Kaip ir kodėl gimė memorialų idėjos, 15min klausia jų autorių.
Filmų ir meno instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra teigė, jog memorialo idėja nuo senų laikų buvo siejama su žmogaus figūros vaizdavimu: „Žmonės pasirinkdavo istorinį arba simbolinį personažą, jį įkūnydavo marmure, granite ar bronzoje ir padarydavo kiek įmanoma labiau „amžiną“ ir nekintantį, o jis, savo ruožtu, turėdavo „dirbti darbą“ – priminti svarbius istorinius įvykius, šlovinti sistemą, gedėti ir t.t.“
Pasak jo, po Antrojo pasaulinio karo, žlugus asmenybės kultą eksploatavusioms ideologijoms, figūratyvinė skulptūra dingo iš viešųjų laisvosios Europos erdvių: „Man buvo įdomi polemika su figūros vaizdavimo tradicija, tačiau ne bandant ją reanimuoti, bet apverčiant problemą ir pažiūrint į ją kiek kitu kampu. Juk, iš principo, tautos atmintis gyva tol, kol yra palaikoma konkrečių žmonių, kol turi vidinę motyvaciją. Kiekvienas atminties nešiotojas jau atlieka simbolinę memorialo funkciją. Kiekvienas iš mūsų turi santykį su Lietuvos valstybingumu ir viduje pagerbia žuvusius už tautos laisvę. Galbūt įmanoma paviešinti šį ritualą ir atlikti jį pačioje Lukiškių aikštėje?“
D.Žiūros projektu siekiama Lukiškių aikštėje sukurti vietą, kurioje kiekvienas norintis gali praleisti tam tikrą laiką rimtyje ir tyloje. Vaizdas automatiškai filmuojamas ir tampa memorialo vaizdo archyvo dalimi. Iš jo vaizdai nenutrūkstamai transliuojami į tam tikslui Lukiškių aikštėje sukurtą erdvę.
Skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas teigė: „Formuodamas erdvę galvojau apie tai, kad visiems būtu gera mėgautis laisve toje vietoje, prisimenant ir tuos, kuriems už tą laisvę esame dėkingi. Be dominuojančios vertikalės, pjedestalo ir akivaizdžių simbolių, užrakinančių mintis savo formoje.“
Autoriaus projekte siūloma aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus.
Architektas, humanitarinių mokslų daktaras, architektūros teoretikas Tomas Grunskis, konkurse dalyvaujantis su kolektyvu „aexn“, teigė norėjęs suasmeninti suvokėjo patirtį ir atiduoti pagarbą kovotojams už laisvę.
„Idėja paprasta – kad kovotojai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę galėtų būti pagerbti asmeniškai. Kiekviena gyvybė ir kiekvienas apsisprendimas kovoti yra labai unikalus, ir aš, tai matydamas, siūlau padėti mūsų visuomenei atsiminti kiekvieną kovotoją atskirai. Dėl to siūlome interaktyvią aikštės dangą, kuri padėtų papasakoti apie kiekvieną iš kovų dalyvių“, – sakė T.Grunskis.
Jo vadovaujama komanda siūlo įrengti iš Vyčio kryžiaus formos segmentų sudarytą aikštės dangą. Kiekvienas čia esantis Vyčio kryžius ženklintų vieno iš žuvusiųjų gyvybę. Numatyta pagaminti šio kryžiaus formos šviečiančius dangos elementus, pritaikytus lauko sąlygoms ir keičiančius šviesos spalvą trimis režimais: žuvusiojo gimimo dienos data kasmet būtų pažymima geltona šviesa, žūties diena – raudona, o vasario 16 d. visi elementai šviestų balta šviesa.
„Viešą erdvę matau kaip procesą, kaip gyvą kaitos procesą ir nereikia jos „stuburinti“, užfiksuoti viename taške, ji vis dėlto turi kažką pasakoti“, – kalbėjo architektas.
Kraštotyrininkas Algimantas Lelešius teigė supratęs, jog kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą reikia įamžinti būtent Vyčio kryžiumi: „Kai statome paminklus partizanams, visuomet būna Vyčio kryžius, jis panaudojamas žuvusių karių atminimui įamžinti. Žuvusių karių nuo pat Mindaugo laikų yra koks milijonas, vadinasi, ir Vyčio kryžius turi būti didelis.“
„Paskui atradau, kad Vyčio kryžių sudaro 9 taškai, o būtent tiek ir yra mūsų valstybingumo amžių – nuo Mindaugo XIII a. iki įstojimo į NATO XXI a. Todėl nutariau, kad kiekvienam taške turi būti sektorius, o tame sektoriuje – baseinėlis su čiurlenančiu fontanėliu. Vadinasi, turi būti 9 baseinėliai, ir jie turi būti tokių kontūrų, kad atspindėtų svarbiausią to šimtmečio įvykį“, – pasakojo A.Lelešius.
Architektas Gintaras Čaikauskas su kolektyvu – skulptoriumi Arūnu Sakalausku ir architektais Linu Naujokaičiu, Kęstučiu Akelaičiu siūlo iš trijų pagrindinių elementų susidedantį memorialą: memorialinį apskritimą aikštės grindinyje, Vyčio skulptūrą su horizontaliu postamentu ir valstybinę vėliavą ant stiebo aikštės centre.
Memorialo projektą peteikę G.Čaikauskas kartu su L.Naujokaičiu taip pat yra ir šiuo metu rekonstruojamos Lukiškių aikštės koncepcijos autoriai. Pasak G.Čaikausko, daugiafunkcinės aikštės kompozicija, suklota iš daugelio istorinių sluoksnių, jau pati savaime išreiškia Lietuvos laisvės idėjas, architektūriniuose sprendiniuose slypi įvairių meninių prasmių gausa: „Mažesnioji viešosios erdvės dalis išklota granito plokštėmis, simbolizuojančiomis buvusį susikaustymą ir priespaudą, o didžioji erdvė palikta žalia, tai – iškovotos laisvės ir demokratijos išraiška.“
„Centrinės dalies apskritimas į vieningą sistemą susisieja su pietinėje pusėje esančia Aukų gatvelės memorialine linija, šiaurinėje dalyje išlikusiais 1863 m. sukilėlių atminimo simboliais bei naujai formuojama simboline „Tūkstanmečio linija“. Viduryje suprojektuotas kulminacinis memorialo taškas – lakoniškas akcentas su inkrustuotu amžinai švytinčiu kristalu. Šioje vietoje numatyta kovotojų atminimo pagerbimo galimybė oficialių renginių metu (garbės sargybai, gėlėms ir pan.). Centrinis ratas skirtas pastarojo šimtmečio įvykiams, specialiose akmens pakylose pateikta laisvės kovų aukų statistika. Rytinėje rato pusėje vario plokštėse eksponuojami 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės, vakarinėje – 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimo aktai“, – pasakojo G.Čaikauskas.
Jo teigimu, memorialo kompozicinis stuburas – šviečianti „ugnies linija“, „nurėžianti“ kietą dangą ir atverianti žalios dangos plotus: „Tai aiški riba tarp „priespaudos ir laisvės“. Taigi, šios linijos priekinėje dalyje gerai tiktų „Laisvės kario“ skulptūra bei horizontaliame akmens paviršiuje įamžintos reikšmingiausios šalies istorijos datos.“
Pasak G.Čaikausko, šiuo metu aikštėje esantis aukštas valstybinės vėliavos stiebas (iškeltas visuomeninių iniciatyvų dėka), įkomponuotas memorialo kompleksą tampa natūralia ir neatsiejama jo dalimi, leidžiančia identifikuoti valstybės aikštės vietą iš tolimųjų miesto apžvalgos taškų.
