– Jūs pasirinkote menkai tirtą temą. Ar tarpukariu žydės menininkės galėjo studijuoti meną tik Stepono Batoro universitete ir Kauno meno mokykloje?
– Tarpukariu dėl sklindančių modernizacijos, emancipacijos idėjų Europos meno mokyklos suteikė vis daugiau galimybių moterims siekti meninio išsilavinimo. Pavyzdžiui, nuo 1920 m. Vienos ir Miuncheno meno mokyklos pradėjo oficialiai priimti moteris meno studijoms. Panašiu laikotarpiu 1919 m. atkuriamas Stepono Batoro universitetas (toliau – SBU) Vilniuje kartu su Dailės fakultetu (priimami abiejų lyčių asmenys), kuris papildo tuometį Lenkijos aukštojo meno ugdymo įstaigų sąrašą. Nors palyginti su Varšuvos ar Krokuvos meno mokyklomis, SBU Dailės fakultetas traktuojamas daugiau kaip periferinė lokacija. Keliama hipotezė, jog galbūt dėl šios priežasties SBU Dailės fakultetas buvo palankesnė vieta meninio išsilavinimo žydų kilmės studentams siekti. Kadangi tarpukario Lenkijos didžiuosiuose miestuose vyravusios nacionalizmo idėjos, sukėlusios antisemitizmą, Vilnių, kaip periferiją, pasiekdavo šiek tiek mažesniu mastu. Mano tyrimo metu identifikuotos 53 žydų kilmės studentės, siekusios meninio išsilavinimo SBU Dailės fakultete. Šaltiniuose taip pat randama informacija apie privačias pamokas menininkų studijose, pavyzdžiui, Jakobo Goldblato, ar meno ugdymą neaukštosiose meno mokyklose, kaip antai Rysunkowa Wileńskiego Towarzystwa artystów plastyków.
Tarpukariu Lietuvai netekus Vilniaus, Kaunas perima ne tik laikinosios sostinės statusą, pareigas, tačiau tampa ir kultūrinio identiteto puoselėjimo židiniu. Prie to prisideda 1922 m. įkurta Kauno meno mokykla, kuri priima abiejų lyčių asmenis, siekiančius meninio išsilavinimo. Šiai meno įstaigai, kaip alternatyva mokytis meno, tampa privačios menininkų studijos, pavyzdžiui, Justino Vienožinskio tapybos studija.
Taigi tarpukariu meno ugdymas moterims, tarp jų ir žydėms, tampa priieinamas privačiose meno studijose, aukštosiose meno mokyklose, kuriose galima rinktis tarp meninio lavinimosi ir išsilavinimo galimybių.
– Tarpukario Kaunas buvo Lietuvos sostinė, kur plėtėsi profesionaliojo meno kultūrinis laukas, kilo jo lygis. Koks vaidmuo teko Kauno meno mokyklai?
– Tarpukario Kauno meno mokyklai (1922–1940 m.) teko išskirtinis vaidmuo formuojant bei kuriant valstybės kultūrinį identitetą, ugdant visuomenės estetinį skonį, ruošiant piešimo mokytojus bei menininkus, mokant akademinio meno taisyklių bei atrandant vizualinę šalies tapatybę. Tačiau, mano nuomone, lietuviškoje istoriografijoje dažnai praleidžiamas dar vienas svarbus meno mokyklos vaidmens aspektas – nesugadinti.
Knygoje „Antanas Gudaitis: septyni vakarai su dailininku“ (1989 m.) menotyrininkas Tomas Sakalauskas diskutuoja su dailininku A. Gudaičiu apie Kauno meno mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio (1886–1960), dailininko, pedagogo, privačios tapybos studijos vadovo, unikalią kūrybinę intuiciją, siekį išsaugoti ir nesugadinti savo mokinių „tapybinės klausos“ bei „plastinės kalbos“. Pokalbis toliau rutuliojosi apie tarpukario tapytojus Antaną Samuolį ir Černę Percikovičiūtę (J. Vienožinskio auklėtinius, Kauno meno mokyklos mokinius), kurių vidiniai kūrybiniai sprendimai buvo vis dar išsaugoję nesugadintą vaiką.
Manau, kad šie du veiksmažodžiai: išsaugoti ir nesugadinti, ypač svarbūs kalbant apie moterų meninį švietimą bei mokyklos vaidmenį jame. Iki XX a. pr. daugumoje pagrindinių Europos meno centrų moterys nebuvo oficialiai priimamos į meno udgymo mokyklas, akademijas. Patriarchalinės visuomenės dalis šią atskirtį aiškino, kaip moterų skaistumo bei dorovingumo saugojimą. Situacija pradeda keistis po Pirmojo pasaulinio karo. Tam įtakos turėjo modernizacijos, emancipacijos, urbanizacijos, feminizmo idėjos, atvėrusios moterims kelią į meno mokyklų erdves. Kauno meno mokykla taip pat patenka į šį laikotarpį bei tampa alternatyva senosioms Europos meno mokykloms, pasiūlydama galimybę moterims siekti meninio išsilavinimo. Tačiau šiame kontekste kyla klausimai: „Kaip tarpukario meno aplinka: meno mokyklos, sąjungos, draugijos, galerijos, muziejai, įsileido moteris į dominuojančią vyrų sferą?“, „Ar meno švietimo sistema, šimtmečius pritaikyta vyriškosioms patirtims, meniniams siužetams, pasikeitė atėjus moterims?“
Visi šie klausimai, atsiremiantys į paprastą žodį nesugadinti, vis dėlto atskleidžia kompleksišką moterų ir vyrų patirčių dinamiką meno sferoje, apie kurią nemažai kalba žydų kilmės amerikiečių feministinio meno pradininkė Judy Chicago (tikrasis vardas Judy Sylvia Cohen, g. 1939 m.). 1964 m. baigusi tapybos ir skulptūros studijas Kalifornijos universiteto meno mokykloje, ši menininkė, neradusi vietos savo moteriškų siužetų kūrybai, pradėjo kelti klausimą, kodėl meno švietimo sistema dar vis nėra pritaikyta moterims bei jų patirtims. Kaip atsaką į šią situaciją 1969 m. ji įkūrė pirmąją Amerikoje feministinio meno programą Fresno universitete, dar kitaip vadinamą Fresno koledžą, kuriame kartu su menininke Miriam Schapiro pradėjo išskirtinai moterų meno ugdymą. Programa buvo paremta moterų patirtimis, diskusijomis, jas dominančių siužetų klausimais, kurie vėliau tapdavo meno kūriniais.
Ši konkreti J.Chicago feministinio meno programa man, kaip istorikei, iškėlė klausimą apie meno mokyklų vaidmenį vyrų ir moterų atžvilgiu. „Ar tarpukariu Kauno meno mokykla kvestionavo vyrų ir moterų menininkių švietimą ir ar pavyko išsaugoti ir nesugadinti moterų menininkių kūrybinio potencialo vyriškoje meno aplinkoje?“ Man vis dar lieka atviras klausimas.
– Nors klausimas, teigiate, lieka atviras, vis dėlto kokį mąstymo poslinkį pastebėjote, analizuodama moterų vaidmenį Kauno meno mokykloje?
– Mane sudomino 1937 m. spalio 10 d. pirmosios Lietuvos moterų dailininkų parodos Kaune J.Vienožinskio (Kauno meno mokyklos įkūrėjo) išsakyti žodžiai: „Iš senovės yra susidaręs skirtumas tarp vyrų ir moterų šiandein vis labiau nyksta ir abiejų lyčių menininkams turint vienodus uždavinius, tenka jų kūrybai lygiai tokius pat ir reikalavimus statyti ir tokiais pat kriterijais vertinti“ (moterų dailininkių paroda, „Kultūra“; 1937 m., nr. 11). Šioje pastraipoje išryškėja konkretus J.Vienožinskio požiūris į abiejų lyčių menininkus, kuris pabrėžia vienodus uždavinius, reikalavimus ir kriterijus. Galima daryti prielaidą, kad tokios pat nuostatos vyravo ir Kauno meno mokykloje.
– Koks vyravo požiūris į menininkės karjerą tarp žydžių?
– XIX a. pr. Rytų Europą pasiekusios žydų Apšvietos idėjos, siekiančios modernėjimo bei intergacijos į vietinę kultūrą, taip pat prisidėjo prie Antrojo Dievo įsakymo – draudimo vaizduoti laisvėjimo. Tai ypač pasitarnavo menininkams, kurie iki to laiko daugiausiai apsiribojo tik liturginių menu. Menininko profesija pradedama suprasti tarsi asimiliacija į pasaulietinę kultūrą.
Analizuojant tarpukario Kauno meno mokyklos žydų kilmės klausytojas, išryškėjo menininkės profesijos suvokimo kaita. Kuomet tarpukario pradžioje dominavęs laisvosios klausytojos statusas, tarpukario pabaigoje užleidžia vietą tikrosios klausytojos statusui. Pastebimas perėjimas nuo meninio lavinimosi (asmeniniais tikslais) prie meninio išsilavinimo (profesionalios menininkės karjeros siekimas). Išanalizavus Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių Kauno meno mokyklos žydų kilmės studenčių (Estera Lurjė, Rachilė Krukaitė ir Dino Portnovaitė) likimus, matome, jog jos visos tęsė meninę karjerą. Tai pagrindžia tarpukario pabaigoje vyravusią meninio išsilavinimo siekimo bangą bei patvirtina tezę, jog menininkės profesija tarp žydžių pradedama suvokti ne tik kaip savęs lavinimo, tačiau ir išsilavinimo bei karjeros siekimo galimybių lauką.
Kalbant bendrai, pokario laikotarpiu žydų kilmės menininkės tampa vienos pagrindinių feministinio meno atstovių. Jas atstovauja Judy Chicago, Miriam Schapiro, Alina Szapocznikow, Barbara Kruger bei meno istorikės Linda Nochlin, Gerda Lerner, kvestionuojančios moters vietą mene bei visuomenėje.
– Kokios žydės menininkės labiausiai keitė įsitvirtinusį požiūrį meno lauke?
– Iš Dalios Ramonienės tyrimų žinoma, jog Kauno meno mokykloje nuo 1922 m. iki 1940 m. mokėsi 738 auklėtiniai, iš kurių moterys sudarė 30 procentų. Žydai, kaip tautinė mažuma, buvo aktyviausia. Suskaičiuojama apie 60 žydų kilmės auklėtinių. Savo magistrinio darbo tyrime „Mes einam prieš žemės sukimąsi: tarpukario Rytų Europos žydžių moterų meninio išsilavinimo siekimas. Vilniaus ir Kauno atvejai“ identifikavau 18-ka žydų kilmės merginų, siekusių meninio išsilavinimo Kauno meno mokykloje.
Iš jų išskirčiau 6-ias, kurių kiekviena savaip prisidėjo prie Kauno meno mokyklos žydų kilmės menininkų portreto formavimo. Cilė Epšteinaitė (g.1903– ?, Aukštadvaris) buvo pirmoji žydų kilmės mergina, 1923 m. baigusi Kauno meno mokyklą. Černė Percikovičiūtė (g. 1910–1942 m.?, Kaunas) 1937 m. pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos metu Pauliaus Galaunės pavadinta tapytoja par excellence. Eugenija Frydmanaitė (g. 1918–?, Vilnius) pakeitusi studijų kryptį nuo anglų kalbos studijų Londone į Kauno meno mokyklos dekoratyvinės tapybos kryptį. Estera Lurjė (g. 1913–1998 m., Liepoja) išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą bei palikusi unikalią Kauno geto piešinių kolekciją. Dina Portnovaitė (g. 1924–1989 m., Kaunas), Zalės Bekerio mokinė, iš kurio galimai perėmė ekspresionistinį braižą. Visą gyvenimą laviravo tarp muzikos ir tapybos. Rachilė Krukaitė (g. 1923–1999 m., Liepoja) tęsė šeimos menininkų profesijos tradicijas. Tėvas buvo litografas, brolis – teatro dailininkas.
– Į kokius siužetus orientuotasi?
– Atsakydama remsiuosi 1937 m. „Kultūros“ žurnale pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos metu Pauliaus Galaunės išsakytais žodžiais: „[...] dažnas gėlių buketų motyvas“, „Apskritai gėlių buketai šioj parodoj turėjo privilegijuotą vietą..“, „ Lurjytė [...] žada[...] sugalvoti, ką daugiau ne vien alyvas, kurios buvo bene geriausias šioj parodoj piešinio atžvilgiu“ (1937 m., nr. 1). Susidaro nuomonė, jog tarp menininkių dominavo gėlių siužetas, tačiau peržvelgus parodos katalogą, tarp žydžių menininkių (Č. Percikovičiūtė, G. Lurjytė ir Liba Kenskaitė–Šaltupereinė) vis dėlto vyravo peizažo motyvas. Tuo tarpu 1940 m. pirmosios Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodos metu žydžių menininkių kūryboje, be peizažo, pradeda įsitvirtinti portreto siužetas.
– Grįžtant prie gėlių temos, dažnai manoma, jog šis siužetas yra moteriškas. Nors ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu vyrai menininkai savo drobes taip pat užleidžia gėlių linijai, kaip antai Kauno meno mokyklos įkūrėjas J.Vienožinskis „Natiurmortas su tulpėmis“ (1912 m.), Antanas Samuolis „Saulėgrąžos“ (1933 m.), Claude Monet „Vandens lelijos“ (1908 m.), Pierre-Auguste Renoir „Rožių puokštė“ (1890-1900 m.) ar Gustavas Klimtas „Gėlių sodas“ (1905 m.). Dar viena įdomi prieiga prie gėlių ir vyrų siužeto įvyko šį pavasarį Lietuvoje. Kuomet fotografė Neringa Rekašiūtė ir Edita Mažutavičiūtė pristatė fotoprojektą „Vyrai yra gėlės“, griaunantį stereotipus apie vyrų pažeidžiamumą, gvildenantį vyrų psichologinės sveikatos, visuomenės požiūrio ir reikalavimų temas. Įdomu stebėti gėlės siužeto interpratacijos kaitą nuo moterų prie vyro siužeto. Ar galite daryti prielaidą, kad žydžių mokslai Kauno meno mokykloje padėjo išsaugoti nesugadintą, autentišką kūrėjų dvasią ir braižą?
– Deja, to teigti negaliu. Tam reikia platesnio tarpdisciplinio istorinio ir meninio tyrimo, kuris apimtų platesnį meno sferos lauką, ne tik meno mokyklą, bet ir to meto galerijas, menininkų draugijas, sąjungas, meno kolekcijas, visuomenės požiūrį, skirtingų socialinių bei etninių grupių, abiejų lyčių menininkų patirtis, sėkmes ir nesėkmes įsitvirtinant meno aplinkoje. Dėl to žodį nesugadintą kvestionuočiau: (ne)sugadintos?
– Kaip Jūsų kūrybinį mąstymą veikia (ne)sugadintų tarpukario Kauno žydžių menininkių laikysena/ kūryba?
– Analizuodama Kauno meno mokyklos žydų kilmės auklėtines, jų istorijas, aš dar kartą grįžau prie žodžio nesugadinti. Peržvelgusi Kauno meno mokyklos dėstytojų sąrašus, perskaičiusi buvusių mokinių atsiliepimus, prisiminiau savo kūrybinę patirtį meno mokykloje.
Meno aplinkoje žodį nesugadinti pirmą kartą užgirdau savo studijų metais. Iliustracijos kurse turėjome piešimo dėstytoją Frederique, kuri lyg apsėsta moteriškajai grupės pusei vis kartojo: „Svarbiausia, kad Jūsų nesugadintų!“ Tuo metu tas pasakymas skambėjo keistai. Kas ir kaip galėtų mus gadinti? Bet, manau, jog ji įžvelgė tą esminį skirtumą, apie kurį užsiminiau ir kalbėdama apie J. Chicago – meninio švietimo pritaikymą skirtingų lyčių patirtims bei siužetams. Frederique rengė atskiras paskaitas merginoms, kuriose atvirai galėjome diskutuoti, kalbėti apie moteriškas patirtis, siužetus, kurie mus domina, kelia nerimą ar klausimus. Mūsų kūryboje ji norėjo bet kokia kaina išgauti ir išvysti mūsų vidų, siekė akademinėmis meno taisyklėmis nesugadinti mūsų. Įsižiūrėjusi į mūsų piešinius, tarsi galėdavo pasakyti, ar mes atviros.
Neteigiu, jog esu už atskirą vyrų ir moterų meninį išsilavinimą, tačiau mane domina meno švietimo sistemos pritaikymas prie abiejų lyčių poreikių, patirčių bei siužetų.
– Koks Jūsų santykis su tiriamuoju objektu? Tarpukario žydžių menininkių kūrybos sklaidai derinate minimalistinę tapybą ir istorinius faktus?
– Aš taip pat esu menininkė. Turbūt niekada nebūčiau pradėjusi tyrinėti meno sferos, jeigu pati nebūčiau baigusi meno mokyklos, tapiusi, iliustravusi, piešusi, organizavusi parodas, pardavinėjusi paveikslus, priklausiusi sąjungoms, dalyvavusi konkursuose ar menininkų susibūrimuose. Šios patirtys man leidžia lyginti istorijos eigoje įvykusią meninės aplinkos kaitą, menininkių pasirinkimus. Esu istorikė, kuri analizuoja meno aplinkąiš vidaus, pati joje dalyvaudama, ir iš išorės, pasitelkdama istoriografiją ar šaltinius.
Žydžių menininkių temą pradėjau gvildenti 2018 m. projekte „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“, pasakojančiame Antrojo pasaulinio karo žydžių menininkių istorijas. Vedžiau paskaitas ta tema bei tapiau nagrinėjamų žydžių portretus, kuriuos vėliau eksponuodavau parodose. Mano pirminė prieiga prie menininkių visada buvo per tapybą ar piešimą. Mėgstu minimalistinį stilių, kuris suteikia erdvės suskambėti žmogaus istorijai, palieka šiokią tokią erdvę interpretacijai bei paslapčiai.
Iki magistro studijų VU Istorijos fakultete nemaniau, jog norėsiu ir galėsiu perkelti žydžių menininkių temą į akademinį diskursą. Esu labai dėkinga savo magistrinio darbo vadovei profesorei Jurgitai Verbickienei, kuri nepabūgo iššūkio man padėti reformuojant vizualinę kalbą į rašytinę, taip pat iš meninio siužeto konstruojant istorinį. Prisipažinsiu: dirbti su menininkais nėra lengva, bet manau įdomu. Pradžioje didžioji mano magistrinio darbo dalis buvo piešta: nuo portretų, žemėlapių, lentelių, koliažų, schemų. Turėjau vizualiai matyti tai apie ką rašysiu. Kol galiausiai padėjau visus savo meninius darbus į šoną ir pradėjau formuoti akademinę kalbą. Man pačiai, pirmą kartą susidūrusiai su mokslo aplinka ir taisyklėmis, tai buvo unikali patirtis kaip rasti balansą tarp akademinio ir meninio pasaulio.
Kalbino Laimutė Adomavičienė
