„Aš antrąkart tokioje pekloje nedalyvaučiau. Tikriausiai kiti žmonės pamatė, kaip tos virvutės tampomos. Normalaus autoriaus ar architekto neįstumsi į šią poziciją. Atrodo, viskas buvo daroma pagal taisykles, viskas tarsi ir įvyko, bet vis tiek atsiranda abejonių, stumdymosi. Aš pozityvus žmogus, bet kartais ir mano kantrybė baigiasi. Darykite jūs ką norite, mano nervai nėra geležiniai“, – teigia memorialo autorius.
A.Labašausko nuomone, visuomenė turėtų būti aktyvi viso kūrybinio proceso metu, o ne atsibusti tada, kai viskas nuspręsta. Skulptoriaus teigimu, paprastai formuojant kokio nors memorialo idėją į visuomenės nuomonę nėra atsižvelgiama – viskas atliekama remiantis ekspertų, politikų ir menininkų komisijos įžvalgomis, kas buvo daroma ir šio konkurso metu.
„Visada, dėl to, ko tu pats nepadarai, kaltas kas nors kitas. Reikia, kad pati visuomenė būtų aktyvi ir domėtųsi, o ne atsibustų, kai jau viskas padaryta. Gal tada mažiau pykčio ir nesusipratimų būtų. Pagal buvusias praktikas matyti, kad rengiant kokio nors memorialo projektą visuomenės nuomonės apskritai neklausiama [...]. Būna parinkti ekspertai iš skirtingų visuomenės sluoksnių, pavyzdžiui, ministerijų vadovai, menininkai, ir sudaroma komisija. Šio konkurso metu ta komisija tuo pačiu principu buvo suformuota. Kai pamačiau, kaip tas konkursas vyksta, ir nusprendžiau dalyvauti“, – akcentuoja A.Labašauskas.
Pasak skulptoriaus, padaryti taip, kad visuomenė nesusipriešintų, yra neįmanoma. Jo teigimu, tai klasikinis pavyzdys – kad ir ką bedarytum, vis tiek bus nepatenkintų, tad reaguoti į visuomenės pyktį – neverta: „Jeigu kas nors kritikuoja remdamasis faktais, tai aš darau išvadas. Jeigu tai yra paviršutiniška kritika, žmonių neapykanta, tai jaučiasi, kad jie nėra įsigilinę, ir tai manęs neveikia. Daug kas grįsta emocijomis. Vieni – racionalūs, kiti – emocionalūs. Visi buvo patenkinti tik Sovietų Sąjungoje, kai pastato Leniną ir niekas neberėkauja.“
Skulptoriaus teigimu, šiuo metu atliekami paskutiniai projekto darbai – suformuotas realaus dydžio skulptūrinis maketas. Kaip teigia projekto autorius, maketas buvo daromas tam, kad būtų matomas aiškus vaizdas realioje erdvėje, tačiau „Laisvės kalvos“ pastatymo data dar derinama: „Čia jau ne nuo manęs priklauso, kada savivaldybė ras progą ir viskas bus sumontuota. Konkretumo kol kas trūksta.“
Kol kas A.Labašauskas rezultatu patenkintas – visas gamybos procesas buvo įdomus. Jo teigimu, viskas išėjo taip, kaip ir buvo planuota: „Man buvo įdomu, nes pats iš dalies išradau tą technologiją, dėl ko labai daug išmokau. Kai kur padariau klaidelių, tačiau padariau išvadas. Man, kaip autoriui, šis etapas tikrai buvo reikalingas. Antrą kartą jau žinočiau, kaip sumažinti laiko sąnaudas ir resursus.“
Pasak A.Labašausko, situacija dėl „Laisvės kalvos“ projekto vis keitėsi, esą projektą kuruojantys politikai nebuvo apsisprendę, ko nori. Kaip bebūtų, memorialo autorius teigia į tokius procesus reaguojantis ramiai ir mano, kad viskas vyksta pagal planą.
„Politikai kiekvieną dieną šneka skirtingai – kaip vėjas pučia, taip jie ir šneka. Kas prieš metus buvo šnekėta, dabar jau yra visai kitaip. Po metų gali būti dar kitaip. Aš į tai žiūriu ramiai, manau, kad tai yra politinės kasdienybės dalis – tiesiog šnekėti, o darbai vyksta. Tikiu, kad viskas gerai, nes valstybė labai blogai atrodytų, jeigu pati paskelbtų konkursą ir tada persigalvotų. Tokie dalykai neteikia prestižo ir mažina pasitikėjimą valstybe“, – sako A.Labašauskas.
A.Labašausko aiškinimu, „Laisvės kalvos“ idėjos logika aiški: memorialas simbolizuoja Lietuvos piliakalnius, kalvas, mišką, kurie ypač praversdavo laisvės gynėjams: „Laisvės kovotojai, gindami Lietuvą nuo priešų, naudodavosi tokiais gamtiniais objektais, erdve, gamta mums įaugus pasąmonėje, tad kodėl šis memorialas negali būti kalva ar miškas? Miškas yra tarsi memorialinė erdvė, kurioje žmonės gali vaikščioti ir pamąstyti apie laisvės kovas, tai yra kur kas platesnis priėjimas prie valstybingumo.“
Anot menininko, šis memorialas yra draugiškas žmogui: ant įprastų skulptūrų negalima lipti, dėl ko tai praranda visą idealizaciją, o ant „Laisvės kalvos“ bus galima vaikštinėti. Kaip teigia A.Labašauskas, memorialo miškas atspindės istorinį Lietuvos naratyvą, kuriame bus galima vaikščioti ir vykdyti tam tikrą edukaciją: „Per tą laisvą buvimą erdvėje, vos pastebimą elementą aikštėje, visuomenė turėtų edukuotis, tiesiog laisvai leisti laiką ir džiaugtis tuo, ką mums iškovojo laisvės gynėjai.“
Be viso to pašnekovas teigia, kad šis konkursas davė ir geros patirties – ne tik užaugino storesnę odą, bet ir leido dirbti mylimą darbą: „Aš išėjau iš darbo biure dėl šito projekto. Nepaisant to, kad turėjau šiltą „ofisą“ ir pietus, o studijoje nėra šildymo, skraido balandžiai, jaučiuosi laimingas, nes pagaliau galiu dirbti ir daryti tai, kas patinka. Atsiriboji nuo komentarų, eini, ir darai.“
Parengė Gabrielė Sagaitytė
