Pokalbis su Yasmin ant suolelio neprailgo: burbuliavome apie politiką, istorinę atmintį, poeziją ir šiuolaikinį meną. Galiausiai ji papasakojo, ką pati veikia bienalėje, ką studijuoja.
Išties neįtikėtina proga apsilankyti Venecijos architektūros bienalėje. Joje filmavau ekspozicijas, kalbinau lankytojus, su kuriais toje pačioje kavinukėje gėriau espreso. Supratau, kad vargu, ar iki galo galėčiau perteikti tuos įspūdžius vien kameros akute.
Už kadro liko labai daug, o asmenukė tik viena.
Truputis istorijos
Visų pirma, noriu jums plačiau nupasakoti įvykį. Dauguma mūsų apie Venecijos bienalę sužinojome po triuškinančios Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės pergalės.
Bet ji egzistavo jau nuo 1895-ųjų, kada buvo suorganizuota pirmoji meno paroda. Antai nuo 1930-ųjų ji išsišakojo į daugiau meno rūšių, t. y. muzikos ir teatro. O 1932-ais įvyko pirmasis istorijoje kino festivalis.
Čia aprašinėjama Venecijos architektūros bienalė imta organizuoti nuo 1980-ųjų, o paskutinioji, šokio bienalė, gimė 1999 metais.
Taigi, Venecijos bienalė – jau 120 metų viena prestižiškiausių parodų pasaulyje, kurioje Lietuvos atstovai dalyvauja nuo 1999-ųjų.
Prieš važiuojant į meno arba architektūros bienalę svarbu žinoti, kad ji vyksta dviejose didžiulėse erdvėse, t. y. Giardini (soduose) ir Venecijos arsenale. Apie juos 15min kultūra parengė du reportažus: Esminėje bienalės erdvėje: kaip 29 šalys ieško būdų sugyventi?
Kai kurie, pavyzdžiui, Lietuvos erdvės agentūros kurtas paviljonas įsikūręs tiesiog mieste ir į juos pakliūti bilietas nereikalingas. Po jį pasižvalgyti taip pat galima žiūrint specialią medžiagą: Iš Venecijos architektūros bienalės. Įspūdžiai iš Lietuvos paviljono „Planeta iš žmonių“.
Tai meno olimpinės žaidynės
Bet šiame tekste nenoriu menotyriškai recenzuoti. Spręsti, ar šįmet bienalėje architektūros sprendimai buvo geresni nei anksčiau. Ar kuratoriai susitvarkė su užduotimis. Ką kūrėjams atnešė pandemija. Tai ekspertų darbas. Kaip pirmą kartą į tokią vietą vykstančiai žurnalistei tai buvo šventė, karjeros galimybė bei proga vienoje vietoje susipažinti su kone stipriausiais pastarųjų metų architektūros konceptais.
Be abejonės, kiekvienas su skirtingais tikslais vyksta į Veneciją. Nusipirkti Venecijos karnavalo kaukės magnetuką irgi yra šaunus laiko praleidimas, bet bastytis išradingumu žibančiose salėse yra 9000 kartų vertingiau. Po jos pats pasidarai spalvotas, gražus ir kūrybiškas. Pats kaip suvenyras.
Tiesa, sudėtinga pasakyti, kiek tuo pačiu reisu skridusių žmonių vyko specialiai dėl parodos. Tačiau kelis asmenis užfiksavau su bienalės maišeliais, o kai kuriems iš kuprinės kyšojo katalogo kampelis. Be to, pavyko pakalbinti vieną dizainerę. Deja, dėl nuovargio ji nesutiko pasikalbėti interviu, bet maloniai pasišnekučiavome apie šių metų bienalės stiprybes ir silpnybes.
Bienalė yra meno olimpinės žaidynės, tebūnie „Eurovizija“ arba UEFA Europos futbolo čempionatas (tik be chuliganiškų sirgalių). Kiekviena šalis turi savo paviljoną, prie kurio dirba didžiulė profesionalų komanda. Jie puoselėja konceptą, o lankytojai gali rinktis, už ką serga. Taip pat gali sekti spaudoje, kaip jiems sekasi. Juk smagu, kai tavo šalis atsiduria tarp lyderių.
Idėjos ant sidabrinės lėkštutės
Ryjant informaciją Venecijos arsenale ir Giardini, manęs neapleido vienas jausmas – kaip norėčiau, kad sprendimus priimantys – urbanistai, architektai, politikai ir šiaip visi norintys – joje praleistų kelias dienas. Tai didžiulis talentingiausių architektų, kuratorių ir kitų menininkų idėjų lopšys. Idėjų apie tai, kaip planuoti erdves, gerinančias žmonių psichinę sveikata. Taip pat esama konkrečių sprendimų kovai su klimato, emigracijos krizėmis.
Kalbant apie paveldo ir šiuolaikinės architektūros derinimą, įdomias mintis kėlė Uzbekistano paviljono „Rural Urban Living“ kuratoriai – Emanuelis Christas bei Christophas Gantenbeinas. Atgaivinę mahalų – tradicinių uzbekistanų kaiminysčių – konceptą. Šiuose „daugiabučiuose“ šeimų langai koncentruojasi į jaukų vidinį kiemą, kurio viduryje žydi sodas, sirpsta persikai ir vištos deda kiaušinius. Kaip pasakojo paviljono gidas, mahalos pritaikytos kontrastingoms klimato sąlygoms – žiemą čia šilta, o vasarą vėsu. Kaiminystės taip pat veikia kaip savotiškos savivaldos, jose būdavo puoselėjamos tradicijos. Deja, mahalų tyrėjų požiūriu, tiek sovietiniais laikais, tiek atgavaus nepriklausomybę, mahalos po truputį nyksta, joms reikalinga modernizacija. Atsargumo dėlei verta priminti, kad šiuo metu Uzbekistane vyrauja autokratinis režimas.
Įspūdį paliko bendras Britanijos bei Italijos muziejų darbas „Three British Mosques“. Joje architektas Shahedas Saleemas atkūrė Londone įsispraudusias mačetes, taip demonstruodamas, kaip Islamas prisitaikė didžiuliame ir dar krikščioniškame metropolyje. Ši sėkmės istorija išryškina, kaip skirtingos kultūros ir religijos vis dėlto gali kartu sugyventi.
Bendro gyvenimo erdvių tema kalbėjo ir Danijos paviljono „Con-nec-ted-ness“ kuratorė Marianne Krogh bei architektų studija „Lundgaard & Tranberg Architects“. Šiame paviljone tu esi taip susijęs su kitu, kad net pats vandens iš čiaupo negali įsipilti. Paroda buvo tarsi manifestas vandeniui, kuris natūraliai sujungia žmones ir erdvę. Surinktas lietaus vanduo demonstruoja ir ekologinę šio projekto prasmę.
Žinutė, kurią pažadėjau perduoti
Po kelionės vis neramino žinutė, kurią pažadėjau perduoti Lietuvos paviljono gidams. Deja, jos per klaidą neįdėjau į reportažą.
Lietuvių paviljone besidarbuojanti Viktorija Mištautaitė man sakė:
„Jeigu turėčiau galimybę pasakyti, ką supratau dirbdama Lietuvos paviljone, tai mano žinutė būtų tokia: būnant čia ir palydint žmones kelionei į kosmosą, atsiskleidė pagrindinis šio projekto tikslas. Kaip Julijonas Urbonas sako, lietuviai dažnai kosmoso sąvoką vartoja neapibrėžtam dalykui įvardyti. Visgi, kosmiškiausiu dalyku tapo šios komandos kūrybinės galimybės.
Lankytojų ovacijos, didžiulė meilė Lietuvai, vieni kitų pasiekimai. Tai dalykai, kuriais būdami namuose pamirštame pasidžiaugti. Mes labai dažnai išaukštiname užsienio menininkus, bet pamirštame, ką patys turime. Kiekvienam norėtųsi perduoti tą šviesą, kurioje mus mato viso pasaulio lankytojai.“
Ir visiškai sutinku su šiuo pozityvu. Belandžiodama Arsenalėje, sutikau puikius keturis Milano politechnikos universiteto studentus, kurie su pasitikėjimu kalbėjosi su lietuviška žiniasklaida ir postringavo apie Julijono Urbono projektą.
Kodėl asmenukė tik viena?
Tokių, kaip Yasmin ar Viktorija, buvo ir daugiau.
Kaip Yasmin sutiko mane, taip aš sutikau Madelaine, britų paviljono kuratorę. Tai buvo paskutiniai pusryčiai prieš išskrendant, kuprinė atrodė tuoj plyš nuo katalogų, o kolegos valgytojai baidė nuo savęs apnaglėjusius balandžius. Išgirdau du žmones angliškai kalbačius apie architektūrą, jie 100 proc. dirbo bienalėje. Dilema viena – arba aš apsimetu, kad čia niekas nevyksta ir pakuojuosi iš čia, arba:
– Laba diena, o jūs bienalėje dirbate?
Madelaine maloniai sutiko man papasakoti apie britų paviljoną, kuriame kūrybiškai mąstoma, ką daryti su privatizuotomis viešosiomis erdvėmis, kaip baro architektūra ir barų statybos miestuose gali sumažinti alkholizmą!
Antai nepamiršiu ir Santjago – jo žinutė taip pat svarbi. Kaip ir daugumą tikrų venecijiečių, jį erzina nepagarbūs ir tuštoki turistai, o štai tie, kurie iš tiesų važiuoja pasisemti kultūros, jam patinka. Vėliau jis išmokė juoką vietiniams keliantį žodį, kuris, skaitytojo nelaimei, nugulė slapčiausiuose archyvuose.
Amerikietė, užsukusi į JAV paviljoną, interviu 15min pasidalijo savo nostalgija amerikietiškoms plytomis (Niekada nepagalvojau, kad plytos gali kelti ilgesį).
Galų gale paskutinį vakarą buvau suplanavusi misiją – užfiksuoti seniausią Venecijos kavinę „Caffè Florian“, esančią pačioje San Marco aikštėje. Būtent joje ir užvirė visas šis meno bienalės reikalas, joje taip pat lankėsi ir Lordas Byronas, ir Marcelis Proustas, ir Charlesas Dickensas, ir 15min kultūra žurnalistė, kuriai inteligentiški padavėjai neleido nufilmuoti erdvės.
Per visus šiuos įvykius spėjau pasidaryti tik vieną asmenukę, bet pasakojimų išrašyti negalėsiu dar ilgai.
Tikiuosi, ir jus perkalbėjau į Veneciją važiuoti ne magnetukų, o meno.
