dokumentai yra labai įvairūs, jie ne tik atspindi mokslinį R.Rimantienės kelią, bet ir leidžia pažinti ją kaip asmenybę.
„Daugiau negu trečdalį fondo sudaro laiškai, gauti iš draugų ar kitų Lietuvos bei užsienio archeologų. Išsaugotas gausus R.Rimantienės rankraštinis palikimas: Vilniaus universitete klausytų ir skaitytų paskaitų tekstai, archeologinių tyrimų užrašai sąsiuviniuose ir lapeliuose, disertacijų ir pranešimų konferencijoms bei simpoziumams tekstai, paskelbti ir neskelbti straipsniai, grožinių kūrinių vertimai, archeologinių radinių piešiniai, kasinėjimų situaciniai planai, brėžiniai”, – pasakoja muziejininkas archyvaras Valdas Selenis.
V.Selenis pastebėjimu, vienas įdomesnių į muziejų patekusių dokumentų yra R.Rimantienės du kartus gintas diplominis darbas, kurį pirmą kartą jį teko ginti nacių okupacijos metu, o dar kartą jau per antrąją sovietų okupaciją. Įdomūs ir sąsiuviniuose užrašyti atsiminimų rankraščiai, kurie Vilniaus dailės akademijos leidyklos yra išleisti atskira knyga „Aš iš dvidešimtojo amžiaus: pluoštas archeologės atsiminimų“.
Muziejui perduotas fondas nėra baigtinis. Dovilė Svetikienė planuoja laikui bėgant perduoti archyvui ir kitos medžiagos bei daugiau jos motinai rašytų laiškų. Pasak jos, daug išsamių ir įdomių pačios Rimutės Rimantienės rašytų laiškų yra išsisklaidę pas žmones. Žymiosios archeologės artimieji kartu su muziejumi ragina tokių laiškų turinčius žmones atsiliepti ir pasidalyti kopijomis arba originalais, kurie praturtintų esamą fondą.
Susipažinti su Rimutės Rimantienės fondo dokumentais galima Lietuvos nacionalinio muziejaus archyve. Norint apsilankyti moksliniais tikslais, būtina iš anksto susitarti. Informaciją apie Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvą ir jo lankymą galima rasti adresu.
Apie Rimutę Rimantienę
Rimutė Jablonskytė-Rimantienė yra viena žymiausių ir produktyviausių Lietuvos archeologių. Ji – akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja, 12 monografijų (lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis) autorė. Lietuvoje ir užsienyje yra paskelbusi daugiau kaip 50 mokslinių ir daugiau kaip 20 mokslo populiarinamųjų straipsnių, Lietuvoje – daugiau kaip 100 enciklopedinių straipsnių. Ji ir Lietuvos archeologijos draugijos narė, Vokietijos archeologijos instituto narė korespondentė. Ilgus dešimtmečius trukusi jos aktyvi mokslo tiriamoji, edukacinė ir etninę kultūrą bei kultūros paveldą puoselėjanti veikla labai svarbi Kuršių nerijos ir Mažosios Lietuvos kultūros sklaidai bei populiarinimui Lietuvoje ir užsienyje.
Teisininko ir istoriko Konstantino Jablonskio duktė ir kalbininko Jono Jablonskio vaikaitė Rimutė Jablonskytė gimė 1920 m. spalio 25 d. Kaune. 1938–1946 m. studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, 1946 m. baigė Vilniaus universitetą. 1942–1960 m. dirbo Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Archeologijos skyriuje, 1945–1947 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1960–1999 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1972–1977 m. dėstė Vilniaus universitete. 1962 m. jai suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis.
2020 m. R.Rimantienei, atšventusiai 100 metų jubiliejų, Lietuvos nacionalinio muziejaus siūlymu skirta Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą. 2019 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo nuolatinė ekspozicija papildyta iki šiol veikiančia akmens amžiaus laikotarpiui skirta dviejų dalių paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“: vienoje iš jų pristatomas R.Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai, prabylantys netikėtomis istorijomis ir atskleidžiantys, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį.
