Kodėl praėjusio amžiaus metu buvo imtasi radikalaus senamiesčio erdvių „valymo“? Kaip su juo susijusios alternatyvių miesto centrų idėjos? Kodėl urbanistus galima laikyti „miesto sanitarais“?
Apie tai ir ne tik – pokalbyje su Vilniaus muziejuje šiuo metu veikiančios parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ kuratore, architektūros istorike Marija Drėmaite.
– Ką apie miestą byloja neįgyvendinti projektai ir kodėl mums svarbu su jais susipažinti?
– Visų pirma, jie puikiai atskleidžia troškimus ir siekius, todėl parodo idealius sumanymus, o ne tokius, kokius pavyko įgyvendinti. Šie neįgyvendinti projektai kartu su įgyvendintais padeda geriau suprasti laikmetį.
XIX amžiuje prasidėjo didieji miestų pertvarkymo projektai. Industrializacijos dėka į miestus iš kaimų persikėlinėjo itin dideli žmonių kiekiai. Manant, kad radikalus miestų pertvarkymas gali išspręsti nepaprastai sparčiai augančių miestų problemas ir padėti patogiau gyventi, atsirado tokia mokslo šaka, kaip urbanistika. Naujieji specialistai, urbanistai, turėjo spręsti miestų plėtros ir senųjų miesto dalių pertvarkymo klausimus.
Į gynybinėmis viduramžių sienomis vis dar apjuostus senamiesčius su tamsiomis ir siauromis gatvelėmis siekta įleisti kuo daugiau saulės šviesos, gryno oro ir želdinių – kitaip tariant imtasi sanitarinių pertvarkų. Prasidėjo miestų sienų griovimo vajus, jų vietose būdavo įrengiami apželdinti bulvarai, pasivaikščiojimo erdvės, per senamiesčius kertamos platesnės magistralės, griaunami per tankiai sustatyti kvartalai, kuriami skverai ar parkai. Taigi, miestas imtas „gydyti“. Praėjusio amžiaus pradžios urbanistų žodyne atsirado medicininė retorika. Jie prisiėmė miesto chirurgų, gydytojų vaidmenų, dažnai nuskambėdavo tokios frazės, kaip „miesto arterijų pravalymas“ ar „cezario pjūvis senamiesčiui“ ir panašiai.
Nors „miesto gydytojo“ mentalitetas gimė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, būtent tarpukariu daug miestų pradėjo užsakinėti ir kurti generalinius planus, tapusius pagrindinėmis miesto vystymo gairėmis 25–30 metų laikotarpiui. Tuose planuose dominuodavo nauji magistralių tinklai, stengtasi greitinti susisiekimą, projektuotos naujos miestų dalys. Miestai nebeišsiteko istorinių sienų ribose. Augo priemiesčiai, geležinkelio stoties rajonai ir, žinoma, darbininkų kvartalai. Kilo klausimas, kur talpinti į fabrikus plūstančią darbo jėgą, naujuosius miestiečius, ir atsirado mintis kurti darbininkų gyvenamuosius kvartalus, vadinamąsias „kolonijas”, atskirtas nuo pramonės įmonių sanitarinėmis želdinių juostomis. Praėjusio amžiaus pradžioje pagrindinė miestų augimo varomoji jėga buvo anuomet tarši pramonė, tad gyvenimas mieste atitinkamai kėlė sveikatos problemų, kurias reikėjo spręsti. Gimė vizija, kad tai galima išspręsti fabrikus lokalizuojant pramoninėse zonose, kurios atskiriamos nuo miestų centrų ir apjuosiamos želdynų juostomis.
Miesto išskirstymą kvartalais pagal jų funkcijas galima laikyti funkcinio zonavimo pradžia. Pramonė iškelta už miesto, darbininkai sutelkti atskirai pastatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, tačiau ką daryti, kad jie laiku spėtų į darbą? Tam reikia greitojo susisiekimo, viešojo transporto. 1933 metais funkcionalaus miesto doktrina buvo įtvirtinta tarptautiniame moderniosios architektūros kongrese (CIAM). Šiame kongrese pristatytame Le Corbusier tekste apie funkcionalųjį miestą nurodytos keturios tokio miesto dalys: darbo vieta, gyvenamoji vieta, rekreacijai skirta vieta ir greitasis susisiekimas. Tuo metu ši koncepcija dar buvo itin moderni, tačiau pagal ją daugelis miestų imti pertvarkinėti jau po Antrojo pasaulinio karo.
Nors manyta, kad pagal funkcinį zonavimą sutvarkytuose miestuose turėtų būti nepaprastai patogu gyventi, šešiasdešimtaisiais-septyniasdešimtaisiais atsirado ir labai daug kritikos. Pastebėta, kad tas atskyrimas skirtingas miesto dalis padaro negyvenamas tam tikromis valandomis – gyvenamieji, miegamieji rajonai ištuštėja dieną, centras ištuštėja vakare, o žmogus didžiąją laiko dalį ima praleisti viešajame transporte vien tam, kad galėtų susisiekti. Net atsirado tokie terminai, kaip „urbanistinis kalėjimas“.
Visu šiuo pasakojimu noriu pasakyti, kad XX amžiuje buvo prigimdyta labai daug vizijų ir idėjų būtent tam, kad būtų išspręstos sparčiai augančio miesto problemos. Mes tik dabar suvokiame, kad visą tą laiką buvo galvojama apie augimą ir plėtrą, kaip ją suvaldyti ir nukreipti teisinga linkme. Šiandien, atvirkščiai, iššūkiu tampa besitraukiančio miesto problema. Kad ir Vilniuje – studentų miestelį turime kažkur beveik užmiestyje, ligoninių miestelį taip pat. Visa tai yra praėjusio amžiaus planavimo idėjų rezultatas. Šie kompleksai statyti užmiestyje ir žaliosiose zonose tam, kad būtų galima juos neribotai plėsti. Vyravo neabejotino augimo idėja, buvo ruošiamasi plėtrai, tad kurta labai daug vizijų, kaip sėkmingiau tą plėtrą spręsti.
1980 metais buvo užfiksuota, jog Vilniuje jau gyvena pusė milijono žmonių. O pusė milijono ir milijonas juk iš esmės skiriasi, ar ne? Per pusę! Tačiau buvo patikėta, kad tas milijonas gyventojų jau čia pat ir atitinkamai planuota vos ne milijoniniam miestui.
– Kitas klausimas yra susijęs su teiginiu, kad praėjusio amžiaus metu Vilniuje režimas keitėsi net 10 kartų. Ar skirtingais laikotarpiais kaip nors esmingai skyrėsi vizijos miestui, įsivaizdavimas, kas miestui yra geriausia?
– Kai kurios iš tų dešimties valdžių ar režimų egzistavo labai trumpai. Net jei per šimtmetį tie režimai keistųsi reguliariai, kiekvienas gautų po 10 metų, tai yra labai mažas laiko tarpas urbanistinių projektų įgyvendinimui. Kai kurie režimai Vilniuje egzistavo vos po kelis ar keliolika mėnesių, tad nors ir būta įvairių planų, jų net nespėta pradėti įgyvendinti. Iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo carinis planavimas, vėliau – lenkiška miestų modernizacija, tada Vilniuje buvo gana ryškus pokarinis, stalininių pertvarkų laikotarpis, susijęs su vyriausiuoju architektu Vladislovu Mikučianiu ir po to vėlyvasis, funkcionalistinio planavimo etapas, kuriam dirigavo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių karta.
Visos valdžios siekė išspręsti funkcinius klausimus, kurie tapo tokiu viršpolitiniu fenomenu – susisiekimą, zonavimą ir būsto problemą. Tačiau yra ir nemažai skirtumų. Galima matyti tarpukario lenkų architektų ir pokario, vėlyvojo modernizmo vilniečių, Nasvyčių kartos funkcionalistinius siekius. Jiems labiau rūpėjo ne ideologiniai, bet funkciniai aspektai – miesto patogumas, susisiekimo sprendimai, naujieji centrai, gyvenamieji rajonai. Pažvelgę į lenkiškojo laikotarpio Vilniaus vizijas išvysime tiltus, aikštes, gyvenamuosius namus, pramonės iškėlimą, naujų priemiesčių kūrimą. Taip pat tuo metu buvo labai svarbu atsikratyti ir carinės imperinių ženklų, sudėlioti naujus akcentus. Lygiai tą patį darė ir lietuviai 1939-aisiais atgavę Vilnių – stengėsi atsikratyti jau lenkiškų ideologinių ženklų, dėti savuosius. O štai stalininio laikotarpio planuotojai nors irgi kreipė dėmesį į funkcinį aspektą – nepaisant neoklasikinių fasadų stalininė urbanistika yra lygiai tokia pat modernistinė –, tačiau labai ryškus ir naujų ideologinių centrų kūrimas: karinių paradų scenografija, reprezentacinės aikštės, komunistų partijos centrai ir panašiai – kitaip tariant jau aiškus sovietinės sostinės ženklinimas.
1935 metais įvykusi Maskvos rekonstrukcija buvo pavyzdys, kaip turi būti pertvarkomos respublikų sostinės, tik smulkesniame mastelyje. Tai galime išvysti ir Vilniaus muziejaus parodoje – tie patys Sovietų rūmai, kurie turėjo būti pastatyti Lukiškių aikštėje, išgriaunant Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, su smaile, kuri turėjo matytis visame mieste ir tapti dominuojančių urbanistiniu akcentu. Ir čia tikrai labai įdomi alternatyva yra Algimanto Nasvyčio 1964 metų sumanymas perkelti arba formuoti naująjį centrą dešiniajame Neries krante, jį Baltuoju tiltu sujungiant su Lukiškių aikšte, stalininiu ideologiniu centru. Pasižiūrėję į naująjį centrą galime matyti gana įdomią sovietinės gerovės viziją, jos suklestėjimą. Ten nerasite nei Lenino, nei Stalino, nei kažkokių komunistinių ženklų. Ten stovi didžiausia tuo metu Lietuvoje universalinė parduotuvė, tokia įsivaizduojama vartojimo gausa, nors plataus vartojimo prekių trūkumas sovietinėje visuomenėje buvo kasdienybės palydovas. Čia yra ir vietinis „dangoraižis“ – užsieniečiams skirtas reprezentacinis viešbutis „Lietuva“; čia turėjo būti ir nepastatyta koncertų salė; čia ir revoliucijos muziejus; pats didžiausias buitinių paslaugų kombinatas; čia ir vietiniam turizmui skirtas viešbutis „Turistas“; čia ir sala Neryje su kaskadomis ir fontanais, žodžiu – modernus vartojimo ir laisvalaikio džiaugsmas.
Galima sakyti, kad XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje sovietinis režimas pradėjo akcentuoti atsigavimą po karo ir visuotinį priteklių, vartojimo, laisvalaikio, kultūros suklestėjimą, todėl ir pastatų architektūroje matome daug modernių sprendimų: stiklas, betonas, pėsčiųjų alėja, lauko kavinės, apsipirkimai, pramogos. Regime du skirtingus ideologinius centrus.
Viena vertus galime matyti konkuruojančių ideologinių centrų kūrimą, ar tai paminklas Pilsudskiui, ar tai Gediminui, ar Vytautui, kita vertus – nuolatinius bandymus išspręsti, kaip patogiau sutvarkyti miestą.
– Minėjote, kad Algimantas Nasvytis naująjį miesto centrą buvo numatęs dešiniajame Neries krante, tuo tarpu lenkmečiu ir šiek tiek vėliau šiandieniniame Naujamiestyje buvo planuojamas Vidurmiestis, irgi savotiškas naujasis centras, taip pat pradėtas įgyvendinti. Ką lėmė toks centrų mėtymasis, skirtingų centrų planavimas?
– Manau, kad tai taip pat buvo reakcija į augantį miestą, tačiau galime išvysti tikrai didelį skirtumą tarp lenkų specialistų požiūrio į senamiestį tarpukariu ir, sakykime, stalininio planavimo, architekto Mikučianio. Vilniaus senamiestis tarpukariu simbolizavo didįjį istorinį palikimą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, gražųjį barokinį miestą, kurį lenkų paveldosaugininkai, meno istorikai ir architektai siekė „apvalyti nuo carinės
imperijos apnašų“ ir saugoti intra muros kaip vientisą urbanistinį paminklą. Šiuo požiūriu toks urbanistinis mąstymas, kai saugomas vientisas senamiestis, buvo labai progresyvus. Požiūris į senamiestį buvo labiau muziejinis, manyta, kad jis tapo nebepritaikomas moderniam gyvenimui, tad teko galvoti apie naująjį centrą kažkur kitur. Dėl to 1936 metais buvo nuspręsta „lipti“ į dabartines Mindaugo, Švitrigailos, Vivulskio, Algirdo gatves ir tame rajone, dar XIX amžiaus pabaigoje suplanuotuose taisyklinguose kvartaluose auginti naująjį miestą, nuo kurio atsiveria labai gražus vaizdas į senamiestį ir iš kur galima juo grožėtis.
Tuo tarpu Mikučianio požiūriu Vilniaus senamiestį jau reikėjo modernizuoti – jei jis netinka šiuolaikiniam gyvenimui, vadinasi reikia imtis priemonių ir jį pritaikyti. Dėl to Vilniuje atsirado tuo metu išplatintas Vokiečių gatvės bulvaras, nors ir labai trumpas. Tai yra 1954 metais prakirsta magistralė, planuojant susisiekimą per miestą. Rūdninkų skveras taip pat yra grynai pokarinio valymo darbų rezultatas. Tas kvartalas karo metais nebuvo sugriautas, tačiau visi namai šeštame dešimtmetyje buvo nugriauti grynai sanitariniais sumetimais, siekiant senamiestyje platinti gatves ir kiemus, padaryti daugiau skverų ir parkų. Taigi, visas apželdinimas senamiestyje yra penkiasdešimtųjų palikimas. Istoriniuose senamiesčiuose, taip pat ir Vilniaus, skverų nebūdavo, tik turgaus aikštės. Taigi, galime matyti tokius skirtumus, kad arba vystomos naujos centro erdvės, arba bandoma modernizuoti senąsias.
– Esate minėjusi, kad vidutiniškai iš dešimties architekto projektų įgyvendinamas vos vienas. Gal rengiant parodą atkreipėte dėmesį, ar Vilniaus atveju ši statistika kaip nors išsikreipė dėl režimų kaitos, veikiausiai taip pat lėmusios dalies projektų neįgyvendinimą?
– Manau, kad tai kartais lemia ne režimai, o lėšų trūkumas ar pasikeitę poreikiai. Vis dėlto gera to iliustracija yra parodoje atskirai eksponuojama tema-skyrius „Darbininkų Vilnius“, kuris skirtas vienerių metų, tai yra pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiui tarp 1940 birželio ir 1941 birželio. Jame galima matyti, kokia masė projektų buvo parengta. Ideologinis tikslas, kad Vilnių reikia paversti proletarinės valstybės sostine, skirta darbininkams, lėmė, kad buvo planuojama labai daug darbininkų gyvenamųjų rajonų, visuomeninių erdvių, sporto erdvių, teatrų, kultūros statinių ir, aišku, miesto perplanavimo darbų.
Visi architektai, kurie prieškariu dirbo ir projektavo Vilniuje ir Kaune, buvo suvaryti į valstybinius projektavimo institutus – buvo sukurtas „LTSR Komprojektas“ ir „LTSR Pramprojektas“ – kuriuose architektai tiražavo savo modernistinius projektus. Tų projektų buvo prigaminta labai daug ir visi jie buvo nepaprastai modernistiniai, nes prie jų dirbo dar architektai iš prieškario. O penkiasdešimtaisiais atvyko projektuotojai iš tuometinio Leningrado ir kūrė tuos vadinamus neoklasicistinius „tortus“, pripuoštus, jau pagal socrealizmo doktriną.
Tačiau, kaip minėjau, tokie viršpolitiniai projektai, kaip tiltų, magistralių, tunelių statyba, pramonės kėlimas į jai skirtus rajonus buvo aktualūs visoms valdžioms ir jie nebuvo susiję nei su ideologija, nei su politika, o tik su miesto modernizavimu, kuris buvo aktualus visiems. Ir įdomu, kad tie sprendimai, tos vietos, nuolat atsikartodavo įvairių laikotarpių pasiūlymuose.
– Kuris parodoje eksponuojamas projektas ar projektai jums paliko giliausią įspūdį?
– Aš vis dar galvoju, kad Vilniui labai trūksta didelio vandens telkinio. O juk tarp Turniškių ir Nemenčinės buvo sumanyta patvenkti Nerį ir suformuoti Vilniaus marias! 1938 metais buvo planuota pastatyti hidroelektrinę Turniškėse ir užtvenkti Nerį. Būtų visai smagu turėti tokį vandens telkinį, kad ir žmogaus sukurtą.
