Tų metų pavasarį įvyko kelios šio pastatymo peržiūros ir audringi aptarimai. Dėl spektaklio, kuriame aktorė Rūta Staliliūnaitė Barboros Radvilaitės žodžiais išsakė meilę ne tik Žygimantui Augustui, bet ir laisvai Lietuvai, o spektaklio finale scenoje turėjo pasirodyti Aušros Vartų Madonos paveikslo kopija, J.Jurašas sulaukė griežtų valdžios nurodymų atsisakyti visko, kas per daug dvasinga, skleidžia laisvos Lietuvos idėją. Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką LTSR kultūros ministrui. J.Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre. 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės.
Į Nacionalinėje bibliotekoje vykusį parodos „Jonas Jurašas. Būties kaina“ atidarymą gausiai susirinko režisieriaus talento gerbėjai, bičiuliai, bendraminčiai, aktoriai, dirbę kartu su juo. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus vyriausioji muziejininkė, parodos kuratorė Liucija Armonaitė pažymėjo, kad „šiandien „Barbora Radvilaitė“ – ne tik režisieriaus J.Jurašo nesitaikstymo su sovietine cenzūra, pasipriešinimo sistemai ir kovos už laisvą Lietuvą simbolis; tai kūrinys, kurį šalies teatro kritikai pripažino ryškiausiu XX a. lietuvišku spektakliu. Kartu ši ekspozicija įprasmina išskirtinės asmenybės – Jono Jurašo – gyvenimą ir kūrybą.“
Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus prof. dr. Renaldo Gudausko sveikinime parodos organizatoriams ir lankytojams skambėjo mintys apie J.Jurašo kūrybos ir asmenybės svarbą mūsų dienoms. „Ši paroda – puiki proga susipažinti su Lietuvos kultūros legenda. J.Jurašas nesitaikstė su sovietine cenzūra, nebijojo priešintis sistemai, drąsiai kovojo už kūrybos laisvę. Tai – išskirtinė asmenybė, kuri vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis, t. y. „visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę“. Tad drauge su šia paroda mes išlaikome ir savo, Nacionalinės bibliotekos, esminę funkciją – edukuoti ir šviesti lankytojus, skatinti jų kūrybingumą ir puoselėti tikrąsias laisvo žmogaus vertybes.“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus vadovė Nideta Jarockienė pasidžiaugė, kad su šia paroda jau galėjo susipažinti Kauno ir Merkinės gyventojai, o dabar ji džiugins Nacionalinės bibliotekos lankytojus, ir nuoširdžiai dėkojo parodos sumanytojams ir organizatoriams už puikią ekspoziciją.
Kompozitorius ir režisieriaus J.Jurašo artimas bičiulis Giedrius Kuprevičius prisiminė darbą su J.Jurašu. Maestro teko laimė bendradarbiauti visuose iki emigracijos sukurtuose J.Jurašo spektakliuose. Kompozitorius paskambino savo muziką iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ir apgailestavo, kad J.Jurašas nesukūrė savo teatrinės mokyklos. „Matyt, todėl, kad laikas, kuriame jis kūrė, – baigėsi. Ir tai yra nuostabu, unikalu ir saugotina, nes Jurašo dėka mes turime tokį teatrą, kokio neturi nė viena valstybė. Jis sukūrė ne tik teatrą, jis kūrė drąsos mokyklą. Man jis yra vedlys, įvedlys, jei taip galima sakyti, į teatro muziką“, – sakė G. Kuprevičius ir kvietė į J.Jurašo kūrybinį palikimą žiūrėti moderniai, be emocijų, prietarų, naftalino, XXI a. žmogaus akimis.
Aktorė, J.Jurašo bendraklasė Marijampolės 1-ojoje vidurinėje mokykloje ir studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje bendramokslė Alvyda Čepaitytė-Sipienė pasidalijo tų dienų prisiminimais.
J.Jurašo bendramokslė, aktorė Lilė Žadeikytė renginyje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui padovanojo jai rašytą J.Jurašo laišką iš Maskvos, kur jis po pirmo konservatorijos kurso išvyko studijuoti režisūros. Laiškas 64 metus išgulėjo slaptoje aktorės dėžutėje.
Aktorius Egidijus Stancikas perskaitė J.Jurašo laišką, 1967 m. atsiųstą Šiaulių aktoriams ir teatro režisieriaus Gyčio Padegimo prisiminimus apie jo moksleiviškus metus ir J.Jurašo įtaką pasirenkant režisūros studijas.
Pianistė, muzikos kritikė, mokslininkė ir pedagogė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė prisiminė, kaip prieš 55 metus J.Jurašas ją, konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Fortepijono katedros studentę, pakvietė vaidinti Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro spektaklyje „Varšuvos melodija“ (1967), kur ji atliko... pianistės vaidmenį. Skambėjo muzika iš „Varšuvos melodijos“.
Prisiminimais apie darbą kuriant operos pastatymus Nacionaliniame operos ir baleto teatre dalijosi operos dainininkas Vytautas Juozapaitis.
JAV etnologė, Amerikos lietuvių visuomenės veikėja Elena Bradūnaitė pasakojo apie pirmuosius J.Jurašo gyvenimo metus Amerikoje. Tuomet užatlantės lietuviai svajojo, kad režisierius kurs tautinį teatrą, bet jis nuėjo kitu – sudėtingesniu, bet pasaulinį pripažinimą atnešusiu kūrybos keliu.
Aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir aktorė Nijolė Narmontaitė pasakojo apie nepamirštamus įspūdžius dirbant J.Jurašo spektakliuose, pastatytuose atkūrus Nepriklausomybę. E.Stancikas šiltai dėkojo ir režisieriaus žmonai, mūzai, draugei, bendražygei Aušrai Marijai Sluckaitei-Jurašienei, kuri „tam audringam vandenynui (Jurašui – red.) suteikė krantus“. E.Stancikas perskaitė J.Jurašo laišką, atsiųstą visiems Nacionalinėje bibliotekoje atidaromos parodos lankytojams.
„Kreipiuosi į jus iš toli – iš kitos Atlanto pusės, norėdamas padėkoti už nelauktą prasmingą dovaną – už parodą, kuri apžvelgia mano vingiuotą kūrybinę kelionę, ir už dėmesį, skiriamą jai. Sakoma, teatras – efemeriškas menas. Ir vis dėlto kai kurių teatro kūrinių pėdsakai išlieka. Tai patvirtina ir ši paroda. Mano spektaklių nebėra, o jų vaizdai, atšvaitai, įrašai, rekvizitai liudija, kad ne veltui gyventa. O gyventi man reiškė kurti, nepasiduoti, neišduoti savo principų. Priešintis priespaudai, prietarams ir laikui. Džiaugiuosi, kad man kartais pavykdavo uždegti žmones gyventi pagal savo sąžinę“, – laiške parodos lankytojams rašo J.Jurašas.
Paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“ Nacionalinėje bibliotekoje veiks iki šių metų spalio 30 d.
Ekskursijos su parodos kuratore vyks rugsėjo 15, 29 d. ir spalio 13, 27 d. Pradžia – 17.30 val.
