Be šių atsakomybių, plačią ir įvairią jo patirtį architektūros lauke papildo ekspozicijų architekto darbas Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), kartu su kolegomis įkurto architektūros biuro „Sprik“ projektai ir meno doktorantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje.
– Per pastaruosius metus kaip prodiuseris dirbai net prie trijų Lietuvos prisistatymų Venecijos bienalėje: 2018 m. Gedimino ir Nomedos Urbonų kuruotoje „Pelkių mokykloje“, 2019 m. „Auksiniu liūtu“ įvertintame paviljone, kur rodyta menininkių R.Barzdžiukaitės, V.Grainytės ir L.Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, galiausiai šiemet menininko Julijono Urbono įsteigtoje Lietuvos erdvės agentūroje. Kaip apibūdintum šias patirtis?
– Visos patirtys tikrai išskirtinės ir atmintyje įsirėš ilgam, nes tai – atstovavimas šaliai kone viename didžiausių šiuolaikinio meno ir architektūros renginių. Su kiekvienu projektu įspūdžiai ir užduotys kiek skyrėsi. Su „Pelkių mokykla“ Lietuva pirmą kartą architektūros bienalėje prisistatė kaip atskira valstybė, buvo įsitraukę nemažai Lietuvos architektų ir užsienio menininkų bei tyrėjų, suvaldyti tokios apimties projektą buvo tikrai nelengva, galų gale atvežėm 20 kv. m. tikros lietuviškos pelkės, dėl ko susidūrėm ir su tam tikrais instaliavimo iššūkiais.
Su „Saule ir jūra“ kontekstas jau buvo kitoks, nes meno bienalė yra ilgiau organizuojamas ir didesnis renginys nei specifiškesnė ir specializuota architektūros bienalė. Pamenu, kad daug streso prieš paviljono atidarymą kėlė vėluojantis vilkikas su 30 tonų smėlio, dėl to instaliavimo darbus pradėjome gerokai vėliau, nei buvo planuota. Tokias situacijas keisdavo džiugesys išgirdus kūrinį. Pamenu, jog pirmą kartą patikėjau, kad galime kažką laimėti, kai pirmomis paviljono veikimo dienomis operą išgirdę žmonės pradėjo verkti. Tada supratau, kad tokia emocija negali praslysti. Esu lankęsis daugelyje bienalių, bet verkiančių žmonių prie paviljono dar nesu matęs. Taigi „Auksinis liūtas“ tais metais tapo neįtikėtinu laimėjimu ne tik menininkėms, komandai, bet ir visai šaliai.
Šiais metais iššūkių taip pat netrūko, mat pagrindiniai instaliacijos elementai buvo šešių metrų aukščio. Mums labai pasisekė, kad gatvė priešais bažnyčią, kurioje įsikūrė Lietuvos erdvės agentūros laboratorija yra šiek tiek platesnė ir galėjome tas struktūras lengvai įnešti. Sunku įsivaizduoti, ar būtų pavykę tą padaryti kitose siaurose Venecijos gatvelėse. Galų gale, čia visuomet važiuoji kaip į kalnus, nes žinai, kad bus sunku gauti specifinių detalių, nenuvažiuosi į įprastą ūkinių prekių prekybos centrą, nors dabar jau pakankamai gerai žinau, kur rasti ne tik virvių ar dažų, bet ir vamzdžių. Kiekvienas projektas turi savo sunkumų ir jie atrodo neįveikiami arba dideli tik tuo metu. Kiekvieno paviljono specifika taip pat priklauso ir nuo skirtingų menininkų darbo ypatybių, požiūrio į estetiką ir darbo etiką.
Skirtumą tarp meno ir architektūros bienalių galime matyti per instaliavimo ypatumus.
– Ar galima sakyti, kad organizuoti šiųmetinį paviljoną buvo lengviau dėl ankstesniuose įgytos patirties?
– Be jokios abejonės. Lengviau, nes jau pažįstu miestą, žinau visą darbo algoritmą – nuo ko bienalė prasideda ir kaip baigiasi, pažįstu žmones, kuriais galiu pasikliauti ir kreiptis pačioje Venecijoje, iš anksto galiu prognozuoti tam tikrus sunkumus ir jų išvengti. Kelių metų patirtis tikrai padeda, su ja kur kas lengviau viską planuoti ir įgyvendinti.
– Ar prodiusuojant šiuos paviljonus buvo justi architektūros ir meno bienalių specifiškumas? Kokias išskirtum meno ir architektūros projektų realizavimo ir prodiusavimo ypatybes?
– Skirtumą tarp meno ir architektūros bienalių galime matyti per instaliavimo ypatumus. Meno bienalėje dažnai kūrinys jau yra sukurtas, ir viena ar kita forma, galbūt mažesne apimti yra kažkur anksčiau eksponuotas. Paties kūrinio kurti tarsi nebereikia, bienalėje belieka instaliavimo, konceptualizavimo, pristatymo darbai. Tuo metu architektūros bienalėje labai dažnai galutinių projektų nėra, nes architektai paprastai nekuria meno objektų ar tarpdisciplininių projektų. Todėl labai dažnai jie turi gana „žalią“ idėją ir vėliau turi per pusmetį išvystyti iki ekspozicijos. Taigi per trumpą laiką kūrinį reikia ne tik sukurti, bet ir sugalvoti jo eksponavimo koncepciją, daugelis sprendimų priimami labai vėlai dėl to prieš paviljono startą neretai tenka labai skubėti. Tad vienur kyla instaliavimo iššūkių, kitur – planavimo, logistikos ir kitokių sunkumų. Galų gale ir komanda dažnai būna surinkta specifiška, šiam vienam projektui, todėl užtrunka ne tik susidirbti, bet ir kiekvienam perprasti renginio formatą, savo užduotis.
– Ar tokiame nuolatiniame naujos komandos būrime matai daugiau privalumų ar trūkumų?
– Tikriausiai kaip ir visur yra ir privalumų, ir trūkumų. Jeigu ta pati institucija ir tie patys žmonės bienalės projektą realizuotų nuolatos, greičiausiai tai virstų rutina. O jei kiekvieną kartą paviljoną turėtų įgyvendinti vis nauji žmonės, tai ir darbai būtų pradedami nuo nulio. Jokios žinios nebūtų perimamos. Todėl labai svarbu nuolatos auginti naują pamainą, nes bienalė yra toks renginys, kuris atima tikrai labai daug resursų: laiko, minčių, fizinių jėgų. Kita vertus, dirbti prie tokių projektų traukia tuo, jog labai dažnai jie būna pagrįsti entuziazmu, matyt ne veltui šiose meno varžybose įsteigti prizai (juokiasi). Gauni tikrai nemažai adrenalino, bet jei tektų taip dirbti nuolatos, tie resursai greičiausiai labai greitai išsektų. Asmeniškai mane tokiuose projektuose motyvuoja bendras darbas su įdomiais žmonėmis ir jų idėjomis.
– Nuo Viduramžių savo pirkliais garsi Venecija tikriausiai iki šiandien stengiasi palaikyti derėjimosi tradicijas. Dėl ko sudėtingiausia susitarti su venecijiečiais?
– Taip, ši tendencija pasitvirtino ne kartą. Verslumas, matyt, tikrai yra jų genuose. Susitarti galima dėl visko, tik klausimas, kokia bus to kaina ir tą kainą gali reguliuoti tik per geras patirtis ir gerus santykius. Jeigu kartą viskas įvyko sklandžiai, kitą kartą žymiai lengviau ir dvigubai
pigiau viską gausi. Kadangi keletą metų gyvenau Italijoje, turėjau progą pažinti jų kultūrą ir suvokti, kodėl italai tam tikrose situacijose elgiasi vienaip ar kitaip. Kai moki skaityti jų bendravimo manieras, supranti, kaip bendrauti ir derėtis, viskas kur kas paprasčiau. Juo labiau, kad Venecija yra labai mažas miestas, visi vieni kitus pažįsta, todėl neretai tenka susidurti ir su konkurencija, kai dėl tavęs kaip paslaugų pirkėjo pradeda kovoti įvairūs pagalbininkai ir vietos agentai.
Ilgiausiai užtrunka derybos dėl erdvių nuomos, nes pirma, nelengva gauti tokią erdvę, kokios reikia, o antra, užtrunka suderinti visas nuomos sąlygas, kainą, kuri ir sudaro bene didžiausias paviljono išlaidas.
– Jei „Saulės ir jūros“ atveju dėl erdvių teko derėtis su kariniu jūrų laivynu, tai šiemet – su Santa Maria dei Derelitti bažnyčios dvasininkais. Ką įtikinti buvo sunkiau – kariškius ar religinės bendruomenės narius?
– Vienareikšmiškai – kariškius, nes pati organizacija yra labai didelė ir biurokratiška. Niekada nežinojome, kas priima sprendimus, nuolatos keitėsi sąlygos, nebuvome užtikrinti ar pavyks performansą rodyti būtent toje erdvėje. Su dvasininkais buvo nepalyginamai lengviau, nors ir jie kėlė savų reikalavimų, bet didelės įtakos turėjo tai, kad čia jau yra organizuoti kultūros renginiai. Tiesa, kartą šioje bažnyčioje yra įvykęs netikrų vestuvių performansas, dėl kurio kilo nemažas skandalas, todėl ir mes iš anksto turėjome pristatyti paviljono koncepciją ir galimas jo sąsajas su religija. Pirmiausia leidimą suteikė patys dvasininkai, o vėliau jį derinome su svarbiausia Italijos paveldo institucija, kuri šalyje prižiūri du objektus – Veneciją ir Koliziejų. Galima suprasti, kokio lygmens tai organizacija.
Jeigu už šiuos projektus „nesergi“, eini dirbti kitų darbų.
– Užsiminei, kad šiuos darbus palengvino tai, jog esi gyvenęs Italijoje ir susipažinęs su itališka bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra, moki italų kalbą. Tačiau kiek čia padeda tai, jog pats esi menininkas ir architektas?
– Sunku pasakyti, kiek tai padeda, o kiek trukdo (juokiasi). Dirbdamas su tokiais projektais žiūriu į juos kaip į pamokas, kita vertus, nedalyvaudamas architektūros ir meno procesuose, greičiausiai į tokius projektus ir nesivelčiau, nes kažkas čia vis tiek turi traukti. Ta trauka, šiuo atveju, tikriausiai yra projektų turinys, o jei jo nesupranti, arba neturi užnugario, kuris padėtų tai suprasti, tuomet dalyvavimas virsta tik instaliavimo darbais. Žinoma, visos asmeninės žinios ir interesai padeda įsigilinti ir suprasti, kaip meno kūrinys konstruojamas, lengviau perskaityti idėjas. Jeigu už šiuos projektus „nesergi“, eini dirbti kitų darbų.
– Esi minėjęs, jog Lietuvos paviljonas šių metų Venecijos architektūros bienalėje gal ir nebuvo pats sunkiausias transportuojamo svorio prasme, tačiau sudėtingas dėl inžinerinių ir technologinių sprendimų, galų gale teko įveikti ir pandeminius iššūkius. Ko Lietuvos erdvės agentūros lankytojai nemato už elegantiškai į bažnyčios aplinką įsispraudusios sunkiasvorės instaliacijos?
– Tas lengvumo įspūdis iš tiesų yra labai apgaulingas – už to slepias sunkus ir kantrybės reikalaujantis darbas, kurį atliko 3D skenerio programuotojų „Studio Pointer*“ (Asyos Sukhorukovos ir Jakobo Schlötterio) duetas. Ne vienerius metus jie kūrė, tobulino ir testavo skenavimą, planetos generavimo ir animacinio pateikimo ekranuose procesą. Tai milžiniškas ir sudėtingas įrenginys, kuris turi ne vieną kompiuterį, ne vieną valdiklį, daugybę laidų, kamerų. Reikėjo užtikrinti, kad visa tai sklandžiai veiktų pusę metų, ką ir pavyko įgyvendinti.
Kitas dalykas, tai daugelio žmonių prisidėjusių prie instaliavimo darbų indėlis, pavertęs ekspoziciją elegantiška ir iš pirmo žvilgsnio nesudėtingai įsiterpusią į bažnyčios erdvę. Kadangi dėl pandemijos bienalė nusikėlė, turėjome šiek tiek laiko nušlifuoti visus sprendimus, objektų ir erdvės proporcijas, suderinti medžiagas. Ekspozicijos konstrukcijos atsvertos 6 tonų atsvaromis, siekia šešių metrų aukštį, Lietuvoje sunkiai rastum erdvę, kurioje tokia instaliacija galėtų būti eksponuojama. Nepaisant to visuma atrodo lengva ir kone levituojanti. Už viso to – daug planavimo, derinimo ir sunkaus darbo valandų.
– Kaip šią J.Urbono pastangą praplėsti architektūros sampratą vertini iš profesinės perspektyvos, pats būdamas architektu?
– Aš labai pritariu tokioms idėjoms ir tokioms koncepcijoms. Iš dalies ir savo disertacijoje keliu panašius klausimus, todėl pakeliui į meno doktorantūros studijų pabaigą buvo labai įdomu dalyvauti tokiame projekte. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad neįmanoma spręsti problemų su tais įrankiais, kuriais šias problemas ir sukūrei, o juk pagrindinė architektūros užduotis ir yra problemų sprendimas. Architektai dažnai užsisuka nuolatiniame problemų sprendimo rate ir retai sau leidžia ne tik iš jo išeiti, bet ir į pačią architektūrą pažiūrėti iš distancijos, permąstyti kokias problemas vertėtų spręsti architektūrinėje praktikoje. J.Urbono projektas šia prasme pasiūlo didelį žingsnį į šoną ir padeda iškelti hipotetinius klausimus, kurie šiek tiek supurto architektūros pagrindus, pasiūlo reliatyviai įvertinti savo aplinką ir pačią discipliną. Tokių klausimų kėlimą ir jų komunikaciją matau kaip naudą ne tik architektūros laukui, bet ir kartelės pakėlimą ateities bienalėms. Nors tai atrodo kaip radikalus konvencinės architektūros ribų peržengimas, jis labai sveikintinas ir reikalingas.
– Ar manai, kad Lietuvos architektų bendruomenei lengva įsijausti į tokį pasiūlymą ir išlaisvinti savo vaizduotę?
– Šiame kontekste nesureikšminčiau Lietuvos. Pasauliniame architektūros lauke yra daug įvairių projektų, architektų, ir juos vertinančios publikos. Toje pačioje bienalėje yra spektras pristatomų idėjų – nuo labai pragmatiškų iki labai konceptualių ir visi turi teisę egzistuoti bei perduoti norimą žinutę. Žvelgiant iš vietinės perspektyvos, šis įvairovės spektras automatiškai mažesnis, bet taip yra daugelyje šalių. Manau, kad į tokius projektus turėtume žiūrėti kaip į galimybę testuoti idėjas, iškelti klausimus. Kitu atveju lieka komercinė, užsakomoji veikla, kuri nebūtinai bus susijusi su eksperimentais, ateities kūrimu. Taip, galbūt daugumai architektų buvo sunku perskaityti ir susitapatinti su šių metų Lietuvos paviljonu, bet tuo pačiu noriu tikėti, kad tai buvo lengvai suvokiamas projektas. Gal kartais tiesiog pritrūksta atvirumo ir noro pasidomėti?
– Užsiminei, jog studijuoji Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūroje, o tiksliau esi jau visai prie studijų finišo tiesiosios. Tavo tyrimas susideda iš dviejų dalių: kūrybinės ir tiriamosios, kurias abi pavadinai „Performatyvi architektūra, kaip kritinė erdvinė praktika“. Kaip derini kūrybinę ir tyrimo dalis, bei kokią keli hipotezę?
– Naudoju labai patogų abdukcijos metodą, kuris padeda kelti klausimus ir pagrįsti jų naudą. Panašiai kaip ir šių metų paviljone, siekiu plačiau pasižiūrėti į architektūrą, kviečiu atsisakyti antropocentrinio požiūrio į ją, keliu klausimus apie žmogų kaip erdvės okupuotoją su jo kuriama architektūra. Noriu parodyti, kad architektūroje dalyvauja žymiai didesnis spektras elementų, tokių kaip gamta ir mikroorganizmai, elektromagnetinės bangos ir pan. Architektūra, mano manymu, yra tokia erdvinė visuma, kurioje turėtume vengti okupacinių gestų, bet stengtis sugyventi vieni su kitais. Kai sakiau, kad dažnai problemas sprendžiame su įrankiais, su kuriais tas problemas ir sukėlėme, tai galbūt atsitraukimas leistų pažvelgti į problemas kitomis akimis ir atrasti naujus įrankius. Na, pavyzdžiui, kaip dabar sprendžiame architektūrines problemas? Kad sutaupytume daugiau energijos pastatuose, dedame daugiau apšiltinimo; kad išspręstume socialines problemas, statome daugiau socialinių būstų ir centrų; kad naudotume žalią energiją, statome elektrines. Ir visais išvardintais atvejais mes statome ir darome daugiau. Ir čia reikalingas principinis išeities taškas, kuriame suvoktume savo ir kitų koegzistenciją, juk erdvę dalinamės su visais.
Manau, kad beveik visas paveldas, kurį turime kartu yra ir be galo didelė našta.
– Ar tokiu atveju siūlai nieko nebestatyti?
– Aš siūlau ir statyti, ir griauti vienu metu. Daryti kintamą architektūrą.
– Užduosiu provokacinį klausimą. Kaip tavo nuomone tuomet mus atsimins ateities kartos, jei nustoję statyti, nebepaliksime jokio architektūrinio paveldo, per kurį šiandien turime progą pažinti ir mokytis iš praeities?
– Galiu atsakyti taip pat provokatyviai – manau, kad beveik visas paveldas, kurį turime kartu yra ir be galo didelė našta. Tai yra kultūrinis, socialinis ir ekonominis bagažas, kuris mums labai dažnai pakiša koją ir būtent dėl to negalime ištrūkti iš klišių, kurias taikome tūkstančius metų. Savo disertacijoje remiuosi amerikiečių teoretike Karen Barad, kuri tyrinėja interakcijas ir interaktyvumą. Kadangi žmogus negali visko atsiminti ir žinoti, daug kas mūsų aplinkoje pagrįsta reprezentacijom ir apibendrinimais, o juos įprantame taikyti kone visur. Gal tos istorijos nežinojimas kartais mūsų buvimą tik palenvintų?
– Ar nori pasakyti, jog prasmingiausias šiandienos paveldas būtų tiesiog mažiau po savęs palikti?
– Galima sakyti taip.
– Architektūrą studijavai ir Vilnius Tech. Kaip palygintum šias dvi studijų patirtis – ar studijos meno akademijoje papildė tavo kaip praktiko žinias ir žvilgsnį? Galų gale, kaip tai veikia praktikoje, ar lengvai šiame lauke susikalba architektai dirbantys su konceptualiomis idėjomis ir projektuojantys objektus?
– Kai atėjau studijuoti į akademiją, viskas buvo nauja. Svarsčiau, ko išmokau prieš tai, jei čia apie architektūrą jaučiausi tarsi nieko nežinantis. Vėliau įvyko lūžis, kai įsisavinau konceptualesnį, filosofinį priėjimą prie architektūros, erdvės, aplinkos suvokimo klausimų. Šiose dviejose mokyklose įgytos žinios ir jų jungimas dabar man atrodo labai naudingas, nors ir sudėtingas procesas. Turi praeiti nemažai laiko, kol išmoksti įsitraukti, sekti ir skaityti skirtingus diskursus.
Parodų architektūros svarba tikrai išaugo ir tai Lietuvoje, mano manymu, ryškėja jau nuo 2009 m.
Architektūriniame lauke galima pastebėti skirtį tarp teoretikų ir praktikų, o ir tarpusavio susipriešinimas ar pasipriešinimas taip pat neretai justi. Kita vertus, vieni be kitų jie negali gyventi. Būtent dėl šių įtampų ir vyksta progresas. Kiekviena iš pusių turi įdėti pastangų, kad įvyktų susikalbėjimas, tokiose situacijos tenka atsisakyti savo ego, tuomet pasiekiami puikūs rezultatai. Štai gerai žinomo architekto Remo Koolhaaso įkurtos įmonės OMA ir AMO yra būtent teorijos ir praktikos simbiozė, kuri sukėlė sprogstamąją galią visame šiuolaikinės architektūros kontekste. Architektūros biuras „Snøhetta“ kurdami naujus pastatus taip pat vis iš naujo bando atsakyti į klausimą, kas yra architektūra.
– Nacionalinės dailės galerijoje dirbti ekspozicijų architektu, esi architektūrą kūręs jau ne vienai dešimčiai parodų, kaip apibūdintum šią architekto rolę, augantį poreikį ir svarbą?
– Parodų architektūros svarba tikrai išaugo ir tai Lietuvoje, mano manymu, ryškėja jau nuo 2009 m., kai Nacionalinėje dailės galerijoje veikė paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas suskilusiame pasaulyje: 1945-1975“. Nuo to laiko vis labiau imta suprasti, kad architektas yra labai svarbus kuriant parodos erdvę ir jos patirtį. Labai džiaugiuosi šios paklausos didėjimu, nes daugėja ir muziejų, ir kitų parodinių erdvių, o tai abipusiai naudinga veikla. Architektams tai yra platforma, kur per ganėtinai trumpą laiką, mažame mastelyje, saugiomis sąlygomis ir be didelių pasekmių aplinkai galima testuoti konceptualias idėjas, erdvių patirtis, medžiagas, spalvas ir t.t.. Tai architektūros lauką veikia kaip vitaminai.
Kita vertus, manau, kad architekto svarba parodose susijusi su tam tikru instagramiškumu ir su muziejų sklaida, nes jei parodos turinį generuoja kuratoriai ir menininkai, tai už jos apipavidalinimą ir bendrą vaizdą atsakingas architektas-dizaineris. Tad nenuostabu, kad vis dažniau parodos sėkmė priklauso nuo to, kokį įspūdį jos visuma padaro publikai, kaip ji atrodo. Tačiau aplankius dešimt panašių ekspozicijų ar muziejų, galima suprasti, jog visos jos lankytojus veikia kaip mažos dopomino gamyklos. Todėl parodose iššūkiu tampa teisingas turinio ir formos balansas. Tikriausiai dabar gyvename aidais to parodų architektūros bumo, kurį didieji Europos meno centrai išgyveno prieš dešimt metų, ir galbūt tai kažkada transformuosis į kokią nors kitą kokybę ar raišką.
2021 m. gegužės 22 d. – lapkričio 21 d. Venecijoje vyksta 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Architektūros bienalė yra seniausios ir geriausiai pasaulyje žinomos Venecijos bienalės dalis, sutraukianti daugiau nei 275,000 lankytojų, tarp kurių – architektūros profesionalai, kuratoriai, kritikai ir konceptualių ateities dizaino idėjų gerbėjai, bei tūkstančiai žiniasklaidos atstovų. Šią architektūros bienalę pakviestas kuruoti architektūros istorikas, teoretikas, Masačusetso technologijos instituto (MIT) architektūros fakulteto dekanas Hashimas Sarkis. Nuo 1980-ųjų kas dvejus metus organizuojamas architektūros renginys turėjo įvykti 2020 m., bet dėl koronaviruso pandemijos buvo nukeltas į šiuos metus.
Tai antras kartas, kai Lietuva architektūros bienalėje prisistato savarankiškai. 2016-aisiais kartu su latviais ir estais Lietuvos atstovai kūrė bendrą „Baltijos paviljono“ projektą, o 2018 m. Venecijoje veikė Nomedos ir Gedimino Urbonų kuruota „Pelkių mokykla“. Šįkart Lietuvai atstovauja menininko, dizainerio, inžinieriaus ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigta Lietuvos erdvės agentūra.